Jurgis Gimberis. Istorija

Jurgis Gimberis, Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys
Jurgis Gimberis, Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys

Kauno kieme, tarp Nemuno gatvės ir Laisvės alėjos, stovi nuostabaus grožio Šv. Gertrūdos bažnytėlė. Kalbama, kad Nemuno gatvėje kažkada veikė prostitučių namai, tai jeigu kadaise Napoleonas būtų ten užsukęs, o paskui abejonių apniktas, sutrikusiu žvilgsniu aplink besidairydamas tąją bažnytėlę netyčia pamatęs, galėjo tikrai ją išsivežti į savo, rodos, irgi šventosios, Elenos salą. Ačiū Dievui, taip neatsitiko.

Kiek vėliau, barbarų laikais, toje bažnyčioje veikė medicinos preparatų ir įrangos sandėlis. Kartą su Mokslinio tyrimo instituto laboratorijos vedėju nuvažiavom iš ten parsivežti autoklavo1. Elgėmės tais laikais atitinkamai – ketinome tame autoklave šutinti betono kubus. Prieš mus prie sandėlio viršininkės langelio stovintis interesantas, paklaustas, kokia jo pavardė, atsakė: –­ „Pėstininkas.“ – „Kaip kaip?“ – perklausė toji. „Pėstininkas, – pakartojo šis, – arklio neturiu, tai Pėstininkas.“ Pasijutau, anot Sarojano, lyg tėvynainį Kinijoje sutikęs, toks jis man pasirodė savas. Aš irgi pėstininkas. Kažkada regėjau poetą, rakinėjantį savo automobilio variklį. Atrodė lyg katinas, pamatęs grindimis ropojantį vabalą. Bent kiek sutrikęs kaip tas Napoleonas Nemuno gatvėje. Bet parakinėjo parakinėjo, sėdo ir nuvažiavo. Turiu prisipažinti, kad tas vaizdas sujaukė man protą. Likau tarsi trenktas.

Tiek to. Važiuoju troleibusu, žiūriu televizorių. Visokios aktualios miesto žinios. Staiga prie manęs prisėda neįmanomai jauna mergelė ir po kurio laiko sako: „Labas.“ – „Labas“, – atsakau apstulbęs (nei iš šio, nei iš to „labas“, mes taip nepratę). „Ar tikite, – jau daugiau nesitaupydama klausia ji, – kad Dievas jus myli asmeniškai?“ Tiesiog nežinau, kas geriau – ar į tokius klausimus atsakinėti, ar nuosavos mašinos viduriuose kuistis. Netrukus paaiškėjo, jog ji mormonė ir į Lietuvą atkeliavo, kad praneštų man šitą nuostabią žinią. Aš labai gerbiu mūsų Eglutę2, bet čia tai vis dėlto! Žodžiu, turėjau išdėstyti Viešpaties pasiuntinei iš Jutos, kad viskas OK, kad žinau, koks Jis užsiėmęs, aš nesiskundžiu, t. y. nesu pamestinukas.

Nepaisant to, taip susigraudinau, kad prisiminiau vaikystę. Augau miesto pakrašty, toli nuo centro, bet toli ir nuo miško. Drauge ir nuo pasipriešinimo kovų, žaliūkų, stribų, įniršio ir baimės. Būti pionieriumi mokykloje nebuvo nei gėda, nei pavojinga. Žavėjo tos rikiuotės, „raportas priimtas – raportas atiduotas“, pusiau kariniai ir sportiniai žaidimai, žavėjo Pavlikas Morozovas, „už teisybę“ išdavęs savo tėvą komisarams, Timūras ir jo būrys, padedantis senukams namų ruošoje, žodžiu, buvome Lenino anūkai ir „už Lenino-Stalino siekius visada pasiryžę“.

Čia ne išpažintis, o istorija. Šiek tiek vėliau, kai pradėjau stebėtis žmonių santykiais, kai atsivėrė didesnio teatro scena, supratau, kad ideologija tai tokia migla, kuri nekaltai dūšiai įteigia, jog vyriausiasis jos žynys myli tave asmeniškai. Anot suvalkiečių, „ma dašuto“, kad Vladimiras Iljičius Leninas „savo anūkų“ niekada asmeniškai nemylėjo. Ir nėr čia ko, blaiviu protu (kaip sakė vienas premjeras) pagalvojus, tai tiesiog neįmanoma. Ateities šaukliams jų „anūkai“, „pionieriai“ ir „senjorai“ – kaip mūrininkui plytos. Jam svarbu mūras, o ne kiekviena plyta atskirai. Bet, va, norisi tos meilės, nors tu ką. Kad kokia Kultūros ministerija, pavyzdžiui, arba prezidentė-prezidentas, arba dar kas nors iš vėliavnešių... Nesakau, kad amžinai kaip, sakykim, Otelas Dezdemoną, bet bent jau tam kartui, tam tikrais atvejais... Juoba pavyzdžių jau esama – buvau kartą banke, labai maloniai sutiko, net pamaniau „kažkur jūs man matyta“. Arba į kokį „butiką“ užsuki, klausia: „Can I help you?“– ir žavinga, kad lietuviškai. Sakyčiau, yra vilčių, o viltis, kaip žinia, mūsų motina.

Kadangi esu optimistas iki panagių, baigsiu kaip mano Balandėlė, pasiulbėjusi telefonu su kitomis balandėlėmis – laikykimės!

P. S. Nelengva joms su mumis...

 

1 Toks garo katilas.

2 LTV diktorė.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai