Jurga Tumasonytė. Du filmai „Scanoramoje“

Metams bėgant ir atmintyje sluoksniuojantis matytų filmų patirtims, mažėja tokių, kuriuos pasižiūrėjus bent kelias dienas negalėtum atsigauti, sapnuotum ar žūtbūt norėtum su kuo nors apie jį pasikalbėti. Simboliška, kad lygiai prieš metus teko žiūrėti Stano Brakhage’o dokumentinį filmą „The Act of Seeing with One’s Own Eyes“ (1971), kuriame pusvalandį buvo rodomi skrodžiami žmonių lavonai morge. Panašų jausmą patyriau šiemet žiūrėdama 2 valandų trukmės Andrejaus Zviagincevo filmą „Nemeilė“ („Нелюбовь“), kuriame, nors ir nematėme baltų, skalpeliui atstatytų veikėjų pilvų, vykdytas skrodimas.

Filmas pradedamas tarkovskišku žiemos peizažu, kuriame vaikšto iš mokyklos grįžtantis berniukas. Kaip vėliau sužinome, tai Alioša, gyvenantis aukštame daugiabutyje prie upės. Buto interjeras primena paskubomis padarytą euroremontą, iš taupumo palikus sovietmečio reliktus – įstiklintas duris ir griozdiškas sekcijas. Tame bute jau lankosi būsimi pirkėjai – nėščia moteris su vyru – ir smalsiai klausinėja berniuko mamos Ženios (akt. Marijana Spivak) apie kambarių kvadratūrą. Nepraėjus nė dešimčiai pirmųjų filmo minučių, paaiškėja, kad berniuko mama tikra kalė, o tolesnės jos ir berniuko tėvo Boriso (akt. Aleksejus Rozinas) derybos dėl parduodamo turto lydimos ausį veriančių keiksmų bei isterijos. Tylus dvylikamečio sūnaus, išgirdusio tėvų planus atiduoti jį į internatą, riksmas primena garsųjį norvegų ekspresionisto paveikslą – panašu, kad toliau bus tik siaubas ir neviltis.

Gerdos Jord komiksai
Gerdos Jord komiksai

Kartojasi stiklo motyvas – tai sukuria dar didesnį intymumo pojūtį, tarsi paslapčia stebėtume veikėjus intymiausiomis jų akimirkomis. Žiūrime į juos iš šono, nes nenorime tapatintis – tokie žmonės kaip Borisas ir Ženia iš anksto kelia neapykantą. Filme mėginama aiškinti ir argumentuoti nemotinišką Ženios personažą. Pati juk augo nemylinčioje aplinkoje, pastojo ir ištekėjo iš reikalo, tiesiog norėdama pabėgti nuo pabaisos motinos. Savo vyro niekuomet nemylėjo ir gailisi, kad nepasidarė aborto, taigi Alioša gimė per klaidą. Šias paslaptis ji pasakoja savo meilužiui, turtingam ir tyliam mačo Antonui. Ženia laiminga, nes pagaliau kažką tikrai myli. O gal netikrai.

Boriso personažas jausmų filme neatskleidžia – tik žinome, kad kitame bute jau gyvena būsima jaunamartė Maša, išdidžiai teliuškuojanti nėščiosios pilvą ir reikalaujanti prisipažinimo, kad Borisas jos, kaip buvusios žmonos, tikrai nepaliks. Tad nesutariantys sutuoktiniai jau visai arti naujos pradžios, kurią kartina atsakomybė už nepilnametį Aliošą.

Režisierius kiek prikišamai rodo telefonų iš rankų nepaleidžiančius veikėjus. „Kam grįžti į namus, jeigu mes galime pasikalbėti per skaipą“, – juokiasi pilnametė turtuolio Antono dukra, siųsdama tėvui saulėtus linkėjimus iš užsienio. Kas šioje susvetimėjusioje visuomenėje yra meilė? Meilė – tai naujas būstas, naujos sekso pozos ir nauji rūbai būsimiems vaikams. Ar to gana sočiai viduriniosios klasės laimei? Atsakymą sužinome tik pabaigoje. O prieš tai – pradingsta Alioša ir tenka pradėti ilgas, daug vilčių neteikiančias nemylimo sūnaus paieškas.

Šiame, kaip ir ankstesniame A. Zviagincevo filme „Leviatanas“, matome abejingą policijos instituciją, atsainiai žiūrinčią į dingusį berniuką. Policija atsisako pradėti paiešką motyvuodama, kad tokio amžiaus visi paaugliai bėga iš namų ir paskui sugrįžta. Tačiau pagrindiniai veikėjai nepaliekami vieni – jiems aktyviai padeda nevyriausybinė dingusių žmonių paieškų tarnyba. (Atrodo, tokia tarnyba šioje nemeilės šalyje įsteigta jau senokai, nes dirba susiklausiusi, racionaliai, be nereikalingų (?) emocijų.) Būtent jie ima planuoti ieškojimo strategiją ir yra gerokai suinteresuotesni rasti vaiką negu tikrieji tėvai, kurie kiek suglumę uoliai vykdo specialistų nurodymus. Svetimos moters balsas šaukia Aliošą. Tik jos kvietimą ir girdime, nors iš pradžių, kol nematome, kas šaukia, atrodo, kad tai galėtų būti Ženia. Tačiau nelaimė nesuartina besivaidijančių sutuoktinių, neparodo jų jausmų metamorfozės sūnaus atžvilgiu. Tarsi knaisiodamasis po buvusių santykių liekanas Borisas vaikšto apgriuvusioje tarybinėje sanatorijoje ieškodamas pasislėpusio Aliošos. Ar dar įmanoma surasti ką nors gyvą vietoje, kurioje viskas mirę?

Kritinėse situacijose paprastai ieškoma aukštesnių jėgų pagalbos – „Nemeilėje“ tokių nukrypimų nėra, tačiau formalią religijos instituciją atlieka užkulisinis Boriso šefas, baudžiantis darbuotojus, kurie išsiskiria arba nesukuria šeimų. Skyrybų epicentre gyvenantis tėtušis bijo viršininko rūstybės ir jaudinasi dėl savo karjeros. Darbas šiam personažui toks svarbus, kad, išgirdęs apie Aliošos dingimą, nesivargina atsiprašyti iš kontoros ir grįžta namo tik pasibaigus tarnybos darbo valandoms.

Išplatintoje dingusiojo nuotraukoje matome išdidintą berniuko atvaizdą – jį apkabinę suaugusiojo rankos. Nors realybėje Alioša tokių apkabinimų tikriausiai sulaukdavo retai. Vaizdo ir realybės kontrastus matome ir filme veikiančiame politiniame diskurse, kuomet fone per radiją arba televiziją transliuojamos žinios apie Rusijos bei Ukrainos santykius. Kelerių metų laikotarpis – rinkimai Rusijoje ir Krymo aneksija – žymi filmo laiko rėmus. Kol prasidėjo karas Ukrainoje, išsiskyrę Borisas ir Ženia įsikūrė naujuose butuose su savo naujais mylimaisiais ir atsivertė švarius gyvenimo puslapius. Borisas piktai paguldo į lovelę savo naująjį sūnų, tarsi atkartodamas buvusių santykių scenarijų. Paskutiniuose kadruose vilkėdama brangų sportinį treningą su užrašu „Russia“ rūš­kana Ženia mina treniruoklį – lokali istorija tampa visos šalies būklės diagnoze.

Kaip jau minėjau, filmas įsimenantis ir paveikus, nes pasakojama išties sukrečianti istorija. Panašiai kaip ir stebint skrodžiamus lavonus, vėliau reikia laiko iš tos sukurtos realybės išeiti. Tik kitiap negu vaizdeliuose iš morgo, pesimistiškasis A. Zviagincevas užduoda lengvai neatsakomų klausimų, kurie neleidžia apibendrinti filmo kaip „grūzo dėl grūzo“.

Šių metų „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas švedas Rubenas Östlundas ir ankstesniuoju filmu „Force Majeure“ (2014) meistriškai vaizdavo vienos šeimos nelaimę, nuo lokalių dalykų pereidamas prie universalių. Kaip ir „Force Majeure“, šiųmečio „Kvadrato“ („The Square“) tema – nebeatšaukiamo poelgio likvidavimas. Prieš tai stebėjome šeimos dramą, kuomet vyras gėdingai pabėga palikęs žmoną su vaikais griūnant sniego lavinai. Dabar veiksmas rutuliojasi aplink stilingą ir žavų šiuolaikinio meno direktorių Kristianą (akt. Claesas Bangas), kuris turi atsiprašyti skardžiabalsio berniuko, kad užtraukė jo šeimai gėdą.

Viskas prasideda nuo to, jog einantį į darbą Kristianą meistriškai apvagia: per surežisuotą incidentą jis netenka piniginės ir mobiliojo. Tačiau telefone instaliuota programėlė rodo, kuriame name jo pavogti daiktai. Kartu su įvykiu susidomėjusiu bendradarbiu jis parašo grasinantį laišką ir, degdamas iš gėdos, išmėto jo kopijas daugiabutyje. Greitai ir sėkmingai atgavęs visus savo daiktus Kristianas tuoj pat paaukoja pluoštą pinigų gatvėje stovinčiam benamiui, tačiau netrukus sulaukia nepažįstamo berniuko šantažo. Šaižiai rėkdamas nepilnametis reikalauja nedelsiant atsiprašyti už kaltinimą vagyste. Subtilusis Kristianas nebeišlaiko, kai berniūkštis įsiveržia į jo laiptinę ir sugėdina dukrų akivaizdoje. Tačiau linija apie atgailą ir atsiprašymą neįtikina.

Visa tai – tiek vagystė, tiek kerštas – primena performansą. Filme neapleido pojūtis, kad beveik visi rodomi kadrai galėtų būti suvaidinto vyksmo dalis. Tarsi šiuolaikinio meno erdvė ir veikėjų realybė organiškai būtų sulipusi į vienį. Jei „Force Majeure“ stiprus būtent savo realistiškumu ir intymumu, šiame filme pasirinkta kitokia kryptis. Kuriama satyriška fikcija, kurią žiūrėti įdomu ir juokinga, tačiau dėl to kenčia veikėjų psichologija. Daug kas atrodo tiesiog perspausta vardan filmo idėjos apie šiuolaikinės visuomenės šaltumą ir socialinio meno bergždumą.

b_600_191_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-11-17_nr._3638_kvadratas.jpg

Pradžioje Kristianas atrodo savimi pasitikintis, įtakingas vyras, kurio darbas – sunkti iš šiuolaikinio meno pinigus. Tačiau jis nėra tiesiog verslus snobas, greičiau išsilavinęs meno kuratorius. Svarbiausias projektas – „Kvadratas“. Vien dėl jo prie Kristiano muziejaus nugriaunama tradicinė kažkokio veikėjo ant žirgo statula ir išdaužomas pjedestalas. Tuščioje erdvėje iš plytelių suformuojamas kvadrato trafaretas – simbolinė erdvė, kurioje atsidūrę piliečiai privalės būti socialiai atsakingi ir altruistiški. Įgyvendinti viešinimo idėją pasikviečiami du viešųjų ryšių rykliai, kurie sugalvoja šiaip jau kvailą ir naivią reklamą, neva, galinčią paskatinti susidomėjimą „Kvadratu“ – į apibrėžtą erdvę pastatoma benamė mergaitė, kuri vėliau susprogdinama. Tokia reklaminė kampanija sulaukia didžiulio atgarsio ir pasipiktinimų.

Apskritai tolerancijos tema skandinaviškuose filmuose dažna problema. Čia pašiepiamos ir politkorektiškumo ribos – visi veikėjai stengiasi būti kuo tolerantiškesni. Net tada, kai muziejuje vyksta vieša diskusija su menininku, iš salės nuolat girdisi įžeidinėjimai. Šūkauja kažkoks vyras, kurio žmona paaiškina, kad taip jį veikia kažin kokia mentalinė liga. Nors dėl vyro įžeidinėjimų pokalbis tampa neįmanomas, visi mėgina laikytis kuo santūriau, o kažkas iš salės paskatina toleruoti ir gailėtis vargšelio, nevalingai plūstančio dalyvius triaukščiais keiksmažodžiais.

Vis dėlto svarbiausia filmo scena man pasirodė turtingiems mecenatams skirtas žmogaus-beždžionės performansas (genialiai atliktas aktoriaus Terry’o Notary’o). Iš pradžių visiems juokingas, raumeningas, beždžionę mėgdžiojantis vyras tampa grėsmingu, nevaldomu padaru, keliančiu pavojų žiūrovų gyvybei. Kuriama metafora apie šiuolaikinių žmonių gyvuliškumą, užglaistytą gražių manierų sluoksniu. O šiuolaikinis socialiai angažuotas menas, kaip ir banknotų mėtymas įkyriems benamiams, tėra tik pretekstas įsivaizduoti save geresnius. Vis dėlto menas neturėtų atlikti moralinės funkcijos, ir Kristiano atsiprašymą sukelia tik išgąstis, spontaniškai panaudota jėga prieš silpnesnįjį.

Šio filmo stiprybė yra scenos, kuriose suderinami šiuolaikinio meno artefaktai ir neįprasti veikėjų dialogai bei veiksmai. Netgi Kristiano ir naivios žurnalistės (akt. Elizabeth Moss) seksas kelia juoką, kai į merginos butą grįžta savarankiška šimpanzė (dar viena užuomina į žmonių gyvuliškumą?), o po prakaituotų porelės pasišokinėjimų mergina pareikalauja prezervatyvo, kurį ji išmes, ir tarp vienas kitu nepasitikinčių meilužių įvyksta grumtynės. Dvi su puse valandos trunkantis „Kvadratas“ tikrai užburia estetika bei humoru, tačiau idėjine prasme ir veikėjų psichologizmu atrodo silpnesnis už „Force Majeure“.

b_250_336_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-11-17_nr._3638_2017-11-17_nr._3638_virselis.jpg

2017-11-17 nr. 3638

|
Paprastasis gegužlinis. Perrišimas storesniu siūlu būdingas J. A. Pabrėžos rinkiniamsStasys Jonauskas. Latvijai
vienas eilėraštis


Antras iš kairės – Eduardas Aivaras. Nuotrauka iš asmeninio archyvoEduards Aivars
vertimai


Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai