Kamilė Pirštelytė. Atminties paralelės: paminklų déjà vu

11-oji Kauno bienalė „Paminklo (ne)galimybės klausimas“ Kauno paveikslų galerijoje ir miesto erdvėse veiks iki 2017 m. lapkričio 30 d.

Eglė Paulina Pukytė. „29=42. Povaizdžio atmetimas“. Paminklas Janui Zwartendijkui (detalė). Svetlanos Baturos nuotrauka
Eglė Paulina Pukytė. „29=42. Povaizdžio atmetimas“. Paminklas Janui Zwartendijkui (detalė). Svetlanos Baturos nuotrauka

Prisipažinsiu, 11-osios Kauno bienalės ekspozicijos kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Tiesa, tai daroma sąmoningai. Ir kuo nuodugniau tyrinėji bienalės kūrinius, vaikščiodamas gatvėmis su vienos iš bienalės pa­rodų „Yra ir Nėra“ žemėlapiu, tuo leng­viau darosi patirti pulsuojančią parodos energiją: atminimo ženklai, gaivinami skirtingų tautų, geografinių zonų, skirtingas patirtis saugančių menininkų, susijungia į nematomą, intuityviai vos juntamą, paraleles siejantį konstruktą. Šio konstrukto varomąja jėga tampa gana paprasta pamatinė mintis – mus visus sieja kolektyvinė pasąmonė. Ji nebyliai kreipiasi į mus: ar iš tiesų išgijome nuo skausmingų istorinių patirčių, ar tik jas slopiname ir ignoruojame, taip stagnuodami dabartyje?

Atmintis yra apgaulinga ir manipuliatyvi. Tačiau tokia ji ne iš piktos valios. Atmintis žaidžia su mumis praeities ir dabarties gretinimu, versdama abejoti tuo, kas tikra, o kas laiko naštos sujaukta ir išgalvota. Žaidžia mūsų emocijomis, tikrindama, kas iš tiesų svarbu, o kas tik aplinkos įdiegta. Kartais ji kelia apgaulingą geismą praeities užmaršumui arba neišpildytiems lūkesčiams, iškraipydama anų laikų spalvas ir stabdydama progresą. Vienaip ar kitaip, ryžtingumas dabarties akivaizdoje apleidžiamas. Mat skausmingos patirtys tautos iki galo neišgedėtos. Tam reikia laiko.

Bienalės kūrėjai mus sumaniai įtrau­kia į savotišką žaidimą. Žaidimo lenta –­ paralelės. Vidaus ir išorės, viešumo ir privatumo, skirtingų kontekstų, laikų sandūros. Vaikštinėjant po miesto erd­ves, kuriose tarp įprastų gatvės objektų slepiasi įvairių menininkų darbai, nejučia apninka déjà vu jausmas. Apgaulios atminties impulsas aplanko vis dažniau. Kad ir įžengus pro laukujes duris į tikrą, moderniai įrengtą butą, kurio mažame miegamajame stūkso aukštyn kojomis apversta masyvi Lenino skulptūra. Ant bronzinės skulptūros postamento guli nuvytusi rožė, šalia kabo žinias transliuojantis televizorius. Vos kelios netikėtos japonų menininko Tatzu Nishi instaliacijos „Buto nuoma“ detalės sukuria netikėtumo įspūdį ir keistą atminties artumo iliuziją. Kiek vėliau suvokiu kodėl. Parodoje „Ateini ar išeini“ Kauno paveikslų galerijoje salės prieb­landoje dideliu formatu demonstruojamas trumpametražis filmas – Emilijos Škarnulytės „Aldona“. Spėju pamatyti tik ištrauką: močiutė vaikštinėja Grūto parke aplink Lenino skulptūrą ir glosto šaltas sovietinio stabo dalis. Lėtai, apgraibomis, tarsi nematytų. Glosto kone taip, kaip tai daro švelnumo išsiilgę žmonės –­ su lengvu geidulingumu. Leninas – šaltas, statiškas ir orus, visiškai nekreipia dėmesio į seną moterį. Pasenusį vaiką, kuriam buvo žadėta saulėta ateitis. Tiesa, kiek vėliau paaiškėja, jog šis kūrinys išties pasakoja apie E. Škarnulytės močiutę, apakusią po Černobylio avarijos. Aklumas įgauna ir poetinį, ir politinį atspindį, kuriuo pati menininkė nevengia nagrinėti realybės temos, žaisti daugiaprasmiškumu ir kituose savo darbuose. Tačiau bienalės suvokėjui, atsigręžusiam į projekciją, kontekstas nėra žinomas – daili senyva moteris vaikštinėja aplink skulptūrą, kol galiausiai nutolsta. Paskutinis filmo kadras tampa savotišku moters nusivylimo akibrokštu. Šioje vietoje susisieja dviejų menininkų paralelės, kuriamos intymiu santykiu su Lenino skulptūromis (miegamojo erdvės bei lytėjimo), o tai suvokėją nukreipia į vieną iš bienalės keliamų probleminių temų: praeityje nieko nebėra, pažadai neištesėti, baimės realizuotos. Jeigu gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau nuo jo atsiliekame, tuomet ryžkimės vėl kalbėti, bet naujomis formomis. Negeiskime praeitį cituojančių stabų.

Tatzu Nishi instaliacija „Buto nuoma“. Godos Aksamitauskaitės nuotrauka
Tatzu Nishi instaliacija „Buto nuoma“. Godos Aksamitauskaitės nuotrauka

Bienalėje paminklus sieja ne tik regreso ir meninės stagnacijos Lietuvoje klausimas, bet ir pačios atminties, kaip sąvokos, tyrinėjimas. Tai man pasirodo be galo įdomu: ji idealizuoja ir neretai dekonstruoja prabėgusio laiko pėdsakus, dabartyje palikdama keistą déjà vu pojūtį bei iš paminklo nesaties kylančią tuštumą. Apie tai kalba Kosto Bogdano „Nepasiūlymas“, kuriuo menininkas dokumentuoja keistą būseną: stovėdama priešais paminklo Lukiškių aikštėje nebūtį įkyriai jauti, kad kažko trūksta. To paties autoriaus garso instaliacija Kauno geležinkelio stoties tylą sutrikdo monotonišku kompiuterinės programos skaičiavimu nuo 1 iki 300 000: neįprastai bandoma priminti apie ištremtuosius į Sibirą ir nuojautomis pažadinti skausmingą kolektyvinę pasąmonę. Paulinos Pukytės užrašas ant Laisvės alėjos šaligat­vio priešais 29 namą taip pat greitai patraukia praeivio žvilgsnį. Nurodymas „42 sekundes žiūrėkite į skaičių, tada pažiūrėkite į sieną“ šiek tiek sutrikdo, mat blizgiose žalsvų atspalvių plytelėse nieko nepamatai. Tik katalogas rankose pasufleruoja, jog čia turėjo būti Janą Zwartendijką, kuris išgelbėjo 2345 žydus išdavęs vizas, primenanti lentelė, tačiau dabartinio namo savininkas tam nedavė leidimo. Nebūtį įamžina ir Sophie Calle ciklas „Atsitraukimas“, eksponuojamas Paveikslų galerijoje. Akį patraukia ciklo fotografija „Memorialinė lenta dezertyrams“, pasakojanti apie Rytų Berlyne anksčiau buvusią plokštelę, skirtą dviem jauniems kareiviams, pakartiems SS kariuomenės, ir apie tai, kaip ta maža metalinė plokštė vokiečiams tapo artimesne už iškilius paminklus. Jenny Kagan, pasitelkdama prekybos centrų maišelius, ant kurių užrašyti kraupūs nužudytų žmonių numeriai, budina „Didžiosios akcijos“ atmintį čia pat, stovint „Aibės“ kasoje. Visi menininkų darbai verčia nuščiūti priešais pasąmoninės atminties sukeltą keistą, blogų nuojautų apipintą būseną: kas išties prisimena, o kas įkyriai jaučia déjà vu. Stovime ir rezonuojame skausmingą tuštumą, atsitrenkdami į paminklo nebūtį.

Atmintis su mumis žaidžia panašiai, kaip Roberto Benigni’o filme „Gyvenimas yra gražus“ koncentracijos stovykloje tėvas žaidžia su vaiku, bandydamas sukurti grožio iliuziją siaubo akistatoje. Atmintis, tarsi asmeninis psichoterapeutas viską sustingdžiusios apatijos akivaizdoje bando išgryninti jausmus ir jų prigimtį, lėtai budindamas visą jų paletę, kad priartėtume prie įvairių įtakų paveiktos tapatybės ir pasiektume susitaikymą, įgiję naują sąmoningumą judėtume į priekį. Erikas Eriksonas, iškėlęs psichosocialinės asmenybės teoriją, teigė, jog kiekvienas žmogus bręsdamas išgyvena tam tikras krizes, kylančias iš aplinkos, ir jų įveikimas lemia tolesnį asmenybės (tautos) vystymąsi. Apie atminties slėpiningumą kalbėjęs Carlas Gustavas Jungas teigė, jog mūsų instinktai yra psichikos varomoji jėga, visus mus sieja kolektyvinė pasąmonė. Šią pasąmonę paveldime iš protėvių ir tuo tarsi tampame panašūs į gyvūnus, kurie gimsta jau turėdami savo rūšies perduotus instinktus saugotis nuo tam tikrų aplinkos veiksnių. Jeigu jų neturėtų – nespėtų prisitaikyti prie nepaliaujamai kintančios aplinkos ir žūtų. Kauno bienalėje atsiveria ši kolektyvinės pasąmonės, geidulingos atminties bei kintančios aplinkos sąveika. Stovėdami šalia bienalės kūrinių, mes instinktyviai pajuntame, jog temos, kuriomis jie kreipiasi į mus, be galo artimos, nors ir užmaršintos kasdienybės. Praeities déjà vu žadina skausmingą kolektyvinę atmintį ir iš to kylantį nebylų ryžtą. Ryžtą kurti geresnę dabartį.

Horstas Hoheiselis ir Andreasas Knitzas. „Perdirbta atmintis“. Svetlanos Baturos nuotrauka
Horstas Hoheiselis ir Andreasas Knitzas. „Perdirbta atmintis“. Svetlanos Baturos nuotrauka

Pagrindinė paminklų bėda – nematomumas. Bienalės kuratoriai tarsi bando atkreipti visuomenės dėmesį mintimi, kad, nepaisant to, jog nuo Nepriklausomybės atgavimo ir džiaugsmingo Lenino bei kitų sovietinių stabų nuvertimo prabėgo daugiau nei 26 metai, gatvėse vis dar atsiranda bronzinių, socrealizmą primenančių paminklų: antai neseniai Laisvės alėjoje pastatyta Jono Vileišio skulptūra, daug kritinių atgarsių sulaukė paminklo Jonui Basanavičiui konkursas, kurio nugalėtojas, trijų skulptorių projektas, formos ir stiliaus atžvilgiu mažai skyrėsi nuo netoli šiam paminklui paskirtos vietos kadaise stovėjusio komunistų partijos įkūrėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklo. Gal ir nieko bloga, kad šie paminklai kartoja XIX a. užgimusias realizmo tradicijas – deramai atspindi tuo laikotarpiu gyvenusių žmonių dvasią, tačiau apmaudu, jog gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje naujų paminklų, orientuotų į šiandienos žmogų (formos, plastinės kalbos, koncepto atžvilgiu), viešoje erdvėje taip ir neatsiranda. Vis dėlto būdų priminti praeitį be senų formų kartočių tikrai netrūksta – tai įrodo ir Kauno bienalė. O bronzinės, praėjusių amžių tradicijas atspindinčios skulptūros tampa nematomos šiandienos žmogui – jos nepriverčia stabtelėti, susimąstyti, kontempliuoti. Neatkreipia nei pro šalį skubančių praeivių, nei jaunosios kartos atstovų, bėgančių iš savo tinkamai taip ir nepažintų miestų, dėmesio. Nors sakoma, kad tauta gyva tol, kol gyva jos atmintis. Gyvename laisvoje ir drąsioje visuomenėje, kuriai reikia naujų, į savo epochos žmones nukreiptų atminties formų. Esame laisvi jų ieškoti, eksperimentuoti. Įgyvendinti. Svarbiausia, kad iš kolektyvinio sąstingio būtų pažadinta kolektyvinė atmintis ir sąmoningumas. Nes tauta dar neišgijo – tai atsispindi mūsų bendravime, požiūryje vieni į kitus, kuklume ir daugelyje kitų socialinių, ekonominių bei kultūrinių sferų. Tik šie emocijas veikiantys atminties impulsai gali išgydyti skaudžių represijų ir žudynių sužalotą pasąmonę. Priminti tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai užmiršta, įkvepiant naujai istorijai.

Nors į konceptualų meną visuomet žvelgiu kiek nepatikliai, mat neretai idėjoms pritrūksta kokybiško atlikimo, tačiau bienalės menininkai maloniai nustebino paveikumu ir privertė iš naujo apmąstyti šiuolaikinio meno vaidmenį dabartinėje Lietuvoje. Dabar svarbiausia suvokti, kodėl mums, kaip tautai, tai svarbu. Ir atrasti laiko atminčiai. Mat atmintis kartais būna apgaulinga – geismas praeičiai ar jos užmarščiai verčia mus regresuoti. Ne tik meninėje, bet ir visuomeninėje plot­mėje, baiminantis naujų, drąsių pokyčių. Tereikia pabusti ir sužaisti su ja teisingą partiją. Tarp to, kas svarbu, o kas – tik patogi iliuzija.

Jonas Oškinis ir Raumundas Krukonis. „Gdzieź jestem? / Kur aš? (Adam Mickewicz)“.  Svetlanos Baturos nuotrauka
Jonas Oškinis ir Raumundas Krukonis. „Gdzieź jestem? / Kur aš? (Adam Mickewicz)“. Svetlanos Baturos nuotrauka

  

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai