Mindaugas Rasimavičius, Ilona Jukonienė, Monika Subkaitė, Aurika Ričkienė. Vilniaus universiteto herbariumo paslaptys: ištirti XIX a. samanų rinkiniai

Vilniaus universiteto herbariumas – vienas seniausių Rytų Europoje. Jo veiklos pradžia siejama su prancūzų botaniko Jeano Emanuelio Gilibert’o (1741–1814) atvykimu į LDK vyriausiąją mokyklą 1781 m. Tuo metu buvo įkurtas gamtos istorijos kabinetas, kuriame kaupti geologijos, zoologijos eksponatai ir augalų kolekcijos (herbariumai). XIX a. 4 dešimtmetyje, uždarius Vilniaus universitetą, dalis senųjų herbariumo rinkinių, liudijančių apie Lietuvos floros tyrimų pradžią, išvežta į įvairias Europos šalis. Daugiausia rinkinių pateko į Kijevo Šv. Vladimiro universitetą. Dėl to XVIII a. rinkinių VU herbariume nėra, tačiau jame saugoma nemaža dalis XIX a. kolekcijos. Deja, daugybė šių rinkinių iki šiol nebuvo mokslininkų tinkamai ištirti ir vis dar laukė atradėjų.

Tribriaunė kerėža (Rhytidiadelphus triquetrus)
Tribriaunė kerėža (Rhytidiadelphus triquetrus)

XIX a. samanų kolekcija, saugoma VU herbariume, – tai lietuvių tautos ir pasaulio kultūros vertybė ir nuosavybė. Senojo VU herbariumo kolekcija 2011 m. pripažinta regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. Ši kolekcija vertinga kultūriniu ir istoriniu atžvilgiais. Tai pirmieji samanų herbariumo pavyzdžiai, liudijantys apie XIX a. pr. Lietuvoje vykdytus briologinius tyrimus, to meto aukštą mokslininkų erudiciją, jų ryšius su užsienio mokslininkais.

VU herbariumo fonduose saugomą XIX a. samanų kolekciją sudarė beveik 1300 samanų pavyzdžių su išlikusiomis originaliomis etiketėmis. Dauguma jų saugoti originaliuose aplankuose, kiti nenustatytu metu nuo visos kolekcijos atskirti ir laikyti popieriniuose vokeliuose ar tarp paprasto popieriaus aplankų. Uždarius universitetą, herbariumo kolekcijos perduotos Vilniaus medikų draugijai, vėliau Vilniaus viešajai bibliotekai, po to – Stepono Batoro universitetui. Besikeičiant šeimininkams, pavyzdžiai buvo įvairiai grupuojami, perkeliami iš vieno aplanko į kitą, todėl užrašai ant aplankų viršaus ne visada atitiko jo turinį.

 

Etiketės – esminis informacijos šaltinis

Herbariumo pavyzdžiai – puiki mokslo komunikacijos priemonė. Įprastai etiketėje visuomet nurodomas augalo pavadinimas, rinkimo vieta, data ir žmogaus, surinkusio bei identifikavusio rūšį, vardas ir pavardė arba bent inicialai.

Didžioji dalis kolekcijos pavyzdžių buvo įvardyta pačių autorių ir priskirta 411 rūšių. Po kolekcijos revizijos juos priskyrėme 305 rūšims. Bet kuriuo atveju, tai didelė samanų įvairovė. Dabar Lietuvoje žinoma apie 500 rūšių samanų. Išanalizavus kolekciją paaiškėjo, kad ji sukaupta XIX a. pirmoje pusėje. Ant kai kurių etikečių nurodytos rinkimo datos svyruoja nuo 1821 iki 1850 m.

Informacija apie radimo vietas etiketėse gana skurdi. Pavyzdžiai surinkti dabartinėse Italijos, Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos ir kitų valstybių teritorijose, Silezijos regione.

Šioje kolekcijoje aptikta vos keletas etikečių su pavarde, parašu ar inicialais. Jų autorius pavyko nustatyti lyginant užrašus etiketėse su kitų herbariumo pavyzdžių etikečių užrašais, kurių autoriai žinomi, su XIX a. Lietuvos botanikų rankraščiais, jų laiškais, pačių rinkinių ir etikečių ypatybėmis. Šiame darbe itin pravertė Lietuvos teismo medicinos instituto grafologių Virginijos Navickienės ir Rasos Tamošiūnaitės pagalba.

Išanalizavę kolekcijos etikečių rašto braižą, nustatėme, kad beveik pusė jos priklauso Stanislovui Bačiui Gorskiui (1802–1864), Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos Botanikos sodo vadovui. S. B. Gorskis buvo paskutinis mokslininkas, dėstęs botaniką iki pat Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos uždarymo. Tai vienas energingiausių profesorių, kurio dėka Lietuvos flora tapo žinoma daugelyje Europos šalių. S. B. Gorskio biografai nurodo jį lankiusis Italijos, Šveicarijos, Vokietijos miestuose. Jų botanikams mokslininkas išdalijo surinktus herbariumo pavyzdžius. Grįždamas į Lietuvą iš minėtų valstybių parsivežė ir samanų pavyzdžių, tiek paties rinktų, tiek greičiausiai gautų mainais. Šio botaniko parašas yra tik ant vieno samanos herbariumo pavyzdžio etiketės. Jo rašto identifikacija atlikta lyginant etikečių rašysenos bruožus su paties rašytais laiškais Vilniaus universiteto farmacijos profesoriui Johannui Friedrichui Wolfgangui (1776–1859), saugomais LMA Vrub­levskių bibliotekoje. Prielaidą, kad pavyzdžiai priklauso S. B. Gorskiui, patvirtino VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma 1862 m. datuojamo S. B. Gorskio rankraščio medžiaga. Rankraščio skyriaus „Herbarium generale Polonicum et Lithuanicum“ įžangoje autorius nurodo, kad herbariumo pavyzdžiai surinkti Livonijos, Mogiliovo, Minsko, Kauno, Gardino, Vilniaus, Voluinės, Podolės gubernijose, Ukrainos ir Lenkijos teritorijose, Karpatų kalnuose (Tat­rai, Pieninai, Babia Gura), taip pat VU Botanikos sode. Autorius nurodo, kad visą herbariumo kolekciją sudaro 52 aplankai. Keturi pirmieji skirti samanoms, dumbliams, grybams ir kerpėms.

Ant keleto XIX a. samanų kolekcijos rinkinių etikečių aiškiai įrašytos dvi raidės X. F. Taip pasirašinėdavo misionierių vienuolijos narys, fizikos, matematikos, gamtos mokslų mokytojas, dabartinių Latvijos ir šiaurės Lietuvos teritorijos floros tyrėjas Juozapas Fedorovičius (1777–1860). 1809 m. kaip misionierių vienuolis jis buvo pasiųstas tarnauti į tuometei Kurliandijai priklausantį miestelį Ilūkštą, kuriame gyveno iki pat mirties. Jo tyrinėtos sritys Lietuvoje apima didesnę dabartinio Zarasų rajono dalį. Kai kurie minėti herbariumo pavyzdžiai turi po dvi ranka rašytas etiketes. Viena rašyta paties J. Fedorovičiaus, kita – kito asmens ranka, greičiausiai S. B. Gorskio. Yra žinoma, kad J. Fedorovičius surinktus herbariumo pavyzdžius siųsdavo revizuoti S. B. Gorskiui. Gali būti, kad šie samanų herbariumo pavyzdžiai buvo atsiųsti S. B. Gorskiui pasikonsultuoti dėl teisingo rūšių nustatymo, tačiau dėl nežinomų priežasčių nebuvo grąžinti, tad liko Vilniuje.

Ant dar vieno nesutvarkyto samanų kolekcijos aplanko lenkų botaniko Jakubo Mowszowicziaus (1901–1983), kuris dirbo Stepono Batoro universiteto Bendrosios botanikos katedroje, atliktas įrašas nurodo ten esant Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) samanas. Palyginus rašyseną su kitų augalų herbariumo pavyzdžių etiketėmis, kuriose užrašyta J. A. Pabrėžos pavardė, abejonių dėl autorystės nekilo. Tai patvirtino ir ant kai kurių etikečių nurodytos Palangos, Tenžės upės pavadinimai, nes J. A. Pabrėža tyrė Žemaitijos florą. Nedidelė jo rinktų samanų pavyzdžių kolekcija VU herbariume žinoma nuo 1958 metų. Ją sudaro 23 rūšių samanos. Atrastuose rinkiniuose samanų įvairovė gerokai didesnė.

Originalus XIX a. aplankas, kuriame saugota dalis samanų herbariumo kolekcijos
Originalus XIX a. aplankas, kuriame saugota dalis samanų herbariumo kolekcijos

J. A. Pabrėža buvo botanikas mėgėjas, tačiau jo darbai Lietuvos botanikai sudėtingu istoriniu laikotarpiu buvo labai vertingi. 1832 m. caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, o 1842 m. Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją iki pat XX a. 2 dešimtmečio dabartinėje Lietuvos teritorijoje nebuvo mokslo įstaigų. Mokslinius tyrimus palaikė tik mokslu besidomintys mėgėjai. J. A Pabrėžos biografai rašo, kad 1792–1794 m. Vilniaus vyriausioje mokykloje jis studijavo mediciną. 1794 m. dalyvavo T. Kosciuškos ir J. Jasinskio vadovaujamame sukilime. Jam žlugus turėjo išvykti iš Vilniaus. 1794 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, 1796 m. įšventintas į kunigus. 1817 m. tapo Kretingos bernardinų vienuolyno pranciškonu vienuoliu, dirbo Kretingos parapijinės mokyklos mokytoju. Laisvu nuo tarnystės laiku rinko Žemaitijos augalus. Buvo pažįstamas su VU botanikais Juozapu Jundzilu (1794–1877), S. B. Gorskiu, J. F. Wolfgangu. Šie J. A. Pabrėžą konsultavo botanikos klausimais, mainėsi herbariumo pavyzdžiais. Tai, kad J. A. Pabrėžos surinkta samanų, kerpių ir dumblių herbariumo pavyzdžių kolekcija visuomet buvo saugoma Vilniuje, teigia ir garsus šveicarų botanikas Constantinas von Regelis. Jis organizavo botanikos mokslus Lietuvos universitete, vėliau vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos katedrai. Naudodamasis J. Mowszowicziaus pateiktais duomenimis, 1940 m. jis nurodo buvus tokią kolekciją „Musci frondosi Lithuanici et indigeni determinata a Sendtner, Hamburgii 1845“.

Likusios kolekcijos dalies autorių nepavyko nustatyti. Tačiau gali būti, kad dalis šios kolekcijos herbariumo pavyzdžių surinkta VU auklėtinio, gamtininko, evoliucionisto zoologo Eduardo Karolio Eichwaldo (1795–1876). Literatūroje rašoma, kad vienas iš E. K. Eich­valdo herbaro kolekcijos rinkinių pavadintas „Musci frondosi“. Jį sudarė 118 herbariumo pavyzdžių. Toks pats užrašas yra ir ant vieno su samanų pavyzdžiais rastų originalių aplankų.

Gamtos tyrimų centro projektą „Netyrinėti briologiniai rinkiniai. Reikšmė Lietuvos briofloros pažinimui ir kraštovaizdžio pokyčių įtakos jos struktūrai vertinimui“ (2016–2018) finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal lituanistinių tyrimų ir sklaidos programą.

 Gyvybes_mokslu_centras_LM.png

b_250_336_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-11-17_nr._3638_2017-11-17_nr._3638_virselis.jpg

2017-11-17 nr. 3638

|
Paprastasis gegužlinis. Perrišimas storesniu siūlu būdingas J. A. Pabrėžos rinkiniamsStasys Jonauskas. Latvijai
vienas eilėraštis


Antras iš kairės – Eduardas Aivaras. Nuotrauka iš asmeninio archyvoEduards Aivars
vertimai


Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai