Ramūnas Čičelis. Atleidžiant „didžiajam anonimui“

Dažnas iš mūsų sau ir kitiems užduodame klausimą: kodėl, sparčiai kintant ir vystantis technologijoms, Lietuvos socialinis gyvenimas transformuojasi labai vangiai ir beveik nepastebimai? Dar svarbiau atsakyti, kodėl viešumoje pasirodęs vienas ar kitas protingas žmogus, asmenybė, po kurio laiko nutyla ir dingsta iš internetinių žinių portalų bei laikraščių puslapių.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Viena tokios tendencijos priežasčių banali ir seniai žinoma – tai lemia mūsų visuomenės anonimiškumas. Konk­rečiau sakant, anoniminiai interneto komentarai. Apie juos bene pirmasis argumentuočiau buvo prabilęs Arūnas Sverdiolas. Interneto straipsnių komentarus prieš daugiau nei dešimtmetį jis lygino su užrašais viešuosiuose tualetuose – jokių padorumo ir moralės, žodyno ir etiketo ribų šie išviečių „prozos“ autoriai niekada nepaisė ir nepaisys. Kai ne vienas žiniatinklio portalas įveda komentarų registraciją, sulaukiama keistų reakcijų: kiekvienas pažįstame bent kelis asmenis, kuriems ta registracija atrodo keista, niekuo nepagrįsta ir net mažinanti straipsnių skaitomumą. Tokie žmonės dažnai užima aukštas pareigas, yra išsilavinę, tačiau turi ydą – mėgaujasi viešosiomis niekšybėmis ir nešvankybėmis, patenkindami savo tamsius instinktus, tačiau tai nereiškia, kad anoniminius komentarus patys skaitantieji galėtų rašyti.

Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja, rašytoja Vanda Juknaitė yra teigusi, kad pati skaitydavo interneto publikacijų komentarus didžiuosiuose žinių portaluose. Taip ji užsidegdavo ir įgydavo motyvacijos aukštojoje mokyk­loje auklėti ir mokyti jaunus žmones – tik pamatęs, kiek mūsų žiniasklaidoje yra primityvaus purvo, gali suprasti, kaip svarbu, kad Lietuvos ateitis būtų kitokia nei iki šiol. V. Juk­naitė ir keletas kitų mąstytojų ne kartą sakė, jog anoniminių komentarų kilmė siekia Ant­rojo pasaulinio karo traumas, kuomet, savęs neįvardijus arba pasislėpus, įskųsti rusų saugumui ar fašistams dėl tariamų nusižengimų ar nusikaltimų buvo normalu ir priimtina. Tikrosios mūsų anonimiškumo ištakos susijusios su tremties ir Holokausto traumomis.

Šiandien internete anonimiškumo labai sumažėjo, rafinuočiau tapo anoniminiais tekstais juodinti kitus. Tokius rašinius publikuojanti redakcija turi du spaudos laisvei užtikrinti skirtus inst­rumentus – redakcijos nuomonė gali nesutapti su autoriaus nuomone ir, saugant šaltinio paslaptį, galima neatskleisti, kas paskvilio rašytojas. Toks anoniminės veiklos modelis dabar išties klesti Lietuvos spaudoje ir interneto žinių svetainėse. Akivaizdaus šmeižto publikacijų turinys, suprantama, jau nėra tualetinių eilėraštukų lygmens – kiekvienas sakinys apgalvojamas, tačiau grindžiamas ne faktais ir dokumentais, o vieninteliu siekiu susidoroti su viešuoju asmeniu. Pavyzdžiui, neseniai vienas šalies dienraščių publikavo anoniminiu laišku grįstą straipsnį, po jo aprašytasis asmuo turėjo rimtų sveikatos problemų. Laiške nebuvo nė vieno įmanomo pagrįsti fakto, leidžiančio suabejoti to asmens reputacija, siekta tik neigiamai paveikti viešąją nuomonę. Tokie anoniminiai autoriai labai gerai žino, ko stinga daugeliui skaitytojų – aiškaus suvokimo, kad žiniasklaida ne atspindi tikrovę, bet ją kuria, neretai ir perkuria.

Anonimo galios auka virtęs žmogus gali klausti, kaip įveikti šią „juodąją mašiną“? Atrodo, vienintelis būdas, galintis priversti keistis anoniminių tekstų autorius, – parodytas aiškus jų aukų ir skaitytojų žinojimas, kodėl vieši ir nepasirašyti skundai atsiranda ir yra prieinami šimtams tūkstančių skaitytojų. Turime įsisąmoninti, jog įskųsti Lietuvoje linkę ne vien užsienio žvalgybų samdomi žmonės, bet ir piliečiai, labai norintys būti išklausyti, pajusti galios saldumą ir atsikratyti menkavertystės kompleksų. Kitaip sakant, „didysis anonimas“ Lietuvoje išnyks tada, kai atsiras prasmingas polilogas, kuriame galės dalyvauti net ir dirbantieji nuobodų bei riboto intelektinio turinio, mechaninių sąmonės judesių reikalaujantį darbą. Anonimiškumo mažės ir tada, kai žmonės masiškai supras, kad kiekvienas individas, net ir neturintis galios, savaime vertingas ir įdomus, nes toks požiūris – mūsų civilizacijos pamatinė vertybė.

Svarbiausia tai, jog nukentėjusieji nuo beveidžių anonimų rastų jėgų atleisti. Jiems neatleidę, negalime tikėtis, kad mūsų, padorių žmonių daugumos, nusižengimus kiti irgi atleis. Atsukti kitą veido pusę – tai ne mazochistiškai mėgautis anonimo veiklos sukeltomis būsenomis, o įveikti blogį gerumu. Kaltės jausmas – viena sunkiausių Vakarų pasaulio asmens kančios formų, nuvedančių iki akistatos su absurdu ir žmogiškumo praradimo. Dėl mūsų negebėjimo atleisti sau, o paskui kitiems, neįvyko nei liustracija, nei kiti procesai, galėję nulemti logišką anonimiškumo pabaigą.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai