Virginija Rimkaitė: „Absurdo pasaulis man – absoliuti tiesa“

Klaipėdoje gyvenančiai rašytojai Virginijai Rimkaitei šis ruduo išskirtinis. Režisierius Artūras Areima pastatė spektaklį pagal jos pjesę „Virimo temperatūra 5425“, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jos prozos rankraštį pripažino geriausiu „Pirmosios knygos“ konkurse.

Apysaka „21 a“ – tai keistas, tamsus dviejų daugiabučių pasaulis, kur žmonės blaškosi nesusitikdami lyg molekulės, atsidaužiančios į kolbos sieneles. Skaitytojas ir be išsamios intertekstinės analizės pastebės, kad V. Rimkaitė kūrinyje perrašo Evangeliją pagal Joną. Kaip pati sako, ši istorija apie išnykusį dievų Olimpą, perkeltą į šiuolaikinius gyvenimus. Pasaulis ne tik be Dievo, pasaulis jau ir be Dievo atminimo.

Autorė Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro studijas bei teatrologijos magistrantūrą.

Vaikystėje perrašė visą biologijos vadovėlį...

 

Virginija Rimkaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Virginija Rimkaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Esu pastebėjęs, kad sugebi „nulaužti“ pokalbį kaip ir tavo veikėjai.

Nebuvo lengva.

Na, štai: „Nebuvo lengva.“ Ko tavęs klausti, kad neatsakinėtum kaip veikėjai tekstuose, pavyzdžiui, vien žodžiu „taip“?

Atsakysiu paprastai: man šis dialogo būdas tiesiog juokingas. Gal toks humoras ir primityvus, gal niekas kitas nesikvatoja, užtat pačiai juokinga.

Tačiau prozoje absurdiškas dialogas tampa tragikomiškas, nes atsiranda įtampa tarp pokšto ir to, ką veikėjai galvoja iš tiesų.

Visi mano veikėjai liguisti, tragiški, palaužti.

Todėl skaitydamas tavo knygą nė karto nenusijuokiau.

Turbūt tavo aukštesnis humoro lygis (nusijuokia). Atsimenu, kai susipažinome, nuolat sakei, kad tave prajuokinu. Bet nesijuokei nė karto.

O, juk tai irgi tragikomiška!.. Virginija, dabar rimtai: į „Pirmosios knygos „konkursą atėjai iš pasalų. Ir iš Klaipėdos. Kaip, beje, ir Mindaugas Jonas Urbonas pernai arba Dovydas Grajauskas. Iš kur ten tiek jėgos?

Negaliu atsakyti už Mindaugą ir Dovydą, tik paminėsiu, kad Klaipėdoje labai patogu, nes tuščia. Gali į tą tuštumą panirti ir joje sukurti savo paslaptingą pasaulėlį.

Mindaugas Valiukas, kitas absurdo pjesių autorius, irgi reziduoja Klaipėdoje. Kas dar be jo ir tavęs rašo šio žanro pjeses?

Kai su Eugène’u Ionesco ir Samueliu Becketu iškilo toks teatras, jie patys pastebėjo, kad tai nebeveikia. Absurdas komplikuotas ir ne visiems įdomus. Pavyzdžiui, pasikartojantys dialogai tau pačiam gali būti juokingi, bet nebūtinai veiks scenoje. Tokia literatūra skirta tam tikriems žmonėms. Ne visi juk mėgstą Franzą Kafką, kad ir kaip man būtų keista.

F. Kafka ar S. Becketas?

Kafka! Šimtu procentų.

Tavo knygos pirmasis skyrius apie duobėje užkasamo, save palaidoti leidžiančio veikėjo situaciją man priminė Kobo Abės romaną „Moteris smėlynuose“. Absurdą kuri metodiškai ir kantriai. Juk galėtum tą istoriją užrašyti vienu sakiniu, bet ne. Kaip pasieki tokį vaizduotės platumą ir pasakojimo intensyvumą?

Pačiam turi pasidaryti įdomu. Šis konkretus skyrius keistai radosi. Negalvojau apie duobę ir nesvarsčiau, kas būtų, jeigu į ją atsigulčiau. Tiesiog atsisėdau ir parašiau.

Gal tuo metu buvai psichologinėje duobėje?

Kad ne. Žmogus duobėje ‒ gyvenimo metafora: ant tavęs pamažu pila, pila, kol užpila.

Cituoju iš „21 a“: „Kiek vakarų, kuriuos reikia ištverti. O tada galbūt prasidės kitas gyvenimas.“ Regiu analogiją su duobėje užpilamo žmogaus alegorija. Ar tai tavo veikėjų pasaulėžiūros konstanta?

Knygos epigrafe parašiau: „Mes gimstame iš nieko dėl nieko.“ Visi neišvengiamai artėjame prie duobės.

Ar gąsdina mirtis?

Kitų mirtis gąsdina, nes esu tik žmogus. Mano mirtis manęs negąsdina, nes esu tik žmogus.

Atsimenu vieną ryškų įvykį iš tos pačios Klaipėdos. Draugijoje susipažinau su labai simpatiška mergina. Po kelių dienų ji žuvo autoavarijoje. Ir viskas – tiek žmogaus. Tik skaudus atsiminimas. Tokiais atvejais egzistenciniai vektoriai šioje tikrovėje prasilenkia kažkaip žiauriai.

Kai parašiau magistro darbą, išsigandau, kad tik dabar nenumirčiau. Per gatvę eidavau krūpčiodama: neduok Dieve, dabar taip atsitiktų, baigus tokį sunkų darbą, būtų tragiška.

„21 a“ ‒ viena iš retų knygų, kurios paraštėje nieko nepasižymėjau. Galėčiau nebent apibendrinti, kad tekste atpažįstu Lietuvos socialinės realybės nedarną. Kiek knygoje yra tavęs pačios?

Leisk pagalvoti... Turbūt 97,2 procento.

Tada kaip pakomentuosi mano pastebėjimą, kad pagrindinė knygos tema yra puritonizmas? Veikėjai suvaržyti vienas kito, priklausomi, konservatyvūs. Lytys turi aiškius vaidmenis ir nė krust į šalį. Tarsi skaitytum Jėzaus Kristaus laikų knygą, kaip iš dalies ir yra.

Tik viskas vyksta šiomis dienomis... O kodėl žmonių santykiai atrodo puritoniški? Atsakymas tas pats – man tokie santykiai tiesiog juokingi. Nuoširdžiai šaipausi, bet nepiktybiškai. Aišku, yra temų, iš kurių niekada nesišaipyčiau.

Holokausto?

Niekaip. Niekaip!

Neįgaliųjų?

Ne ne, niekaip. Galbūt pasislėpusi pasijuokiu, nes juodasis humoras patinka. Ir rašydama knygą ištisai šypsojausi: man jie visi yra vargšai žmogeliai ir taip pat komiški. Kiekvienam veikėjui būdingos savotiškos nesąmonės, todėl juos visus pamilau. Aprašydama juos kartu šaipiausi iš savęs. Didžiausia vargšė juk esu aš pati.

Kiekviename puslapyje aptinku keistą detalę, ypatybę, objektą. Čia pasirodo ir rankenų kolekcionierius, ir žmogus, pasiverčiantis šunimi ar veikiau tai įsivaizduojantis.

Rašydama nemaniau, kad jie keisti, nes nuoširdžiai tikėjau, jog veikėjai iš tikro taip galvoja. Jų pasaulį laikiau absoliučia tiesa. Juk visiškai normalu ateiti pas nepažįstamą žmogų į namus ir pasakyti: dabar tu būsi mano vaikinas! Ne? Ar taip nebūna? Tapti šunimi? Negi tai negali nutikti?

Tavo veikėjai labai savarankiški. Žinoma, jie veikia tik kūrinio erdvėje (neduokdie, tokie ateitų pas mus). Toks požiūris į juos liudija stiprią empatiją.

Taip, man sunku patikėti, kad tikrovėje jų nėra. Tarkim, knygos redaktorė Laura Sintija Černiauskaitė siūlė keisti veikėjos senelės Šd. kalbėjimo stilių, nes jis atrodė pernelyg buitiškas. Tačiau gyniau senelę teigdama, kad ji kitaip nepasakytų. Nors mano pačios literatūrinis stilius girgždantis, sausai dramaturgiškas, jos dialogų negalėjau perrašyti.

Sveikinu apgynus senelės autonomiją. Ji to verta, ta bjaurybė. Kaip ir visi kiti.

Ši knyga apie žmones, kurie yra tarp mūsų, nors iš pirmo žvilgsnio to nepasakytum.

Net jeigu atrodo neįmanomi.

Neįmanomi? Ką turi omeny?

Juk tu apverti reiškinius aukštyn kojom! Logikos griovimas kiekviename žings­nyje, kiekviename puslapyje. Kaip tai padarai?

Marijau, bet juk viskas, kas vyksta, yra logiška. Kuri vieta tau atrodo nelogiška?

Sutinku, kad tavo knygos tikrovė logiška. Bet vyras juk negali apsimesti šunimi ir amsėti atsigulęs į būdą, laukdamas kiaušinienės iš naujosios šeimininkės. Vyras gali nusivalkatauti, bet šunimi juk nepavirs?

Kodėl ne? Kodėl žmogus negali būti šuo? Jau parašiusi knygą iš draugės išgirdau, kad tikrai yra žmonių, kurie tiki esą gyvūnai ir jais persirenginėja (klinikinis terminas – rūšių disforija, o persirengėlių subkultūra vadinama „kailio fandomu“, – M. G. past.). Tokia naujoviška, seksualiniais potraukiais grįsta mada.

Su vienu draugu trejus metus ginčijomės, ar egzistuoja kampuotas apskritimas. Tai buvo toks žaidimas, diskusija dėl diskusijos. Buvau ta, kuri sakė: neegzistuoja. Jis bandė argumentuoti pikseliais, o aš apskritimo spindulio logika. Galiausiai sudėjau ginklus pripažindama, kad kampuotas apskritimas yra – jis egzistuoja kalboje.

Tad veikėjo tėvo V., nusprendusio tapti šunimi, pasirinkimas galbūt mums atrodo neįmanomas, bet žvelgiant iš jo perspektyvos – logiškas.

Tai štai kaip… Visi supranta, kad jau metus Baltuosiuose rūmuose veikia absoliutus absurdo herojus. Jeigu JAV politiką vertini rimtu veidu, pagal etiką ir logiką, pastebėsi, kad prezidentas nusišneka, meluoja, elgiasi nepadoriai. Jis toks, kad net neįmanomas. Tačiau prašom – Donaldas Trumpas vadovauja valstybei. Man regis, ši tikrovės situacija analogiška tavo sukurtajai literatūrinei. Kas tada lieka – remtis Biblija?

Įžengėme į XXI amžių palaidoję tiek sūnų, tiek tėvą, panaikinę hierarchiją ir pašalinę iš gyvenimo ritualą bei vertikalės ritmą. Ne pirmas kartas, kai žmogus nužudo dievą – tokių procesų jau yra buvę ir ne sykį. Dėl šios priežasties apysakoje yra tik du vardai –­ šuo Dzeusas ir katė Afroditė. Anksčiau jie buvo svarbiausi dievai senovės Graikijoje, dabar mes nejaučiame jokio sopulio duodami tokius vardus bet kam. Galima gyventi ir šitaip, bet aš manau, kad nemokame: atsiradusi anarchija nieko nekuria, tik ardo. Man atrodo, gyvendami šiame pasaulyje ir sukdamiesi ratu, pabėgę nuo maldos ir kitų senų ritualų, praradome ramybę ir tvarką. Tykiai ramiai atsėlino chao­sas.

„Tešviečia iš mūsų šviesa.“

Tešviečia.

 

Kalbėjosi Marijus Gailius

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai