Vidas Poškus. Ugnis ir pelenai, grafika ir pasakojimas

Pirmą kartą „Krematoriumo“ pavadinimą išgirdusią publiką šis niūrus terminas nuteikia šiokiam tokiam išankstiniam nusistatymui. Tai natūralu. Ir tam nepadeda net aiškinimai, kad kremuojami yra ne tik palaikai, kad krematoriumai, tegul ir būdami siaubingų vieno iš totalitarinių režimų laikų simboliu, iki šiol naudojami pramonės įmonėse. O Vilniaus dailės akademijos Senųjų rūmų (buvusiame Bernardinų vienuolyno ansamblyje) raudonos spalvos pastatas su tokios funkcijos objektams būdingu atributu – aukštu kaminu – skirtas kelis dešimtmečius neveikiančioms dviem dujomis kūrenamoms keramikos degimo krosnims. Jau porą metų ši erdvė veikia kaip neformali dailės galerija, aplinka, kurioje galima eksperimentuoti ieškant ir nebijant suklysti.

Ugnė Žilytė. „Šiandien debesuota, lyja“, ofortas, 2016
Ugnė Žilytė. „Šiandien debesuota, lyja“, ofortas, 2016

Simptomiška, kad 2017 m. spalio 25–lapkričio 2 d. čia vyko menininkės Ugnės Žilytės naujų grafikos darbų paroda „Pelenų diena“. Simptomiška dėl keleto priežasčių: vietos ir laiko. Išduočiau labai nedidelę kūrybinės virtuvės paslaptį atskleisdamas, jog pagal pirminį sumanymą tai turėjo atsitikti per tikrąją (kalendorinę) Pelenų dieną, Gavėnios pradžioje. Tačiau simboliškas ir šis laikas prieš Visus šventuosius ir Vėlines (spalio 25-oji taip pat yra Ugnės močiutės, vienos iš menininkės kūrybos protagonisčių ir inspiruotojų, mirties data), kuomet prisimenami išėjusieji iš žemiško pasaulio.

Vieta, skirta kremuoti (tegul ir keramikai degti), susijusi su pelenais kaip atributu bei simboliu, kartu žymi in situ specifiką. Juolab kad ir grynai vizualiai, plastiškai U. Žilytės grafika puikiai, tiesiog idealiai tinka šio konkretaus statinio vidinėms sienoms. Arba atvirkščiai. Galbūt tai kas nors įvertins kaip cinišką pastebėjimą, tačiau bandau žvelgti visiškai „atitrauktai“, objektyviai, be jokios nuomonės ir nesiremdamas nusi­statymais. Pirma, tiek Ugnės darbams, tiek patalpos, kurioje kadaise kūrenosi ugnis, sienoms būdingas palimpsestiškumas. Tai nėra tiesiog daugiasluoksniškumas (toks, kuriame vienas lyg­muo ant kito gula tortinių blynų principu), bet atskirų dėmenų klojimasis, kuomet giliau esantis apšviečia esantį ant jo. Taip gimsta, randasi, formuojasi vidinio švytėjimo principas. U. Žilytės atspaudai būtent tokie. Būdama klasikine grafikos meistre par excellence, virtuoziškai valdydama oforto, sausos adatos ir kitokias technikas, ši menininkė kalbina pačią materiją (buitiškai pavadinkime tiesiog dažu). Kitas dalykas, kad žvelgdami į apsilaupinėjusias sienas arba (tai būtų pats banaliausias pastebėjimas!) mes (turiu omenyje visus apdovanotus nežabota fantazija ir vaizduote), arba konkrečiai U. Žilytė ne tik mato, bet ir suteikia galimybę matyti įvairiausius vaizdinius. Šiuo atveju kalbu jau ne apie VDA „Krematoriumo“ sienas, kurios – aprūkusios, nutekėjusiais dažais, dervomis ir kondensatu, tik­rai egzistuoja kaip savaime susiformavę artefaktai, bet apie menininkės estampus. Juose toji technika ir medžiaga bei menininkės ranka, emocijos ir intelektas yra susijungę į kuo tikriausius Gordijaus mazgus, iš tiesų į istorijas su savo pradžiomis ir atomazgomis. Ugnė – puiki pasakotoja. Tie, kas perskaitė jos mintis anotacijoje, tuo tikrai neabejos. Arba tie, kurie dalyvavo atidaryme ir girdėjo verbalinius komentarus.

„Pelenų diena“ – tai balzakiško ar tolstojiško svorio epopėja apie gyvenimą, ugnį kaip aukos bei kančios priežastį ir pelenus kaip padarinius. Jeigu konkrečiau, tai visas šis naratyvas pagrįstas dviem siužetinėmis linijomis. Viena yra apie dailininkę, prieš kurį laiką tragiškai žuvusią Liepkalnyje. Ji, kamuojama savų išgyvenimų ir baimių, susidegino, pelenais paversdama ir savo materialaus gyvenimo daiktus. Kitas pasakojimas inspiruotas sudegusio kaimyno namo, jo žarijų ir degėsių. Kaip visuomet ekspresyviai Ugnė papasakojo aukos ir menininko, kaip suinteresuoto stebėtojo, koliziją...

Ugnė Žilytė yra klasikinė grafikė. Mūsų dienomis kai kam tai atrodo galbūt keistai ar net iššaukiančiai. Natūralu, nes tradicinis estampas jau senokai regisi iššaukiančiai. Kalbu iš savo asmeninių pozicijų – daugiau nei dešimtį metų recenzuoju ar kitaip dalyvauju – tokia jau karma! – tapybos, tekstilės ir grafikos studentų baigiamuosiuose darbuose. Seno, gero estampo ten beveik nebūna. Klasikinė grafika koduoja silpnybes ir stiprybes. Silpnoji jos pusė – sukaustytas perfekcionizmas, pernelyg didelis dėmesys technikoms kaip galutiniam rezultatui, tačiau stip­rumas tvirtoje struktūroje ir gerame (t. y. meistriškame) piešinyje. Turbūt tai ir yra įrodymas, kad esmė ir tiesa slypi ten – kažkur tarp juodo ir balto. Tad ir U. Žilytės „Pelenų diena“ VDA „Krematoriume / meno krosnyse“ veikia kaip manifestas, kad visuomet šalia tamsos egzistuoja šviesa, šaltį nugali karštis, mirtį visuomet įveikia gyvenimas.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai