Howard P. Lovecraft. Dagonas

Amerikiečių rašytojas Howardas P. Lovecraftas (1890–1937) – vienas žinomiausių siaubo literatūros rašytojų. Jis, kaip ir E. A. Poe, – tamsiosios literatūrinio romantizmo pusės dainius, šiurpių peizažų ir visatų kūrėjas, niūrios atmosferos meistras, „kosminio siaubo“ (cosmic horror) žanro pradininkas. Pasakoja apie žmogaus vienatvę nepažinaus, neaprėpiamo ir siaubą keliančio kosmoso akivaizdoje. H. P. Lovecraftas sukūrė šiurpą keliančią Visatos ir žmogaus istoriją, Dievų ir Senųjų panteoną, savitą geografiją. Tekstai primena žmogui, kokią nereikšmingą vietą jis užima Visatos platybėse.

Ilgai pamirštas, XX a. vid.–XXI a. pr. H. P. Lovecraftas tapo galutinai pripažintas JAV ir pasaulio literatūros klasikas. Prieš keletą metų jo kūriniai įtraukti ir į JAV literatūros lobyną, šis autorius virto JAV literatūros kanono dalimi – kūrybos rinktinė išleista prestižinėje „The Library of America“ knygų serijoje.

H. P. Lovecrafto įtaka pasaulio kultūrai – tiek populiariajai muzikai, pramoginiam kinui, komikso žanrui, žaidimams, tiek elitinei literatūrai, autoriniam kinui – milžiniška. Vienu savo mokytojų jį laikė Williamas S. Burroughsas, juo žavėjosi ir apie jį rašė Jorge Luisas Borgesas, Michelis Houllebecqas ir Joyce Carol Oates. Jis padarė įtaką ir filosofinei „spekuliatyviojo realizmo“ srovei, kūrinius citavo filosofai Gilles’is Deleuze’as ir Felixas Guattari.

H. P. Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“ ketina išleisti „Kitos knygos“.

Nuotrauka iš kitosknygos.lt
Nuotrauka iš kitosknygos.lt

Rašau apimtas ypatingos dvasinės įtampos, nes šiąnakt ketinu pasitraukti į nebūtį. Kišenėje neturiu nė skatiko, vaistų, dėl kurių mano gyvenimas buvo dar pakenčiamas, atsargos jau beveik baigėsi, kančios darosi nepakeliamos, tad man belieka tik pulti pro šį palėpės langą žemyn, į purviną gatvę. Nemanykite, kad, būdamas priklausomas nuo morfijaus, esu silpnavalis ar degeneratas. Kai perskaitysite šiuos paskubomis prikeverzotus puslapius, galėsite nutuokti, nors iki galo taip ir nesuprasite, kodėl nutiko taip, kad man telieka rinktis užmarštį arba mirtį.

Aplinkybės susiklostė taip, kad paketbotą, kuriame tarnavau superkargu, vienoje plyniausių ir mažiausiai lankomų Ramiojo vandenyno vietų užpuolė vokiečių reideris. Didysis karas tuo metu buvo dar tik prasidėjęs, ir vokiškųjų barbarų jūrų pajėgos dar nebuvo spėjusios nusmukti iki vėliau jų pasiekto išsigimimo lygio. Tad mūsų laivas tapo teisėtu kariniu grobiu, o su mumis, komandos nariais, buvo elgiamasi teisingai ir dėmesingai, kaip ir dera elgtis su jūreiviais, paimtais į nelaisvę. Tiesą sakant, mūsų pagrobėjų drausmė buvo tokia liberali, kad jau šeštą nelaisvės dieną sugebėjau pasprukti nuo jų valtele, prikrauta maisto ir vandens atsargų, kurių turėjo pakakti gana ilgai.

Pagaliau pasijutęs laisvas ir atsidavęs likimo valiai, gana miglotai nutuokiau, kur esąs. Niekada nebuvau itin geras navigatorius, tad pagal saulės ir žvaigždžių padėtį galėjau tik apytikriai spėti atsidūręs kažkur piečiau pusiaujo. Apie geografinę ilgumą neturėjau nė menkiausio supratimo, veltui dairiausi ir kokios nors salos ar kranto ruoželio. Laikėsi geri orai, tad galybę dienų be jokio tikslo dreifavau kepinamas saulės ir laukdamas, kol pasirodys koks nors laivas arba kol srovė išmes mane į žmonių gyvenamą krantą. Bet nei laivas, nei žemė taip ir nepasirodė, taigi tose siūruojančiose neaprėpiamo melsvo vandenyno platybėse pasijutau itin vienišas ir apimtas nevilties.

Permainos atėjo man miegant. Kaip tai atsitiko, aš jau niekada nesužinosiu, nes mano miegas, nors neramus ir užtvindytas sapnų, truko ilgai. Kai pagaliau nubudau, pamačiau, kad mane beveik įsiurbė gleivėta ir šlykšti juoda purvynė, kiek akis užmato besidriekianti aplinkui monotoniškomis vilnimis. Mano valtis tįsojo netoliese, tos pliurės paviršiuje.

Galite įsivaizduoti, kaip nustebau taip staiga ir siaubingai pasikeitus peizažui, bet iš tiesų buvau labiau pasibaisėjęs nei nustebęs, nes tos vietovės ore ir pūvančioje žemėje pajutau slypint kažin ką kraupaus, ir šiurpas persmelkė mane iki sielos gelmių. Klampynė šlykščiai dvokė nusėta pūvančių žuvų liekanomis ir kitais, sunkiau nusakomais, daiktais, kuriuos mačiau kyšant iš bjauraus tos neaprėpiamos plynės purvo. Tikriausiai nė nesugebėčiau paprastais žodžiais perteikti neapsakomo visiškoje tyloje iš visų pusių mane supusio peizažo šlykštumo. Negirdėjau nė garso ir, kiek akis aprėpia, nemačiau nič­nieko, išskyrus bekraštę juodą pliurę, tačiau jau pati tylos pilnatvė ir peizažo vienodumas slėgė mane ir kėlė vemti verčiančią baimę.

Saulė pliekste plieskė iš negailestingai giedro, beveik juodo dangaus; jis, regis, atspindėjo juodą it rašalas pelkę po mano kojomis. Įsiropštęs į pliurzėje nugrimzdusią savo valtį ir šiek tiek pasvarstęs, nusprendžiau, kad mano padėčiai tėra vienas paaiškinimas. Dar neregėtas povandeninio ugnikalnio išsiveržimas iškėlė į paviršių dalį vandenyno dugno atidengdamas tuos jo sluoksnius, kurie daugybę milijonų metų glūdėjo paslėpti neišmatuojamose vandenyno gelmėse. Po manimi iškilusių naujų žemių plotas buvo toks didelis, kad net labai ištempęs ausis negalėjau nugirsti nė menkiausio vandenyno ošimo. Nesimatė ir jokių vandens paukščių, kurie paprastai suskrenda lesti padvėsusių jūros gyvių.

Keletą valandų susimąstęs sėdėjau valtyje, kuri gulėjo ant šono ir, saulei slenkant dangumi, teikė šiokį tokį šešėlį. Dienai krypstant vakarop, žemė tapo nebe tokia lipni, ir aš pagalvojau, jog netrukus ji pradžius pakankamai, kad galėčiau keliauti pėsčiomis. Tą naktį miegojau, bet visai nedaug, o kitą dieną, ruošdamasis iškeliauti ieškoti pradingusio vandenyno ir galimo išsigelbėjimo, pasiruošiau ryšulį su vandeniu ir maistu.

Trečiąjį rytą pamačiau, jog žemė jau pradžiūvo tiek, kad galiu lengvai ja eiti. Pūvančios žuvies tvaikas varė iš proto, bet buvau pernelyg susirūpinęs gerokai rimtesniais dalykais, kad kreipčiau dėmesį į tokias menkas bėdas, todėl ryžtingai patraukiau nežinomo tikslo link. Visą dieną nedvejodamas žingsniavau į vakarus, orientuodamasis pagal tolimą kalvą, iškilusią viršum šios vilnijančios dykros. Tą naktį įsirengiau stovyklą po atviru dangumi, o kitą rytą tęsiau kelionę kalvos link, nors ji, regis, nė kiek nepriartėjo nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą išvydau. Ketvirtosios dienos vakarą pagaliau pasiekiau kalvos papėdę – ji pasirodė esanti aukštesnė, nei man atrodė, o greta nusidriekęs slėnis iškėlė ją dar aukščiau bendro paviršiaus. Per daug pavargęs kopti į viršų, užsnūdau kalvos metamame šešėlyje.

Nė nežinau, kodėl tą naktį sapnavau tokius beprotiškus sapnus, bet dar prieš aukštai rytuose pakylant priešpilniui – fantastiškai išgaubtam mėnuliui – nubudau išmuštas šalto prakaito ir pasiryžęs daugiau nesumerkti akių. Tie sapnų vaizdiniai buvo tokie siaubingi, kad negalėjau daugiau jų tverti. Ir, šviečiant mėnuliui, supratau, kaip neprotingai elgiausi, keliaudamas dieną. Neplieskiant svilinančiai saulei, eidamas išeik­vočiau mažiau jėgų; tiesą sakant, dabar jaučiausi visai pajėgus atlikti tai, ko nesiryžau daryti saulei leidžiantis. Pasičiupęs ryšulį, patraukiau kalvos keteros link.

Jau minėjau, kad nepertraukiama vilnijančios plynės monotonija kėlė man kažin kokį neaiškų siaubą, bet, manau, ta baimė buvo gryni niekai, palyginus su siaubu, kurį patyriau pasiekęs viršūnę ir pažvelgęs į kitą kalvos pusę. Išvydau neišmatuojamą prarają, kanjoną, kurio juodų gelmių dar nepasiekė tebekylančio mėnulio šviesa. Pasijutau atsidūręs ant pasaulio krašto ir žvelgiąs į bedugnį amžinosios nakties chaosą. Mane apėmė siaubas, mintyse iškilo keisti prisiminimai apie Miltono „Prarastąjį rojų“ ir siaubingą Šėtono kopimą iš dar nebaigtos kurti tamsos karalystės.

Mėnuliui pakilus aukščiau, pastebėjau, kad slėnio šlaitai buvo ne tokie statūs, kaip man iš pradžių atrodė. Ant atbrailų ir uolienų atodangų buvo galima tvirtai pastatyti koją ir lengvai leistis žemyn, o vos už kelių šimtų pėdų skardis perėjo į laipsnišką nuolydį. Paskatintas kažin kokio impulso, kurio net dabar negaliu sau deramai paaiškinti, ėmiau keberiotis stačiomis uolomis žemyn, kol pasiekiau tą nuolydų šlaitą ir išsitiesęs pažvelgiau į pragariškas, dar nė menkiausio spindulio nenušviestas gelmes.

Mano dėmesį tučtuojau patraukė didžiulis ir keistas daiktas, stūksantis priešingame, už kokio šimto metrų nuo manęs kylančiame stačiame šlaite; turbūt pirmą kartą nutviekstas kylančio mėnulio spindulių, jis skleidė baltą švytėjimą. Netrukus įsitikinau, kad tai tebuvo milžiniškas akmuo; tiesa, niekaip negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad jo kontūrai ir padėtis nebuvo vien Gamtos darbo vaisius. Įdėmiau jį apžiūrėjus mane apėmė jausmas, kurio nepajėgiu išreikšti žodžiais: nepaisant titaniško to akmens dydžio ir padėties prarajoje, žiojėjusioje vandenyno dugne dar tais laikais, kai pasaulis buvo jaunas, aš staiga labai aiškiai suvokiau, kad tas keistas daiktas, be jokios abejonės, yra aiškią formą turintis monolitas, kad jis yra nagingai apdirbtas gyvų ir mąstančių būtybių ir, galbūt, kadaise buvo jų garbinimo objektas.

Priblokštas ir išsigandęs, bet vis dėlto jusdamas šiokį tokį nevalingą, mokslininkui ar archeologui būdingą susižavėjimo kupiną virpulį, įdėmiau nužvelgiau visą aplinką. Beveik į zenitą pakilęs mėnulis ryškiai ir paslaptingai švietė virš tą prarają supančių aukštų ir stačių šlaitų, ir man pavyko įžiūrėti, kad į tarpeklio dugną, beveik liesdama mano kojas, teka plati upė ir vingiuodama išnyksta abiejuose jo galuose. Kitoje prarajos pusėje jos bangelės plakėsi į pačią gigantiškojo monolito papėdę; jo paviršiuje dabar galėjau aiškiai įžiūrėti tiek įrašus, tiek grubiai iškaltas figūrėles. Įrašai buvo užrašyti man visiškai nežinomu, jokiose knygose niekuomet nematytu hieroglifų raštu, sudarytu daugiausia iš apibendrintų simbolių, susijusių su vandeniu: žuvų, ungurių, aštuonkojų, vėžiagyvių, moliuskų, banginių ir panašiai. Keletas ženklų neabejotinai vaizdavo kažkokius jūrų gyvius, iki šiol nežinomus šiuolaikiniam mokslui. Tiesa, jų yrančius kūnus regėjau iš vandenyno gelmių iškilusioje plynėje.

Bet labiausiai mane užbūrė vaizdingi raižiniai. Kitoje tarp manęs ir didžiulio akmens srūvančio vandens pusėje buvo keletas bareljefų – milžiniškų, todėl nesunkiai įžiūrimų, – kurių siužetai būtų sukėlę pavydą pačiam Dorė. Manau, tie raižiniai turėjo vaizduoti žmones ar bent kažkokią ypatingą žmonių padermę; tie padarai buvo pavaizduoti arba nardantys ir žaidžiantys kažkokio povandeninio urvo vandenyse, arba garbinantys kažkokią po vandeniu esančią monolitinę šventyklą. Nedrįstu išsamiau nupasakoti jų veidų ir formų, nes vien jų prisiminimas kelia alpulį. Tokie groteskiški, kad pranoko net Po ar Bulverio vaizduotę, bendrais bruožais jie buvo velniškai panašūs į žmones, nepaisant plėvėtų rankų ir kojų, pasibaisėtinai plačių, atvipusių lūpų, stiklinių, išsprogusių akių ir kitų kūno bruožų, kuriuos man dar nemaloniau prisiminti. Keista, bet jie atrodė išraižyti visiškai nepaisant realių kūnų ir juos supančios aplinkos proporcijų – vienas iš tų padarų buvo pavaizduotas galabijantis banginį, ne ką didesnį nei jis pats. Kaip jau sakiau, pastebėjau jų groteskiškumą ir keistą dydį, bet netrukus nusprendžiau, kad tai tiesiog kažkokios pirmykštės jūrininkų ar žvejų genties prasimanyti dievai; paskutiniai tos genties palikuonys tikriausiai išmirė daugybė amžių prieš Žemėje pasirodant Piltdauno žmogui ar neandertaliečiui. Apimtas pagarbios baimės ir nuostabos, kurias sukėlė tas netikėtai mano akims atsivėręs žilos praeities vaizdinys, pranokstantis pačias drąsiausias šiuolaikinių antropologų teo­rijas, aš stovėjau, giliai susimąstęs, o mėnulis metė įmantrius atspindžius ant nebylaus kanalo paviršiaus, besidriekiančio priešais mane.

Tuomet staiga pamačiau jį. Vos sujudinęs kanalo paviršių, jis iškilo virš tamsių vandenų priešais mano akis. Milžiniškas, panašus į Polifemą ir keliantis pasišlykštėjimą, it iš košmariškų sapnų atklydusi pabaisa, jis nėrė monolito link, apglėbė jį didžiulėmis žvynuotomis rankomis, nulenkė žemyn savo bjaurią galvą ir pradėjo skleisti kažkokius ritmingus garsus. Turbūt tą akimirką aš ir netekau proto.

Beveik nepamenu, kaip paklaikęs užsiropščiau šlaitu ir uola, beveik nepamenu kliedesingos, sekinančios kelionės atgal, prie įklimpusios valties. Regis, visą kelią nepaliaudamas dainavau, o kai netekdavau jėgų dainuoti – prapliupdavau keistu juoku. Miglotai tepamenu didžiulę audrą, įsisiautėjusią man jau pasiekus valtį; kad ir kaip ten būtų, bet aš tikrai girdėjau griaustinio dundėjimą ir kitus garsus, kuriuos skleidžia tik itin įsišėlusi gamta.

Ugnė Žilytė. „Mano motinos sapnas“, ofortas, sausa adata, anamorfozė, 2017
Ugnė Žilytė. „Mano motinos sapnas“, ofortas, sausa adata, anamorfozė, 2017

Kai išnirau iš nebūties šešėlių, susivokiau esąs San Fransisko ligoninėje; į ją atgabeno amerikiečių laivo kapitonas, priglobęs mano valtį atvirame vandenyne. Kliedėdamas daug ko pripasakojau, bet supratau, kad į mano žodžius mažai kas kreipė dėmesį. Gelbėtojai nieko nežinojo apie Ramiajame vandenyne iškilusį naują sausumos masyvą, o ir aš pats nusprendžiau, kad neverta mėginti juos įtikinti dalykais, kuriais vis viena niekada nepatikėtų. Vėliau susiradau vieną garsų etnologą ir apstulbinau jį netikėtais ir keistais klausimais apie senovės filistiniečių legendoje minimą žuvų dievą Dagoną; deja, netrukus suvokiau, kad mano pašnekovo akiratis beviltiškai ribotas, o jo žinios tradicinės, tad lioviausi kamantinėjęs.

Būtent naktimis, ypač kai danguje kybo ryški delčia, aš vėl matau tą daiktą. Bandžiau ieškoti užmaršties morfijuje, bet narkotikas suteikė man tik laikiną atvangą, o netrukus pagriebė į savo nagus ir pavertė nė menkiausios vilties išsivaduoti nebeturinčiu vergu. Todėl dabar, baigęs rašyti šią išsamią ataskaitą, tapsiančią kitiems žmonėms informacijos šaltiniu arba, kas labiau tikėtina, tik paniekos kupina laisvalaikio pramoga, ketinu viską užbaigti. Dažnai klausiu savęs, ar visa, kas su manimi nutiko, nebuvo tik iliuzija – tik keistas karščiuojančių smegenų pagimdytas vaizdinys, kilęs tuomet, kai, pabėgęs iš vokiečių karo laivo, kliedėdamas gulėjau valtyje, kepinamas negailestingų saulės spindulių. Nuolat to savęs klausiu – ir kaip atsakymas mano sąmonėje tučtuojau vėl iškyla tas pasišlykštėtinai gyvas ir aiškus regėjimas. Vos pagalvoju apie jūros gelmes, mane tučtuojau nukrečia šiurpas, įsivaizdavus tuos bevardžius padarus, kurie tikriausiai net ir šią akimirką kepurnėjasi ir šliaužioja gličiu vandenyno dugnu, garbina prieštvaninius akmeninius stabus ir raižo neapsakomai šlykščius pavidalus ant povandeninių granito obeliskų. Svajoju apie tą dieną, kuomet jie iškils iš bangų ir, pasičiupę dvokiais nagais, nusitemps į dugną geibios, karo išsekintos žmonijos likučius; svajoju apie tą dieną, kai, užvirus visuotiniam pragarui, žemė nugrims į gelmes, o tamsios vandenyno dugno platybės iškils į paviršių.

Pabaiga jau arti. Girdžiu triukšmą prie durų, tarsi iš lauko pusės į jas daužytųsi didžiulis ir slidus kūnas. Manęs jis neberas. O Dieve, ta ranka! Prie lango! Greičiau prie lango!

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai