Jautrumas nėra beribis. Po prancūzų satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ užpuolimo į gedulingą minėjimą prie Brandenburgo vartų susirinko beveik 20 tūkst. žmonių. Išreikšdami solidarumą aukoms, jie giedojo „Marselietę“, ant jų marškinėlių buvo užrašyta „Je suis Charlie“.

Teroro Paryžiuje metinės. Roko Morkūno nuotrauka
Teroro Paryžiuje metinės. Roko Morkūno nuotrauka

Po 10 mėnesių teroristams vėl smogus Paryžiuje, prie Brandenburgo vartų atėjo ne daugiau kaip 2000 žmonių.

Po kelių mėnesių teroristai surengė antpuolį Briuselyje, paskui Londone – prie Brandenburgo vartų atėjo vos keletas žmonių.

Dabar, po Barselonos, Berlyne nebebuvo jokio minėjimo.

Per praėjusius dvejus metus įvyko tiek daug teroristų atakų. Kažin kuriuo momentu mūsų užuojauta sumenko.

Į vaizdus iš Barselonos žiūrime kaip į avariją greitkelyje: trumpas žvilgtelėjimas, sukrėtimo akimirka. Ir iškart grįžtame į savo emocinio komforto zoną.

Baisu, kaip atbukome, ar ne?

Ne, nebaisu. Priešingai. Manau, nieko geresnio mums negalėjo nutikti.

Kai svarstoma, kaip užkirsti kelius teroristų atakoms, pirmiausia kalbama apie griežtesnius įstatymus, papildomas policininkų pajėgas, naują veidų atpažinimo įrangą. Tačiau kiekvienas supranta, kad taip visų teroristų nesustabdysime.

Tiesą sakant, yra vienas daug efektyvesnis būdas, kuriuo terorizmas naikinamas kaip visuma, o ne puldinėjami pavieniai jo kariai. Nusitaikoma į hid­ros širdį, o ne į daugybę jos galvų.

Tai galima vadinti atbukimu. Aš formuluočiau švelniau: tikslingas nesidomėjimas.

Iš pirmo žvilgsnio toks požiūris atrodo ciniškas, visų pirma galvojant apie teroro aukas. Bet reikia įsisąmoninti, kaip veikia terorizmas, ir prisiminti praėjusį gruodį.

Anisas Amri anuomet sunkvežimiu įvažiavo į kalėdinę mugę Berlyne. Jis sutraiškė kioskus, pervažiavo žmones ir sugebėjo pabėgti nuo saugumo tarnybų. Tačiau jos žinojo, ko ieškoti. Važiuodamas A. Amri pamojavo stebėjimo kamerai. Sunkvežimyje jis maloningai paliko pasą. Asmens dokumentus įvykio vietose paliko ir kiti teroristai.

Jie pabėga ir, užuot apsunkinę tapatybės identifikavimą, palieka savo pasus?

Žinoma, taip elgiamasi ne iš aplaidumo. Teroristai tai daro dėl tokių žmonių kaip aš, dėl žurnalistų. Dėl mūsų siunčia vaizdo žinutes į internetą, kelia į feisbuką egzekucijų nuotraukas. Jie nori, kad apie juos rašytume straipsnius, kad jų pavardės kuo didesnėm raidėm būtų spausdinamos antraštėse, o greta – ir nuotraukos. Jie nori, kad apie juos sužinotų visa šalis, o dar geriau – visas pasaulis.

Juk tik dėl visuomenės dėmesio kriminalinis veiksmas tampa teroristinis. Paprasta žmogžudystė ir nužudymas teroro sumetimais iš esmės panašūs: vienas žmogus nužudo kitą. Skiriasi motyvai. Paprastas nusikaltimas slepiamas. Kuo slapčiau, tuo geriau. Bet teroristų antpuolių atveju viskas virsta aukštyn kojom: aukos simbolinės, dažnai visiškai atsitiktinės, o apie nusikaltimą turėtų sužinoti kuo daugiau žmonių. Kuo viešiau, tuo geriau.

Vieną praėjusių metų antpuolį užgožė įvykiai Briuselyje, Paryžiuje ir Berlyne. Tačiau būtent jis atskleidžia terorizmo esmę. Prieš keletą savaičių nuvykau į įvykio vietą – Sent Etjen diu Ruvrė kaimelį šiaurės Prancūzijoje netoli Ruano.

Įėjau į mažą iš didžiulių akmenų sumūrytą bažnyčią, po kelių minučių turėjo prasidėti mišios. Priekyje kairėje sėdėjo žilas vyras pilku švarku. Atpažinau jį iš televizijos laidų, nuotraukų internete ir prancūzų spaudoje.

Guy Coponet 88 metai. Po mišių užkalbinau jį, ir vyras papasakojo, kas čia nutiko.

Tada, 2016 m. liepos 26 d., į mišias susirinko negausiai – tebuvo G. Coponet su žmona ir trys vienuolės. Bet G. Coponet džiaugėsi, nes mišias laikė jo geriausias draugas kunigas Jacques’as Hamelis. Jis jau seniai pensininkas, tačiau kartais pagelbėdavo bažnyčioje. Staiga prieš pat mišių pabaigą atsilapoja zakristijos durys ir vidun įsiveržia du juodai apsirengę vyrai. Mosuodami peiliais jie šaukia „Allahu Akbar“. Vienas jų puola kunigą, kuris spėja sušukti: „Šalin, šėtone!“ Peilio kirčiai. J. Hamelis susmunka prie altoriaus.

Piktadariai nužudė žmogų, bet kol kas tai žino tik penki žmonės: G. Coponet, jo žmona ir trys vienuolės. Kad nusikaltimas virstų teroro aktu, jis turi išsiskirti iš kitų trylikos žmogžudysčių – maždaug tiek kiekvieną dieną įvykdoma Europoje. Tačiau apie jas mažai kas tesužino. Vietoj penkių žmonių turi atsirasti milijonai. Pirmas žingsnis juodai apsirengusiems vyrams pavyko: jie simboliškai įprasmino mirtį – kunigas, bažnyčia. Bet vien to negana.

Nusikaltėlis nusigręžia nuo mirusio J. Hamelio, prieina prie G. Coponet ir įspraudžia į rankas išmanųjį, kamera jau įjungta. „Filmuok, seni!“ G. Coponet nukreipia kamerą altoriaus link ir nufilmuoja teroristą, pozuojantį prie mirusiojo.

Džihadistas, iškėlęs kruviną peilį virš katalikų bažnyčioje nužudyto kunigo, – islamistai žino tokių vaizdų poveikio galią. Ir G. Coponet tai žino. „Galvojau, kad jie tai įkels į internetą. Bet vis tiek filmavau. Ką galėjau padaryti?“

Po kelių sekundžių užpuolikas grįžta, patikrina vaizdo kokybę. „Seni, tu beveik nevirpi“, – sako jis. Tuomet smeigia. Tris kartus. Į ranką, į nugarą, į kaklą. Apsipylęs krauju G. Coponet susmunka ant žemės. Jis apsimeta negyvas ir meldžiasi.

Tada teroristai atkreipė dėmesį į sukrėstas moteris klauptuose. „Pamanėm, kad atėjo mūsų eilė“, – pasakojo vienuolė Huguette, švelni 80 metų moteris. Tačiau užpuolikai pradėjo su jomis kalbėtis. Huguette prisimena, kaip vienas jų pamokė: „Kai jus vėliau filmuos, pasakykite: „Už kiekvieną ataką Sirijoje bus atlyginta antpuoliu Prancūzijoje.“ Tuomet ji suprato, kad išgyvens.

Terorizmas yra komunikacija. Užpuolikai nori pasiųsti žinią. Ne tiek savo aukoms, kiek visiems kitiems.

Kalbant sausa terorizmo tyrėjų kalba, šios žinutės adresatai – „suinteresuoti tretieji asmenys“. Daugumai mūsų šis domėjimasis pasireiškia baime, siaubu, kartais ir noru keršyti. Kai per televizorių matome verkiančią seserį Huguette, kai girdime, kaip ji pasakoja apie kunigo kančias, pasibaisėję purtome galvas, galbūt sugauname save mąstant, kad tie žvėrys turi sulaukti atpildo!

Tai yra akimirka, kai nusikaltimas virsta teroro aktu. Galbūt kitą rytą važiuodami metro suabejosime, ar tik tas barzdočius nerezga ko nors negera? Gal kurį laiką nebeisime į pamaldas. Barselona, sako, graži, bet gal saugiau keliauti kitur?

Užtenka vienos minties. Per užpuolimus mūsų nebuvo, nematėme, kaip susmuko J. Hamelis, negirdėjome, kaip buvo traiškomi kalėdiniai kioskai. Tačiau baimė įsiskverbė į mūsų širdis. Mes tapome terorizuojami.

O kaltas – aš.

Žinoma, ne vien aš, o visi, informuojantieji apie terorizmą. Skaudu pripažinti, bet mes, žurnalistai, esame teroro pasiuntiniai: tai dėl mūsų kaltės vietoj penkių sukrėstų žmonių bažnyčioje atsiranda milijonai išgąsdintų, įsiutusių ir keršto trokštančių visame pasaulyje. Aišku, galima teigti, kad pasiuntinys nekaltas dėl žinios, kurią perduoda. Bet šiuo atveju yra ne visai taip.

Teroristų veikla nukreipta į žinia­sklaidą. Jiems rūpi, kad žurnalistai informuotų kiek galima daugiau, ilgiau ir sensacingiau. Todėl renkasi simboliškai įprasmintas vietas ir laiką. Todėl ir vertė G. Coponet filmuoti. Todėl paliko gyvas moteris. Kas gali labiau šokiruoti nei verkiančios vienuolės? Ruano užpuolikams nužudyti vieną apsimoka labiau nei šešis.

Teroristai naudojasi mumis, žurnalistais. O mes kaskart iš naujo tam pasiduodame. (...) Naudojamės „Islamo valstybės“ sukurtais propagandiniais siužetais, kurie pastaruoju metu filmuojami ne paprastai. Ne, filmuojama iš įvairių perspektyvų, vaizdai montuojami pagal holivudines taisykles ir, pritaikius dramatišką muziką, keliami į internetą. O žiniasklaida platina juos toliau. Televizijos darbuotojai juk negali paprasčiausiai nuvykti į kalifatą ir nufilmuoti patys. Nors tokių siužetų kamputyje būna užrašas „Propagandinis vaizdo įrašas“, bet tai, žinoma, nieko nekeičia: mes matome pačių islamistų mums nufilmuotus vaizdus. (...)

Taip „Islamo valstybė“ mūsų sąmonėje tapo blogio įsikūnijimu. Dabar, po Barselonos, Londono „Times“ vieną straipsnį pavadino „Evil strikes again“. Blogis vėl smogia. Ne pora daužtų, ne –­ blogis nei daugiau, nei mažiau. Teroristai džiūgauja. Visi kiti išsigandę. Tokių pranešimų poveikis įrodytas. Izraelio mokslininkai nustatė, kad žmonėms, mačiusiems siaubingas užpuolimo detales per televiziją, pasireiškia potrauminio sindromo požymiai.

Tačiau ką laimi „Islamo valstybė“, gąsdinanti žmones JAV ar Europoje?

Išgąsdintos visuomenės elgiasi kaip į kampą įvarytas be atodairos visus aplink kandžiojantis šuo. Deja, tai ypač būdinga demokratiškoms šalims. Jose labai greitai baimė virsta reikalavimais politikams. O šie, nenorėdami pasirodyti silpni, turi ko nors imtis ir dažnai imasi per daug.

Geriausias pavyzdys – rugsėjo 11-oji. Pirmomis 2001 m. spalio dienomis 92 proc. vienos apklausos dalyvių reikalavo karinio atsako į teroristų antpuolį. Paskui kilo karai Afganistane ir Irake. Saujelė teroristų išprovokavo JAV, buvo užpultos ištisos šalys, žuvo šimtai tūkstančių, tarp jų daugybė nekaltųjų. Tada – Gvantanamas, žmogaus teisių pažeidimai. Teroro rekrūtams JAV negalėjo pasitarnauti labiau, tiesiog į rankas įdavė svarius argumentus.

Teroristai minta eskalacija. Jie provokuoja ir puola, kol sulaukia reakcijos. Islamistai visą Vakarų pasaulį nori įtraukti į didžiulį mūšį. Tačiau jokio karo nėra. Vartodami militaristinius terminus, mes nepagrįstai išaukštiname teroristus.

Išeitis tik viena: turime sutrukdyti šitam mechanizmui veikti – turime liautis pranešinėję apie teroristų antpuolius. (...)

Savaime suprantama, neturiu iliuzijų, kad medijų blokada pavyks. Net jei visa pasaulio spauda nutiltų, lieka anapus žurnalistinių filtrų egzistuojantys socia­liniai tinklai. Juk neuždrausi kažkam tviteryje paskelbti „Je suis Charlie“, o visi kiti prie jo prisijungs. Arba kuris nors įvykių liudininkas įkels drebantį žudynių vaizdo įrašą, kaip po Barselonos įvykių. O kokia šventė būtų geltonajai spaudai, jei apskritai nepasirodytų jokia informacija apie įvykius! Žiniasklaidą apkaltintų informacijos slėpimu, ir tai iš esmės būtų tiesa. Teroristai žino, kad kitaip negalime, ir tuo naudojasi.

Telieka sumažinti informacijos srautą, nutildyti žurnalistus, o paskui ir teroristus – turi nuslopti domėjimasis išpuoliais. Mums reikia atbukti.

Todėl kiekviena ataka, kuriai liekame abejingi, kiekvienas išpuolis, kurį tuoj pat užmirštame, kiekviena diena, kai Brandenburgo vartai lieka nenušviesti nacionalinėmis terorą patyrusių šalių spalvomis, yra žingsnis teisinga linkme. Ir jei po kito išpuolio neperjungsime kanalo, o toliau žiūrėsime futbolą, neturėtume jausti sąžinės graužaties. Priešingai.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, 2017-08-24, Nr. 35