Selemonas Paltanavičius. Nepastovumo stabilumas: tą gali tik gamta

Labai dažnai mes manome žinantys ir gebantys daugiau už pačią Gamtą, labai dažnai imamės spręsti jos reikalus, kai to daryti visai nereikia. Žinoma, ji atleidžia tokius menkus mūsų nuklydimus ir gyvena savo gyvenimą.

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

Tiesa, gamta jau seniai gyvena ne viena. Amžinybe dvelkiančios gamtos istorijos paskutiniuose puslapiuose atsiradęs žmogus sugebėjo įkalti nesantaikos kylį tarp savęs ir jos. Jokia kita gyvūnų rūšis to nesugebėjo, ko gero – ir nesiekė to padaryti. Beje, jei kalbėsime apie žmogų, kaip rūšį, turėtume įsiklausyti į pastaruosius spaudos pranešimus: garsios paleon­tologų Leakey’ų šeimos atstovai priartėjo prie naujos hipotezės, pagal kurią egzistavo ne vienas žmogaus protėvis, o mažiausiai du. Paskutiniai radiniai, Leakey’ų aptikti Afrikoje 2000 m. rodo, kad vieni pirmažmogiai buvę didelėmis kaukolėmis, o patinų ir patelių smegenų tūris skyręsis. Kiti buvę ne tokie didgalviai, bet tarp savęs lygūs. Antropologai tvirtina, kad skirtingų lyčių smegenų tūrio nevienodumas liudija apie šių gyvūnų gyvenimą bandoje ir patinų dominavimą. Taip iki šiol atrodo bandomis gyvenantys pavianai, gorilos, šimpanzės. Vienodas smegenų tūris liudija nuolatinių porų susidarymą ir gyvenimą lygiomis teisėmis. Taigi – kurį protėvį renkamės? Gamta tyliai šypsosi ir laukia. Jai gerai, ji viską žino...

 

Kada gamtai buvo geriau?

Visi galvoja, kad tik dabar gamta labiausiai pajuto žmogaus neigiamą įtaką, kad per keletą dešimtmečių ar bent per pastarąjį šimtmetį ši įtaka buvo lemtinga ne tik žemei, bet ir biosferai, ją supančiai gyvybės žiedu. Sunku būtų ieškoti kitokių teiginių, nes viso pasaulio mokslininkų išvados dėl klimato kaitos, dėl biologinės įvairovės nykimo vienodos. Tačiau neseniai vokiečių medžioklės žurnale kaip tik šia tema radau diskusinį straipsnį: kada gamtai buvo geriau, ir kada – sunkiau. Iš karto pasakysiu, kad ne viskas, kas rašoma apie Vokietiją, tinka Lietuvai. Tačiau kai kurių minčių pro ausis praleisti nederėtų. Taigi...

Dieteris Stahmannas („Jäger“, 2007, Nr. 8) teigia, kad Vokietijoje XVIII a. gamtai grėsė ekologinė katastrofa – dėl neefektyvaus dirbamos žemės naudojimo miškai nuolat kirsti, o jų atkūrimu niekas nesirūpino. Ne geriau buvo ir išlikusiuose miškuose – juose ganėsi daugybė naminių gyvulių. Žinoma, atsiradus trilaukei žemėnaudai, plotų reikėjo mažiau, o kirtimą gerokai mažino akmens anglies naudojimas. Tik 1750–1850 m. pradėta (kaip sako autorius – „iš bėdos“) sodinti miškus. Kadangi daug kur žemė buvo šimt­mečius alinama, iki šiol čia auga tik mažiau reiklūs medžiai. Šiandien, straipsnio autoriaus (ir ne tik jo) manymu, Vokietijoje nėra likusios natūralios gamtos, nes kartą pažeista, sunaikinta, ji nebesugrįžta. Todėl ir garsieji Vokietijos „gamtos perlai“, kuriuos žino kiekvienas – Liuneburgo šilas, Reinhardsvaldo miškas ir kiti yra tik žmogaus veiklos rezultatas, bet ne gamtos vertybė.

Galime tyliai pasidžiaugti, kad mūsų gamta kitokia. Tačiau šiandien mūsų regimas kraštovaizdis yra visai nesenas darinys (žinoma, neįskaitant reljefo), nes per pastaruosius šimtmečius miškus naudojome ir mes, o lydiminė žemdirbystė atvėrė didelius laisvus laukų plotus. Dažniausiai ten, kur dirvožemiai buvo geri ir našūs. Ne vieno mūsų pamenamas visos Lietuvos upelių sunaikinimas, Nemuno užtvenkimas, kiti didesni ar mažesni gamtos „pertvarkymai“. Sunku įvertinti, kada Lietuvos gamtai buvo sunkiau – XVIII a. ar dabar. Ko gero – dabar, nors, kaip sako minėtas vokiečių autorius, jai negali būti sunku, nes jos (natūralios, tikros) paprasčiausiai nėra. Manau, Lietuvoje gamtos dar yra, todėl tuo turime ne tik džiaugtis, bet ir didžiuotis. Žinoma, ir prisiimti visą atsakomybę už jos išlikimą.

 

Naudoti, nenaudoti, saugoti?

Žiūrint paprastai, protingas gamtos turtų naudojimas ar nenaudojimas yra šių turtų saugojimas. Galbūt ne viską būtina saugoti, ne viskam pavojingas racionalus išteklių naudojimas. Jeigu dzūkai, padedami tūkstančių atvykėlių, nekilnodami samanų ir nejaukdami miško paklotės rinks grybus, grybų ištekliams nieko nenutiks. Tas pat ir su uogomis, vaistažolėmis. Tačiau gamtoje nebūna grynų grybynų, uogynų ar vaistažolynų. Ten, kur auga grybai, gyvena baikštūs girios žvėrys ir paukščiai, samanose juda kruta įvairūs vabzdžiai. Grybautojų alasas – klaidžiojančių lalavimas, mašinų burzgimas, o kartais dar ir laužo spragsėjimas – tolina grybavimo sampratą nuo gamtos turtų protingo naudojimo. Grybavimas Lietuvoje dar gajus – tuo gal reikėtų net džiaugtis, laikyti mūsų kultūros paveldo dalimi, nes kitos tautos, kad ir daug gamtos tebeturintys švedai, seniai grybų nepažįsta ir jų nerenka – nusiperka parduotuvėse. Žinoma, į parduotuves jie taip pat kažkaip patenka...

Gamtos turtų naudojimas kai kada gali teikti šiokį tokį pelną – jis tampa dar didesnis, kai žinai, jog grybų, uogų ar vaistažolių auginimui iš jo nebus skirta nė cento. Beje, ne visada tiesiogiai apsaugosi grybus ar kitus gamtos objektus. Saugoti reikia gamtinius kompleksus, kuriuose galėtų tarpti viskas, net mums nereikalingi ar žalingi (miško uodai ir erkės!) gyviai.

Daugelis mano, kad tai, kas yra gamtoje, priklauso mums kažkodėl neatlygintinai. Toks mąstymas ne tik nelogiškas, jis – žalingas. Kad ir kaip būtų skaudu, tačiau reikėtų suprasti, jog viskas, kas auga gamtoje, gyvuoja kažkam prižiūrint, saugant. Šiandien visi supranta, kad žvejyba ir medžioklė (taigi toks pats gamtos turtų naudojimas) yra veikiau brangūs malonumai nei gamtos turtų paėmimas. Ar kada nors pirksime bilietą grybauti, uogauti, kuriame bus surašyti ne tik leidimai, bet ir draudimai? Manau, be šito su Gamta tiesiog negalėsime toliau gyventi.

Lietuvos saugomos teritorijos greitai apims apie 17 proc. šalies ploto. Tokia perspektyva nuteikia gerai – juk šiose teritorijose išliko ir saugomi patys vertingiausi objektai. Vienas garsus gamtininkas prieš porą dešimtmečių skatino steigti Lietuvos nacionalinį parką, kuris apimtų visą Lietuvos teritoriją. Žinia, jo idėja buvo sutikta labai nevienareikšmiškai. Tačiau geriau pagalvojus, gali prieiti prie išvados, kad kokia nors apsaugos forma būtina visur. O gal, kaip sakoma, pirmiausia reikia „turėti draustinį savyje“.

Na štai, dar vienas gražuolis – pasilenkiam ir atsargiai nupjaunam rudakepurio baravykėlio kotą. Eikš pintinėn, šį kartą pakaks. Tegul lieka kažkas ir gamtai...

 

Geriau būtų, kad jos neišskristų...

Beveik prieš 100 metų profesorius Tadas Ivanauskas paskelbė straipsnį apie Italijoje naikinamus paukščius giesmininkus. Tuo metu italai, o kartu su jais didelė dalis Vakarų ir Pietų Europos medžiotojų tinklais, klijais, strėlėmis, šautuvais ir visais kitais įmanomais būdais kasmet sugaudavo ir suvalgydavo dešimtis, o gal šimtus milijonų paukščių giesmininkų. Jų kelionė į žiemavietes ir keletas mėnesių jose tapdavo ne poilsiu (kaip turėtų būti), bet amžinu bėgimu nuo pavojų ir žūties.

XXI a. siūloma begalė pakaitalų. Ne visų mūsų skrandžiams priimtinas amerikietiškas ir europietiškas maistas. Tačiau, pasirodo, paukščių giesmininkų kepsnelių niekas net nemėgina keisti netikru kiškiu. 2007 m. rugpjūtį Vokietijoje vykęs Pasaulinis ornitologų kongresas konstatavo, kad kasmet 27 Europos valstybėse sumedžiojama (arba sugaunama) 100 milijonų paukščių, tarp jų – 30 milijonų giesmininkų. Beveik po dešimtmečio konstatuota – jų sunaikinama 150 milijonų. Išgirdęs tokius faktus, nejučia mintimis persikeli į gūdžius viduramžius, badmetį ir tamsių žmonių visuomenę, kuriai nieko nesako lakštingalos giesmė, kuri kurčia dagilio pinksėjimui. Tačiau visa tai vyksta dabar – XXI amžiuje!

Lietuviai niekada neskriaudė paukščių – atsiverskite profesorės P. Dundulienės knygą apie paukščius mūsų tikėjimuose ir suprasite – kodėl. Ne baimė draudė tą daryti, o tikėjimas. Ir žavėjimasis viskuo, kas gražu – kregždutės skrydžiu, lakštingalos giesme.

Geriau jos iš viso neskristų ten žiemoti...

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai