Iš Kruvinosios Merės (švelnių) pasakojimų

 

Renato Neverbicko nuotrauka
Renato Neverbicko nuotrauka

Pastebėjau, kad vis dažniau į jaunesnius žmones kreipiuosi atsiprašomuoju tonu – balse tik slyst išdavikė gaidelė ir siunčia signalą, kad jų prisibijau. Nežinau, ar jaunikliai girdi slaptą gėdijimosi toną. Kad atpažintum, reikia turėti ne klausą – patiems būti patyrus visokiausių bėdų ir iš jų išsikapanojus: šliaužte pilvu pirmynpirmyn / nėžingsnioatgal, tada nusilaižai kraują nuo krump­lių ir imi žvengti, kad nutiko taip, kaip visiems, nors vadovėlyje parašyta atvirkščiai. Ne tik mokslinio komunizmo vadovėlyje – ir dabartiniai jauniems prog­nozuoja ateitį, nors jos nėra ir nebus.

Kaip tik dėl šių priežasčių atsidūriau komandiruotėje Latvijoje.

Iš Briuselio agentūros, kurią uždarė, į Rygą po 10 metų grįžo pažįstamo radijo žurnalisto Artiomo K. (vardas ir pirmoji pavardės raidė nepakeista) draugė Vija. Latvė kantriai ieškojo darbo, bet visur siūlė minimumą.

„Didieji“ siūlomi pinigai svyravo nuo 400 iki 500 eurų, nors Ryga – didesnių galimybių miestas nei Vilnius. Žadamas užmokestis latvei pasirodė toks juokingas, kad priėmė seklės Morkos sprendimą įsidarbinti vietinėje verslo konsultacijų bendrovėje ir pasižiūrėti, kokias ir kiek užduočių už siūlomą atlygį jai užkraus.

Įdarbintai teko sugalvoti strategiją Jūr­malos restoranui, kurio pajamos šaltuoju metų laiku drastiškai krenta, o atleisti darbuotojus rizikinga, nes vasarą jų negausi: visi, kurie moka virti, seniai verda švedams.

Moteris iš savo santaupų (Briuselis 10 metų jai mokėjo po 6 tūkstančius eurų per mėnesį) dvi savaites pietavo visuose Rygos vidutinio brangumo restoranuose, kuriuose susirenka daug žmonių, ir susižymėjo, kokie elementai pritraukia lankytojus žiemą.

Pasiūlyti Vijai pinigų su darbo užduotimi susijusiems pietums darbdaviui galvon nešovė. Parūpinti kortelę degalams – taip pat ne.

Vija išmaišė visas padoresnes ėdyk­las, surinko faktus, sąžiningai juos sugrupavo ir padarė prezentaciją Jūrmalos restorano kolektyvui. Ji pateikė aiškią išvadą: žiemą reikia orientuotis ne į turtingus rusus iš užsienio, o pigiais patiekalais pritraukti Rygoje gyvenančias šeimas, turinčias vaikų. Mokyti juos kepti imbierinius sausainius, žaisti pasninko valgiais prieš Kalėdas etc.

Daug neuždirbsi, bet restoranas tuščias nestovės. Ji net padėjo restoranui surengti sausainių dieną ir visą sekmadienį stebėjo sumaištį salėje, nes vaikų ir tėvų minkyti imbierinę tešlą atėjo neįtikėtinai daug.

Kuo tai baigėsi? Konsultacijų įmonės savininkas apšaukė ją kvaile, kad mergina Jūrmalos restorano savininkei iš karto atskleidė visas kortas.

„Briuselio kopūsto galva, šituos patarimus reikėjo dalyti mažomis porcijomis ir už kiekvieną dalį imti pinigus, o ne visas žinias išpoškinti per dvi valandas“, – pamokė samdytąją.

„Netiesa, – nepasidavė ji. – Jeigu mūsų bendrovė greitai suteiks paslaugas, kurios pasiteisins, ši žinia pritrauks naujų klientų. Jeigu imituosime veiklą, piktoji žinia pasklis dar greičiau“, – oriai atsakė darbuotoja.

Verslo konsultacijų bendrovės savininkas (vos 34-erių) rankomis susiėmė galvą ir pareiškė, kad iš Vijos darbuotojos nebus.

„Tikroji tavo užduotis, kuriai buvai samdyta, už pinigus Latvijos žiniasklaidai įsiūlyti įmones, kurioms padedame, giriančius straipsnius, o ne reformuoti jų veiklą. Vokas su tūkstančiu eurų atidaro vartus bet kokiam tekstui. Nenorėjau iš karto sakyti, kol neapšilai kojų“, – paaiškino.

Tuomet žaidėja Vija įkvėpė oro ir ištarė, kad sutinka dar du mėnesius padirbėti darbdavio labui nemokamai, nes nori įrodyti, kad sąžiningas veikimo būdas pranašesnis.

Bet kišenėje pradėjo nešiotis įjungtą diktofoną. Kartais jį palikdavo stalčiuje net išeidama namo (kontora mikroskopinė ir telpa viename kambaryje). Taip ji sužinojo, kad dirbti šioje įstaigėlėje niekada neketino niekas. Ji buvo įkurta pinigams plauti, o lėšos ėjo iš Briuselio fondų nedideliems verslams skatinti.

Žurnalistas Artiomas K. apie tai parašė, nusiuntė „Dienos“ redakcijai (radijuje jo temos kitos), o kitą dieną kažkas pradūrė automobilio padangą prie jo motinos namo ir jis pavėlavo į lėktuvą. Tekstas niekur nepasirodė. Nei tą savaitę, nei kitą.

Po poros mėnesių Artiomas paklausė, ar nenorėčiau šios istorijos paskelbti Vilniuje.

„Aišku, kad ne: Vilniuje niekas neplauna Briuselio lėšų“, – atšoviau.

Mano draugas Artiomas ilgai kikeno ir netrukus jiedu su Vija pasiėmė mane iš Rygos oro uosto nutarę, kad lietuvių sąžiningumą reikia atšvęsti. Nusivežė į Jūrmalos restoraną, kuriam naudingų patarimų prigalvojo Vija, ir mes trise dainavome kimšdami imbierinius sausainius su gira be laipsnių. Įkyrūs pypliai – latviai ir rusai – siautėjo restorane taip, kad nebuvo įmanoma susikalbėti. Vienam norėjau išrauti liežuvį, o kito pirštus paploninti madingos taburetės koja.

Kai iš ten išėjau, supratau, kad navigatorius išmaniajame rodo Jūrmalos debesis, o aš nesugebu jo priversti dėbtelti man po kojomis arba bent jau rasti, kaip vadinasi šešis kilometrus besitęsianti gat­vė. Dar maniau, kad jauni latviai labai seksualūs, o seniai – kažkokie sukumpę ir nešnekūs.

Kai lėktuvas nusileido Vilniuje, kitą dieną paaiškėjo, kad mano straipsnio Verslo skyriui nereikia. Kodėl? Nes Lietuvoje, kaip aš ir tvirtinau Artiomui K., visai niekas nevagia pinigų iš Briuselio fondų. Visai / visai / visai Niekas.