Simone Tallone. Stadioninis rasizmas. Ką jis mums sako apie visuomenę?

Tomos Gudelytės nuotrauka
Tomos Gudelytės nuotrauka

Pirmiausia reikia papasakoti nutikimą, kad galėtume deramai įvertinti kontekstą.

Spalio 22 d. Romos olimpiniame stadione vykstant „Lazio“ ir „Cagliari“ varžyboms (Italijos „Serie A“ futbolo čempionatas) Pietinėje stadiono tribūnoje, kur įprastai buriasi „Romos“ sirgaliai – „Lazio“ antagonistai sostinėje (abi komandos dalijasi tuo pačiu stadio­nu), – ant sektorius skiriančių užtvarų ir tualetuose pastebėti itin užgaulūs lipdukai.

Ne šiaip lipdukai, o fotomontažas, vaizduojantis „Romos“ sportiniais marškinėliais vilkinčią Anną Frank. Greta lipdukų užrašyti tokie įžeidimai, kaip „romietis – žydas“, „romietis – Aronas Pipernas“ (personažas žydas iš garsaus Mario Monicelli’o filmo „Markizas del Grilo“), „romietis – cholerikas“, „romietis – pyderas“ ir kiti seni „Lazio“ sirgalių klubo grupės, pasivadinusios „Irriducibili“ (nepalaužiami, užkietėję), šūkiai.

Verta paminėti ir tai, kaip tie lipdukai atsidūrė būtent šiame stadiono sektoriuje. Prieš porą savaičių, vykstant „Lazio“ ir „Sassuolo“ varžyboms, „Irriducubili“ sirgaliai nušvilpė du juodaodžius priešininkų komandos žaidėjus: Claudą Adjapongą (afrikiečių kilmės italą, gimusį Modenoje) ir Alfredą Duncaną (ganietį). Dėl šio incidento teisėjas nusprendė laikinai uždaryti Šiaurinę tribūną – „Lazio“ sirgalių susibūrimo vietą.

Tada Claudio Lotito, „Lazio“ prezidentas, pareiškė atveriąs Pietinę romiečių tribūną lacijiečiams, leisdamas Šiaurinės tribūnos abonentams bilietą įsigyti už simbolinę vieno euro kainą. Ši iniciatyva pavadinta „We fight racism“, bet iš esmės leido beveik nemokamai į stadioną patekti rasistinį išpuolį surengusiems sirgaliams. Patekę į priešininkų tribūną lacijiečiai pasinaudojo proga ir pažymėjo teritoriją lipdukais, savaip interpretuodami soccer hooliganism praktiką, kurios esmė – „Take the End“ (užimk tribūną už vartų): priešininko tribūna užkariaujama ne tiesiogiai susirėmus, o paliekant provokuojančias žinutes.

Kaip ir tikėtasi, reakcijos ilgai laukti nereikėjo – pirmuose dienraščių puslapiuose vėl sumirgėjo antisemitizmo stadionuose tema. Paskui vykdytos jautrinimo kampanijos nebuvo itin veiksmingos: iš pradžių Futbolo lygos prezidentas (beje, nekart pasižymėjęs rasistiniais ir homofobiniais juokeliais) pasiūlė prieš kiekvienas varžybas įvesti apmąstymų minutę – įvairūs sirgalių klubai tai kategoriškai atmetė, pareiškę neketinantys nieko „apmąstyti“. Tada pustuščiuose ir abejinguose stadio­nuose buvo skaitomos ištraukos iš A. Frank dienoraščio ir Primo Levi’o romano „Jei tai žmogus“. Galiausiai buvęs premjeras Matteo Renzi paragino futbolo komandas per varžybas ant marškinėlių prisisegti po Dovydo žvaigždę vietoje rėmėjų vardo, o minėtasis „Lazio“ prezidentas – kasmet surengti 200 sirgalių ekskursiją į Romos sinagogą ir „reparacinį vizitą“ į Aušvicą. Gal tai ir būtų kiek sumažinę įtampą, jei Romos dienraštis „Il Messaggero“ nebūtų išspausdinęs to paties C. Lotito telefoninio pokalbio įrašo, kuriame prezidentas, minėdamas ekskursiją į masinio naikinimo stovyklą Lenkijoje, sako: „Ką gi, surenkim tą cirką.“

Nuotrauka iš „Lazio“ klubo archyvo
Nuotrauka iš „Lazio“ klubo archyvo

Dienraštyje „Corriere della Sera“ Alessandro Piperno, 30 metų už „Lazio“ komandą sergantis žydų kilmės rašytojas, visa tai įvardijo kaip groteską. „Galima sakyti, egzistuoja ypatingos aplinkybės, sudarančios puikią terpę neapykantai, nukreiptai prieš žydus ar kurią kitą mažumą. Šios aplinkybės, be abejo, susijusios su retorika, su gerais ketinimais ir demonstratyviais gestais, su nemaloniai saldžiu sentimentalizmu, trumpai tariant, su grotesku. Išlaisvinkite mus nuo grotesko, labai prašau, ir išvykite iš stadionų šiuos vandalus. Jie prasikalto ne tuo, kad paskleidė antisemitizmą (laimei, jie dar neturi tokios galios), bet kad kelioms dienoms mūsų gyvenimą pavertė grotesku.“
Tiesa, išanalizavus įvairiuose stadiono taškuose įrengtų vaizdo kamerų įrašus, atsakingi asmenys buvo nustatyti ir nubausti. 15 sirgalių, tarp jų vienas nepilnametis. Vis dėlto jų poelgis nėra naujas. Lipdukai su „Romos“ marškinėliais vilkinčia A. Frank klijuoti ir anksčiau – dar 2013 m. jie pastebėti viename Italijos sostinės kvartale. Anuomet tai irgi sukėlė šiokį tokį pasipiktinimą, bet viskas buvo priskirta eiliniam tarpusavyje besivaržančių sirgalių klubų akibrokštui. Romos miesto sirgalių kultūroje fašistavimo tradicija turi senas šaknis: ne vienerius metus varžomasi, kurios futbolo komandos sirgaliai – didesni „žydai“; šį epitetą dalis futbolo aistruolių laiko visiškai normaliu patraukimu per dantį.
Pastarųjų metų kronika atskleidžia ilgą sirgalių klubų degradavimo epizodų virtinę. Nuo liūdnai per 1999-ųjų derbį pagarsėjusio „Irriducibili“ transparanto, skelbusio „Aušvicas – jūsų tėvynė, krosnys – jūsų namai“, iki šūkio „Negrų komanda, žydų tribūna“, taip pat skirto romiečiams ir pasirodžiusio prieš trejus metus.

Tačiau geriausi, jei taip galima pasakyti, sostinės futbolo sirgalių kreipiniai buvo skirti „Livorno“ komandai. Dauguma Toskanos miesto sirgalių kairieji, todėl laikomi politiniais antagonistais. 2006 m. vykusiose varžybose tarp „Romos“ ir „Livorno“ romiečiai pasistengė iš peties: į stadioną atsitempė atributikos su svastikomis, keltiškais kryžiais ir Mussolini’o atvaizdais, choru traukė „Faccetta Nera“1, mosavo „Decima Mas“2 vėliavomis ir skandavo SS šūkius. Varžybose ilgai kabėjo transparantas su užrašu „Lazio-Livorno: ta pati pirmoji raidė, ta pati krosnis“. Tikriausiai aišku, kad krosnis nurodo į Aušvicą.

A. Frank atvaizdas taip pat pasirodė 2014 m. per Italijos taurę, vykstant varžyboms tarp „Romos“ ir „Lazio“. „Lazio“ sirgaliai išskleidė transparantą su užrašu „Istorija niekada nesikeičia, ant krūtinės žvaigždės tau reikia“. Į tai romiečiai nedelsiant atsakė išmargindami Romos Testaccio kvartalo sienas užrašais „SS3 Lazio Juden“, „Anna Frank serga už Lazio“ ir „Lazio – sionistai“.

Su tuo susijęs dar vienas epizodas: 2012 m. lapkritį Europos lygos varžybose romiečiai kartu su lacijiečiais užpuolė tradiciškai žydų klubu laikomo „Tottenham Hotspur“ sirgalius.

Taigi Šoa tragedijos istorine pop­ikona paverstos A. Frank, vilkinčios „Romos“ marškinėliais, atvaizdas turi priešistorę; kurį laiką Italijos stadionuose vėliavos su keltiškais kryžiais, svastikomis ir Italijos Socialinės Respublikos inicialais neplevėsavo tik todėl, kad atsakingos institucijos pradėjo baudomis ir DASPO4 bausti jas išskleidusius sirgalius. Taip fašizmo apraiškos stadionuose buvo prislopintos, tačiau savosios politinės tapatybės sirgaliai neišsižadėjo.

Žinoma, Romos futbolo aistruoliai įvairūs ir lygybės ženklo tarp „Lazio“ ir fašizmo, laimei, dėti negalima. Daugelis „Lazio“ sirgalių atsiribojo nuo minėto antisemitinio išpuolio. Sirgalių grupė „We love Lazio“ parengė pranešimą spaudai, kuriame teigė, jog „negali būti jokio pateisinimo pasityčiojimams, kurių įkvėpimo šaltinis – Trečiojo reicho paliktos gilios ir vis dar atviros žaizdos (...) tai ne šmaikštu, o apgailėtina.“ Sirgalių grupės, tokios kaip „Lacijiečiai antifašistai“, prispausdino lipdukų ir surengė prieš rasizmą nukreiptų iniciatyvų.

Didžiausią nerimą šioje istorijoje kelia tai, kad, pasak žurnalisto Guido Caldirono, lipdukas su A. Frank nuotrauka tėra „medis, už kurio stūksto ištisas miškas“. Būtų klaidinga šį incidentą priskirti vien Romos olimpinio stadio­no tribūnoms, nes kalbama ne apie sportinį varžymąsi. „Romos“ ir „Lazio“ sirgalių klubuose radikalios dešiniosios apraiškos dominuoja todėl, kad sirgaliai artimi radikaliai romiečių subkultūrai, rasinius kliedesius supynusiai su fašistine praeitimi. Ši subkultūra pastaraisiais metais miesto kronikose pagarsėjo kaip prieš migrantus nukreiptų protestų periferijose kurstytoja ir kovotoja už socialinių būstų teikimo pirmenybę italams. Šiuos sirgalius šalies žiniasklaida vaizduoja kaip Folk devil, t. y. „didžiausią blogį“, visiškai nesigilindama į antisemitinių apraiškų atsiradimo priežastis. Sociologas Valerio Marchi pirmasis pradėjo tyrinėti sirgalių tribūnas ne kaip izoliuotą reiškinį, o kaip socialinio audinio simptomą. Anot V. Marchi’o, mūsų visuomenėje sirgalius praktiškai tampa atpirkimo ožiu, ant kurio visuomenė išlieja prisikaupusią įtampą nesusimąstydama, kad stadionų tribūnos „storžieviškiau ir demonstratyviau perteikia tai, kas tvyro dominuojančioje kultūroje“.

Pavojaus esmė ta, kad nuslūgus pasipiktinimo bangai prožektoriai užges ir nebus įjungti iki kito išsišokimo. Nes pasipiktinę mes pasmerkiame antisemitizmą, bet sugyvename su normalia ar, tiksliau, normalizuota ksenofobija ir rasizmu, kasdien regimu televizorių ekranuose ar laikraščių skiltyse. Stadio­no tribūnas ir periferijas vilioja tokios dešiniosios politinės jėgos kaip „Forza Nuova“5 ir „CasaPound“6 ir jų kalbos, persmelktos užslėptos fašistinės ideologijos. Šie judėjimai, anot G. Caldirono, „laikosi atokiau nuo antisemitizmo, nes šis juos konotuotų pernelyg neigiamai, o jie juk siekia respektabilaus įvaizdžio (...) vis dėlto jų retorika kalba apie „sprendimą“, kurį italų tauta privalo priimti imigrantų klausimu, ir nostalgiškai žvilgčioja į rasinius įstatymus įvedusį fašizmą“.

Vien šiais metais radikalioji dešinė surengė daug protesto akcijų: prieš migrantus nukreiptas eitynes, kuriose skambėjo šūkiai „Roma romiečiams“, piketus dėl vienos italų šeimos iškeldinimo iš nelegaliai okupuoto egiptiečių šeimai paskirto buto, sit-in priešais Senatą pasisakant prieš ius soli7, dažni „CasaPound“ reidai Ostijos pajūryje „valant“ iš pliažų menkniekiais prekiaujančius migrantus.

Mums nelieka nieko kita, kaip laukti dar vienos netolerancijos apraiškos stadio­ne, kad galėtume garsiai išsakyti savo pasipiktinimą. O rytojaus spaudoje skaitysime apie rasistus, žurnalistų paverstus „vargstančiais piliečiais“, kurie ragins neskirti socialinio būsto svetimtaučiams, prašantiems prieglobsčio.

Anot karikatūristo ir satyrų autoriaus Altano, „šis pasibjaurėtinas stadioninis rasizmas griauna padoraus rasisto įvaizdį“.

 

1 It. „Juodas veidelis“ – fašizmo metais populiari propagandinė daina, šlovinanti Italijos ir Etiopijos (kurią fašistai okupavo 1935 m.) tautų „draugystę“.

2 Antipartizaninis padalinys, sukurtas 1944 m. ir pavaldus Italijos Socialinei Respublikai, įsteigtai po 1943 m. rugsėjo paliaubų ir kolaboravusiai su nacistine Vokietija.

3 It. società sportiva – sporto asociacija.

4 It. divieto di accedere alle manifestazioni sprotive – draudimas dalyvauti sporto renginiuose.

5 It. „Nauja jėga“ – 1997 m. įkurtas nacionalistinis dešinės pakraipos politinis judėjimas.

6 Neofašistinės pakraipos politinė partija, susikūrusi 2008 m. (vardas pasiskolintas iš poeto Ezros Poundo). „CasaPound“ yra įsivėlusi į ne vieną politinį skandalą, teismo bylą dėl žmogžudystės, ryšių su mafija, agresijos. Šiomis dienomis „CasaPound“ vardas nuskambėjo dėl dviejų žurnalistų sumušimo tiesioginiame eteryje.

7 Italijos Parlamentas šiemet svarstė naują pilietybės, grįstos ius soli principu, klausimą: ketinta suteikti Italijos pilietybę šalies teritorijoje gimusiems užsieniečių vaikams. Po daugybės diskusijų ir protesto akcijų įstatymas buvo atmestas.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai