Jūratė Visockaitė. „Suaugusių žmonių žaidimai“. Prieš 50 metų

2017 m. lapkričio 9 d. prasidedanti „Scanorama“ į savo retro programą, be L. Visconti ir M. Haneke’s kūrinių, įtraukė ir mažai išgarbintą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“ (1967), skirtą aktoriaus Regimanto Adomaičio 80-mečiui. Nežinau, ar aktorius dalyvaus lietuviško filmo po 50 metų šventėje, tačiau Aistės Stonytės ir Česlovo Stonio TV laidoje „Kine kaip kine“ pristatydamas Broniaus vaidmenį aktorius labai kritiškai atsiliepė apie jį: „Jau man tada buvo kokybės ženklas uždėtas, o aš labai apvyliau visus... Man atrodė, kad reikia kažką vaidinti, o kine kiekvienas pavaidinimas, pliusiukas yra labai blogai, nežinau, ką aš ten vaidinau – suvaikėjusį berną (...). O štai Pleškytė tiesiog bergmaniška, Bergmanas būtų palikęs visas savo moteris ir nubėgęs paskui ją, jei būtų pažinojęs.“

Stasio Kireilio plakatas
Stasio Kireilio plakatas

Iš tikrųjų labai verta pasikuisti kino archyvuose, užsiimti filmo restauracija ir reabilitacija. Esu tikra – tie, kas ateis į šios senienos seansus (lapkričio 15-ąją ir 16-ąją), patirs tyrinėtojo atradimo malonumą.

Aš pati pirmiausia atradau, kad tas paraleliai planuojamas L. Visconti tais pačiais 1967 m. nufilmavo A. Camus „Svetimą“ su apatiškuoju herojumi, kurį vaidina M. Mastroianni. Tokių „svetimųjų“ 7 dešimtmetis pasigimdė daugybę ir tapo auksiniu XX a. kino periodu. Galima teigti, kad lietuvių kino kūrėjai intuityviai prisidėjo ir sekė iš paskos. Nes tokie filmai kaip tragikomiški „Suaugusių žmonių žaidimai“ ir netrukus kitų režisierių sukurti „Jausmai“, „Kai aš mažas buvau“, „Gražuolė“, „Birželis, vasaros pradžia“ vystė, tobulino lietuviško atšilimo laikotarpio egzistencializmą ir neorealizmą, tiksliai čiuopiamą ir vertinamą kasdienybę.

Taip pat toje TV laidoje (2012) išgirdusi operatoriaus Donato Pečiūros skundą dėl kino istorikų klaidos – „iš visur išbraukiamo“ režisieriaus Iljos Rudo-Gercovskio (1929–1968), nustebau, kad ir „Scanoramos“ „Atviros kino istorijos“ anonsas jo nemini. Tiktai turbūt ne dėl ideologijos, o dėl skubos darbo ir neišsilavinimo (kol kas kaip režisierius paminėtas vienintelis Algimantas Kundelis!).

Festivalio koordinatoriams (o ir visokiems „gyvenimo būdo“ smalsuoliams) derėtų žinoti, kad prie filmo režisūros, be minėtųjų režisierių, smarkiai prisidėjo dar ir trečias – Marijonas Gied­rys, filme fantastiškai suvaidinęs miestelio inteligentą girtuoklėlį, o paraleliai, matyt, keitęs susirgusius ar geriančius dėl kūrybinių nesėkmių kolegas.

Vėlgi pratęsiant puikios televizijos laidos restauratorius, taip pat filmo grimo dailininkę Mariją Oržekauskaitę bei aktorių Ferdinandą Jakšį („Į filmavimo aikštelę nuolat atvažiuodavo redaktoriai Grigoraitis, Kanovičius ir liepdavo išmesti kadrus, kuriuos mes čia prisigalvodavom. (...) Motociklo vizijoje Olbikas pririšdavo vištų ir jos staiga pasipildavo; volas užvažiuoja ant laikraščio iškarpos ir ją nuneša vėjas...“), galima tik apgailestauti, kad nūnai nieko panašaus nebevyksta – „revizoriai nevažiuoja“ net kuriant istorinės reikšmės filmus. Faktai ir vizijos laužiami iš piršto – jauni kino menininkai toliau sėkmingai ornamentuoja jau ir taip pačių istorikų išornamentuotą Lietuvos istoriją.

Kadrai iš filmo „Suaugusių žmonių žaidimai“
Kadrai iš filmo „Suaugusių žmonių žaidimai“

Dabar geriau suprantu ir savikritiško R. Adomaičio užslėptą pretenziją filmo autoriams – dar ne tiek daug filmavęsis aktorius aiškiai buvo priverstas dirbti savarankiškai, improvizuodamas, be geležinės režisieriaus rankos, tad jam kai kuriuose kadruose nesmagu į save žiūrėti. Kita vertus, jo lengvabūdis šoferiūga Bronius prisiderina prie tokios pačios lengvai žaidybinės, nesureikšminančios įvykių (išskyrus finalą) stilistikos ir po 50 metų gali būti drąsiai pristatomas publikai. Kokiame dar šiandieniame komerciniame „drėgname“ opuse atrasite lygiavertį Broniui lovelasą su jį apspitusiomis išalkusiomis miestelio moterimis, kurias vaidina Eugenija Pleškytė, Danutė Juronytė, Nijolė Lepeškaitė ir Gerlinda Kovaitė?! Ir dar, žinoma, Dalia Melėnaitė, kurią Bronius dar pirmoje novelėje įsisodina į kabiną tardamas jos meilužiui: „Mūsų šalyje moterys naudojasi privilegijomis.“ Sunkvežimis nurūksta, o tada prie vandens kolonėlės kaip niekur nieko prieina kažkokia neprivilegijuota moteris su dviem kibirais... Beje, tas Juozo Rygerto suvaidintas meilužis buvo „pakrikštytas“ kunigu ir „tai, kad kunigas meta kunigystę, padėjo filmui tuomet išlįsti į ekraną“.

b_600_269_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-11-03_nr._3636_szz111.jpg

Dviejų „Žaidimų“ scenarijai parašyti pagal Algirdo Pociaus ir Raimondo Kašausko apsakymus. Prie abiejų prisidėjo režisieriai, o prie antrojo dar ir Pranas Jackevičius (Morkus). Dialogai, reikia manyti, buvo žiauriai minkomi, tačiau rezultatas šiandienos ausimis klausant... puikus. Neperkrautas, apgalvotas. Cituotinas.

„Anketos, mielas jaunuoli, visur reikia“, „Siaubas! Siaubas!“, „Kai moteris myli, ji geria kartu su vyru“, „Anksčiau, kai išgerdavau, ir man norėjosi moterų, dabar kai išgeriu, man norisi dar išgerti“, „Didžiausias malonumas gyvenime yra prarasti, mes darom didžiausią klaidą ieškodami“, „Jeigu jos nerasim, tai ką darysim? O ką darysim, jei rasim?“, „Aš juk ne arklys tvarte.“

b_600_270_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-11-03_nr._3636_szz222.jpg

Nors teigiama, kad mūsų kine moterys buvo nuskriaustos, tik pagalbinės, „Žaidimuose“ jos daug gražesnės, perspektyvesnės nei vyrai. Kurie apatiški ir mastrojaniški, tušti – tik lietuviškai. Ryžtingai palikusi F. Jakšio ir J. Rygerto herojus miegančius vienoje lovoje, madingai trumpai kirpta D. Melėnaitės Laima tarsi pavirsta taip pat išsiskyrusia E. Pleškytės Regina, kuri prapliumpa kvatoti meilės scenoje ant šieno su Broniumi, pasiklydusiu tarp trijų pušų. O toji finalinė moteriškė su vaiku, jau paskutinioji, iš viso liepia jam eiti lauk. Štai jums ir ankstyvojo feminizmo apraiška Lietuvoje prieš 50 metų.

Operatoriaus D. Pečiūros kamera – antonioniška, minimali ir šviesi, operatoriaus Aleksandro Digimo –­ dalykiška. 150-ies LKS ir LRT filmų kompozitoriaus ir garso režisieriaus Algimanto Apanavičiaus švilpaujanti melodija ilgam įsikala į galvą.

b_600_269_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-11-03_nr._3636_szz101.jpg

Dailininkas Jeronimas Čiuplys, nuosavo namo šeimininkės kambarius išklijuoja, na, nežinau, tuomet dar nematytais, gal kokiais prancūziškai skersai ir išilgai suliniuotais tapetais (nors pati šeimininkė ant galvos suka didelį rusišką kuodą). O M. Gied­rio girtuoklėlis „Adomas, sūnus Adomo“, be barstomos auksinės išminties, ant stendo kavinėje su dainuojančių merginų afišomis šiaip taip patyliukais įkiša kažkokią neaiškios moters nuotrauką... Įdomu, kas joje? Kokie „žaidimai“ vyko filmavimo aikštelėje?

b_600_269_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-11-03_nr._3636_szz13.jpg

Tiesa, filme, staiga, lyg ir nelabai derindamiesi prie siužeto, Druskininkų miestelio apylinkėmis pralekia didelis būrys tuometinių baikerių – vadinasi, ir tuomet LTSR buvo perspektyvi Europa? Šitie motociklininkai užšoka ant šlagbaumo – traukinėlis praveža tokį pat didelį būrį vyrus pamačiusių ir klykiančių iš džiaugsmo merginų. Reikia manyti, studentės filologės važiuoja padirbėti kolūkyje? Štai jums ir buitinė ezopinė kalba. Suaugusių žmonių žaidimai. Įdomioji kino istorija.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai