Visada, kai matau auštant, sakau sau: „Galbūt.“

John Dos Passos. „Manhatano stotis“

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gatvės žibintas, atrodo, tyčia išsijungė vos priėjus, tarsi sąmoningai nusuktų akis pamatęs, kaip atrodau. Ten, toliau, už dar kelių metrų galėjai nujausti artėjančią audrą, ji atsispindėjo gatvėse kaip dar neužpildytose, sausose akiduobėse. Pasileidau bėgti, nes žinojau, kad suskaičiavus iki keturių su puse, kažkur pasirodys ugnis žaibo pavidalu, o aš nebuvau pasiruošęs atsisveikinti su šiuo pasauliu ir visa planeta, kurioje galima išsilaipinti tik vienintelį kartą. Tą akimirką vėl įsitikinau, kad šioje planetoje negalima pasirinkti ir savo gyvybės formos.

Buvau per silpnas bėgti. Metalo konst­rukcijos, pirkinių kupini vežimėliai, automobilių varikliai, traukiniai, įkaitusiais bėgių gyvsidabriais gabenantys naftą, ir krovininiai laivai uostuose. Mano kojose sutilpo visa planetos sunkio ir svorio galia. Kad ir ką tai tada reiškė, norėjau rasti palyginimą viskam, nes be jo nebūčiau pajėgęs įsivaizduoti, kad iš tiesų negaliu pajudėti nuėjęs net taip toli.

Senelių namuose ant didelės spintos stovėjo televizorius. Paramstytas laikraščiais ir žurnalų skiautėmis, jis būdavo išjungiamas tik naktį, kai pasibaigus paskutiniam trileriui senelis lėtai atsikeldavo nuo sofos ir išeidavo į miegamąjį. Kambariui nutilus, kurį laiką išties galėdavai girdėti, kaip ore dar zvimbia įkaitusios televizoriaus mik­roschemos, viena kitai kuždėdamos apie dienos atnešamą nuovargį. Visos jos baigdavosi ta pačia trilerio eilute. Visos jos prasidėdavo tomis pačiomis laidomis, kai ta pati vedėja tos pačios spalvos lūpomis sveikindavosi ir gurkšnodavo butaforinę kavą. O aš sakydavau sau, kad jei galėčiau pasirinkti kitą gyvybės formą, būčiau greičiausia pasaulyje kanadietiška erkė, kuri, įgijusi žmogaus pavidalą, išvystytų 2090 kilometrų per valandą greitį.

Aš nebuvau greitas. Mama, kaskart atsisveikinusi su manimi, leisdavosi laiptais į kiemą, kur jos laukė išblizgintas, auksinis „Audi 100“. Filmuose buvau matęs, kaip vaikinai pasiveja taip tolstančias savo merginas, o vyrai – moteris. Pasiveja, grubiai prisitraukia prie krūtinės, o tada lyg tyčia pakyla vėjas, pustydamas sezoninių gėlių žiedlapius, keturlapės alyvos suvirpa visu krūmu. Visu kūnu norėdavau suspausti mamą taip, kad ji nustebtų, koks stiprus ir vyriškas užaugau. Bet ji prapuldavo atsiveriančiose „Audi 100“ durelėse, matydavau, kaip į švarų automobilio saloną ji įkelia vieną, tada kitą koją, trinkteli durelėmis, o aš sustodavau už vartų.
Sustodavau, nes prisimindavau, kad senelių namai mamai, ko gero, buvo tik planeta, kurioje gali trumpam išlipti.

Senelių namai su virtuve, kurioje nuolat kažkas prisvildavo, buvo vienintelė planeta, kurioje galima pasirinkti savo gyvybės formą. Ir mama čia tapdavo žiedadulke, kuri sukeldavo sezoninę alergiją. Tačiau kartą spėjau mamą paliesti prieš jai įsėdant į automobilį. Tą kartą spėjau ją sulaikyti, prisitraukti arčiau, nebijodamas uždusti nuo žiedų dulkių, kurias braukdavau nuo namo palangių ir ranktūrių laiptuose.

Mamos vyras niekada nesirodydavo senelių namuose. Matydavau jį rūkantį pro automobilio stiklą. Mažas tarpelis, iš kurio veržiasi dūmai. Mačiau, kaip jo bevardis pirštas visiškai neišsitiesia, kai užgesintą nuorūką numeta ant gatvės. Mačiau, kad rūko „Marlboro“. Mačiau, nes nuorūkas susirinkdavau ir ilgai uosdavau užgesinto tabako kvapą. Kaskart, kai grįždavau, seneliai, pabrėždami sekmadienių tylą, garsiau klausydavosi televizoriaus. Mamos lėkštėje ant stalo dar būdavo likusių nepabaigtų mėsos kąsnių. Paslapčiomis iškratydavau cigarečių nuorūkas į šiukšlių maišą po kriaukle. Senelė dėbteldavo į mane: nekentė tabako kvapo, visai kaip mama nekentė rūkančio tėčio.

Vienas televizijos laidas keisdavo kitos, aš laukdavau reklaminių pauzių, kuriose pasikartodavo mėgstama balinamosios dantų pastos reklama: kalnuose prasiskleidžia pakalnutės ir snieguolės, kalnų upe leidžiasi įsimylėjėliai, jie juokiasi, užkliūva už akmens, valtis posūkyje verčiasi, ekrane dumbliai ir žemesni muzikiniai tonai, vaikinas iškrenta, tačiau mergina lieka sėdėti valtelėje, trumpam išsigąsta, išsigąsta taip trumpam, kad vis dar nekyla pavojus, ji nusišypso, apakina vaikiną skaisčiai rožinėmis dantenomis ir baltais iltiniais dantimis. O tada jie bučiuojasi, žemas užkadrinis balsas vardija dantų pastos savybes, krioklys nesiliauja veržlia srove tekėti porelės kūnais, kol viskas pamažu prapuola šviesoje, akinančiuose fluoro pursluose, kurie užkerta kelius susidaryti ėduoniui ir mikrobams.

Senelė nurenka pustuštes lėkštes. Matau, kaip tolsta nepraryti, pomidorų padaže mirkstantys mėsos gabalėliai, kaip iškeliauja taurės ir peiliai atšipusiais ašmenimis. Vos juntamai niežti šnerves, bet neišsiduodu. Mamos vyras rūko šlykštų tabaką ir spjaudosi ant šaligatvio. Mamos vyro bevardis pirštas neišsitiesia. Jo batai smailais galais sutraiško nuorūką. Sutraiško ją kaip negyvenamą sraigės kiautą, kaip utėlę. Kaip greičiausią sausumos gyvybės formą, kaip Kalifornijos erkę. Tačiau net sutraiškyta erkė išlieka prisiplojusi prie asfalto, o aš galiu ją pakelti ir užuosti. Ir jos priplotas kūnas dusliai kalba apie nueitų kilomet­rų skaičių. Ore sucypia elektros laidai, vienas po kito įsijungia gatvės žibintai, juose tarsi prie naujo supermarketo durų susispiečia nuolaidų ištroškę uodai, o aš gerklėje jaučiu salsvą dulkių skonį. Cuk­rus ir deginta karamelė, cukraus pudra geltonuojančiose liepose ir gatvės druska, klampus jos sirupas su tabako derva panagėse.

Šalavijai suteikia dantims neįtikėtino žvilgesio, o mėta ilgam atgaivina ir sukuria kalnų švarumo pojūtį. Kalnuose ratus suka plėšriųjų paukščių būriai, jie dergia ir klykia virš medžių, o pavargę nutupia viršūnėse ir naktimis gasdina keliautojus.

Dantų pastas pagal jų poveikį išmokau skirstyti į tris grupes: higieninės tinka bet kokių dantų kasdienei priežiūrai, profilaktinės saugo nuo karieso arba dantenų ligų ir gydomosios – jų sudėtyje yra antibakterinių medžiagų. Nuo visų trijų rūšių galima tapti priklausomam. Nepastebėjau, kaip pradėjau piktnaudžiauti dantų pasta prisimindamas kiekvieną pastos reklamą, skalaujamą vandens, kalnų kristalų ir klampių upių, kuriose rankomis gali pagauti ešerių. Dantų pasta man reiškė gerokai daugiau nei švarą. Reiškė tiesą, kuri privalėjo būti išgirsta. Net jei niekada mama nesugrįžtų į senelių namus, kuriuose dar kabo keli tėčio švarkai ir ilsisi jo 47-o dydžio batai.

Kaip žinojau, kad net būdamas greičiausia sausumos gyvybės forma aš aplink planetą apibėgčiau per 20 valandų, taip ir nujaučiau, kad grįžęs į atspirties tašką vis tiek toliau junginėčiau TV kanalus, kurių programos pasibaigia tuo pačiu įrašu titruose. Žinojau ir tai, kad naujuose mamos namuose manęs nelaukia. Vis dėlto buvau arčiau tų vaikinų, sugaunančių merginų riešus tamsoje. O tada kyla audra. Ir žaibo ugnis trenkia lygiai po keturių su puse sekundės.

Pradėjau ruoštis. Kuprinėje tilpo svarbiausi drabužiai, kurių man niekada nebūtų prireikę realiame gyvenime. Ruošiausi apgalvodamas savo žodžius, kuriuos prarijau tarsi kalnų upėse plaukiojančių žuvų kaulus. Įsivaizdavau, kaip jos taps durklais bevardžio piršto vyrui ir adatomis mano mamos širdies bei plaučių krašteliams užsiūti. Senelio trileris baigėsi, televizoriaus antena įsitempė laukdama, kol išdrįsiu atsikelti. Sofa sugergždė, virvė, mano suokalbininkė, pririšta prie stalo kojos, tvirtai išsitiesė. Ir aš pravėriau langą.

O tada buvau užkluptas vasaros. Ji nutempė mane virš žydinčių medžių, lipusių prie mano skruostų negailestinga žaluma. Leidausi pamažu, o mano viduje kažkas persivertė, sugrįžo į vietą, kad palietęs asfaltą galėčiau ramiai pasiekti mamos namus. Auksinė „Audi 100“ paprastai išvystydavo ne didesnį nei 90 kilometrų per valandą greitį. Vadinasi, bėgdamas galiu naujus mamos namus pasiekti beveik per 30 minučių. Jaučiausi stiprus. Mano dantenos švytėjo tamsoje. Durklai ir adatos, druska ir dulkės panagėse tapo tikru paraku, neleidusiu sudvejoti. Trilerio muzikinis takelis ir akmenys, išverčiantys valtimi keliaujančius mylimuosius, – buvau ir viena, ir kita. Svarbiausia, buvau tas, kurio dėka kyla audros ir žaibai, buvau rankos, užuovėjoje spaudžiančios moteris prie krūtinės.

Pro mane bėgo miškai ir pakelės namai, kuriuose viena po kitos geso šviesos. Bėgau skaičiuodamas, nes skaičiai man suteikė galią kontroliuoti savo plaučius, kuriuose seko deguonis, bet kaupėsi narsi ir tamsi aistra. Prasidėjo šalikelis, jame švietė gatvės žibintai. Žinojau, kad mama miega pravėrusi langą, kad jos namų langai į šiaurinę pusę. Silpnumas keliuose, signalizuojantys smilkiniai.

Taip, čia tas namas.

109, 110, 111, kriokliu leidžiasi valtis, ji užkliūva už akmens, valtis posūkyje verčiasi, vaikinas iškrenta, tačiau mergina lieka sėdėti, trumpam išsigąsta, išsigąsta taip trumpam, kad vis dar nekyla pavojus, ji nusišypso, apakina vaikiną skaisčiai rožinėmis dantenomis.

Auksinė „Audi 100“ stovi prie garažo vartų. Krūmuose žydi alyvų keturkampiai, danguje ratus suka naktiniai drugiai. Suloja šuo, spindi jo iltiniai dantys. Kuo didesnis fluoro kiekis pastoje, tuo ji geriau saugo dantis nuo ėduonies. Noriu žengti dar arčiau, tačiau languose įsižiebia šviesos. Mano skrandyje apsiverčia dar vienas durklas, nepasiverčiantis adata. Žodžiai negali manęs išduoti. Ir aš jau prie atsiveriančių durų. Mamos riešai vyro rankose, jis suima ją, prisitraukia taip, kaip šimtus kartų mačiau filmuose. Ji nusijuokia, vyras prisidega cigaretę. Gomuriu pajaučiu žiedus, tą cukraus pudros saldumą, jis kutena, leidžiasi žemyn stemple. Ir vis dar nekyla audra.

Oras kvepia benzinu alyvose. Oras įelektrintas, mirga, o visi pasaulio televizoriai nustoja transliuoti programas. Vasara yra paleistuvė, galvoju, vasara saldžialiežuvė, su kuria iš pradžių nesinori bučiuotis. Vasara yra slidi piranija, kurios pražiotuose nasruose sutelpa čiob­relių ir mėtų žiedynai. Ir aš galiausiai užtikrintai pasiduodu, keliaudamas tiesiai į jos erdvius plaučius tarsi kambarius, išklotus neblunkančių spalvų tapetais.

Vasara prisiartina mamos riešais, kuriuos laiko vyras su cigarete, jo bevardis pirštas taip ir neišsitiesia. Virš manęs pulkus suka vabzdžiai. Matau, kaip mama lipa į automobilį, aš pribėgu, bandau ištraukti bent vieną adatą. Ji juokiasi, matau, kad jos tarpdančiai švarūs, dantenos lygios, aš prisitraukiu ją arčiau ir vyras nusisuka, bandau įlipti į tą auksinę „Audi 100“, tikėdamas, kad galiu išvystyti greičiausios pasaulyje erkės greitį, nors dar niekada nelaikiau automobilio vairo rankose. Vyras bando mane atplėšti, mama nustoja juoktis, ji tvirčiau prisisega diržą, kurį bandau atsegti. Esu per silpnas.

Vėjas drebulių pluošte, srovė, plaunanti delną, švintančio ryto gausmas.

Matau, kaip jie tolsta keliu, gatvės žibintas, atrodo, tyčia išsijungia nusukdamas akis pamatęs, kaip atrodau. Švinta, o aš bejėgis sulaikyti deguonies pliūpsnius plaučiuose, saulės pliūpsnius medžių viršūnėse – tame beprotiškame miško kalnyne, kuriame ratus suka leng­vi plunksiniai debesys, pripildyti visa balinančio fluoro.

Nuo žemės pakeliu nuorūką, ji dar karšta. Sukioju ją tarp pirštų ir saldžiai pasiduodu. Už mano nugaros suloja šuo, jo seilės virsta iš burnos, primindamos vandenį mėgstamoje reklamoje. Iš mano skrandžio tarsi iš plačios kišenės krenta visos prarytos adatos ir durklai, taip ir nevirtę žodžiais. Aš bandau prisiminti, kokiomis eilutėmis pasibaigia trileriai, kokiais žodžiais prasideda rytinės TV programos, bet man nepavyksta.

Ir turbūt kažkur turi būti eilutė „The End“, o kažkada turėsiu išgirsti „Labas rytas“. Kažkada nutils švilpiančios kulkos ir laidų vedėja prie raudonų lūpų priglaus baltą puodelį kavos, kurią gurkšnos ištisas dvi valandas. Tada pro užtrauktas užuolaidas prasiskverbs vasara visais savo liežuviais, o reklaminiame bloke vaikinas reklamuos naują dezodorantą. Lygiai taip 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę dantys išliks apsaugoti ir sveiki, o aš galiausiai grįšiu namo šiek tiek pavargęs, bet greitesnis. Grįšiu šiek tiek labiau vyras.

O gal šiek tiek labiau kaip žmogus, kaskart pradėjus švisti kartojantis sau, kad viskas dar tik bus.