Augustas Sireikis. Okvardumas

Ir išversk, kad gudrus, awkward į lietuvių kalbą. Nejauku? Ne, nejauku būna, kai restorane staliukai sustatyti pernelyg arti vienas kito, awkward būna, kai nežinai, ar turėtum ką nors pasakyti padavėjui, kuriam prie nosies prilipęs snarglys. Nemalonu? Ne, skiepas yra nemalonus, awkward yra sėdėti ant tos pačios kėdės, gauti skiepą ir žinoti, kad smirdi vakarykštėmis išgertuvėmis. Labai nejauku, labai nemalonu? Vis vien ne, mat niekas, rodos, neperpranta to slegiančio, bet truputį juokingo sunkumo, kuriuo prislegia tave ne konkretaus žmogaus, o visuomenės, kaip abstrakcijos, žvilgsnis ir priverčia pasijausti lyg filmo herojumi, į kurį nesinori ir tuo pačiu metu labai norisi žiūrėti. Kai neseniai išgirdau sulietuvintąjį „okvardu“ (kairinis kirčio ženklas ant u), automatiškai kilo mintis, kad galbūt seniau žmonės tiesiog nesijautė okvardžiai. Ir tai būtų natūralu, mat niekad nereikėjo imtis tokios absurdiškos užduoties kaip bandymas paaiškinti, ką reiškia awkward.

Jei rimtai, tai su kalba yra kaip ir su Neries krantine arba Žaliojo tilto skulptūromis – kiekvienas šiuo klausimu jaučia teisę, kartais net pareigą išsakyti savo nuomonę ir priešinga pozicija dažniau, nei norėtųsi, priimama kaip asmeninis įžeidimas. Juk tai ne šiaip klausimas, o kultūros ir tautos likimą lemiantis sprendimas. Galima atrasti ir daugiau tokios rūšies objektų: kai kurie įstatymai, švietimo sistema, šiuolaikinis menas ir t. t. žmones jaudina kaip visiems bendras, aktualus, todėl ir kiekvieno poreikius bei vertybes atitikti turintis dalykas. Kas antras Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimas, kas antras visuotinis arba dar tik toks tampantis naujadaras, o vis dažniau ir seni, įžeidžią konotaciją turintys žodžiai diskutuoti išprovokuoja net paprastai neturinčiuosius nuomonės.

Žodžiu, probleminio temos lauko vienu kartu tikrai neapžiosi. Vietoj to šįkart norėtųsi pasvarstyti apie klasikinės plačiausia įmanoma šio žodžio prasme ir šiuolaikinės kalbos santykį. Ir nors ši priešprieša ginčytina, pamėginti verta ‒ galbūt išaiškės tam tikri principai, kurie gali praversti ir išsamiuose kalbos problemos svarstymuose. Išgirdę frazę „šiuolaikinė kalba“ žmonės dažniausiai susimąsto apie anglizmus, keiksmažodžius, slengą ir t. t. Ir tai natūralu, nes būtent šios bendrinės kalbos išimtys yra tai, kas skiria šiuolaikinę šneką nuo senesnių. Nėra natūralus lig šiol, deja, vis dar nedingęs aukso amžiaus, kai visi kalbėjo taisyklingai, mitas. Kitaip tariant, prasimanymas, kad bendrinės ir kasdienės kalbų atskirtis ‒ vien nūdienos reiškinys. Savaime suprantama, mito propaganda dažniausiai išsakoma kaip priekaištas vertybes, normas, tautiškumą ir visa, ką tik įmanoma, praradusiam šiuolaikiniam jaunimui. Tačiau netyčia pamirštama, jog teisieji inkvizitoriai ir patys vartojo įvairius trumpinius, kitataučius ir nei senojoje, nei naujoje bendrinėje kalboje nevartojamus žodžius. Svarbiausia išreikšti priešiškumą, kuris, kaip paaiškėja, grįstas „jei ne sava ir įprasta, tai prasta“ logika.

Žinoma, keiksmažodžių bei slengo vartojimas tiek kasdienėje kalboje, tiek literatūroje turi tam tikrų rizikų. Absurdiškas bei davatkiškas išgąstis paauglio apsakyme aptikus ir vieną kitą „pochui“, ir keiksmo fetišizavimas. Keikimasis dėl buko maišto, vien tam, kad būtų kitaip nei įprasta, ne tik susilpnina teksto ar pasakymo vertę, bet ir įduoda ginklą į rankas toms pačioms davatkoms, kurios jau ankstesnėje past­raipoje burnojo, kad baisiai nepagarbiai ir be jokio tikslo tas jaunimas keikiasi. Kitaip tariant, jei keikiesi vien dėl šoko, tik šoko ir sulauksi, todėl neverta tikėtis atidaus, konstruktyvaus kalbos ir jos turinio įvertinimo.

Kalbant apie literatūrą, reikia pasakyti, jog tokia vartosena atima iš keiksmažodžių meninį potencialą – autentiško socialinės tikrovės atspindėjimo, emocinio įtaigumo bei kūrybiškos kalbos transformacijos galimybę. Keiksmažodis (kaip ir užsienietiškas žodis) gali būti itin iškalbingas ir sąmoningas, ne tik suteikti tekstui papildomą vertę, bet ir padėti užmegzti su skaitytoju tokį dialogą, kuris paliestų jį asmeniškai. Nors šiaulietiška tarmė nėra vien keiksmažodžiai, dėl nukrypimo nuo kalbos normų Rimanto Kmitos romano atvejis tai patvirtina – ne veltui, kalbama, knygą perskaitė pusė, jei ne daugiau, jaunųjų šiauliečių. Šis ir panašūs atvejai pasiteisina, kadangi nenorminės kalbos vartojimas tiesiogiai susietas su kūrinio turiniu, tema, principais ar pan. Kitaip tariant, jei tavo veikėjo lūpomis tariamas keiksmažodis reprezentuoja jo aplinką ir kultūrą, man bus įdomu, bet jei veikėjo lūpomis keikiesi tu pats ir darai tai tik dėl to, kad tėvai visą vaikystę draudė, po pirmų trijų sakinių pasidarys nuobodu.

Tai, kas pasakyta, gali būti suprasta kaip kvietimas literatūrai susitikti su skaitytoju. Ne koketiškai užsidaryti puošniuose rūmuose, o susitikti su žmogumi pusiaukelėje. Eiti iki jo namų durų ir prašyti, bet jei šis spyriosis, maldauti, be abejo, nereikia. Tai kitas kraštutinumas, labai mėgstantis prisidengti itin kilniais tikslais. Neseniai teko dalyvauti vienuose skaitymuose, kur Mantvydo Leknicko tipo poetas karštai gynė „paprastų“ žmonių teisę į „paprastą“ poeziją. Argumentacija maždaug tokia: visi klausomės popso, todėl neturėtume to gėdytis. O jei neturėtume gėdytis popso, kodėl turėtume smerkti popsinę poeziją? Po didesnių ar mažesnių provokacijų išsakyta ir mintis, kad atėjo metas poezijai „sugrįžti į gyvenimą“, „nebesusireikšminti“ ir t. t. Itin iškalbingas ir internete labai populiaraus kūrybinio puslapio „Begalybės fragmentai“ manifestas, kur avangardine maniera metamas iššūkis visai Rašytojų sąjungai.

Pagrindinė leknickiškų seilėtų eilėraščių ir jų kūrėjų problema, į kurią jie atkreipia dėmesį, reali. Tiek poezija, tiek dailė, teatras bei daugelis kitų šiuolaikinio meno rūšių svetimi didelei visuomenės daliai. Tačiau sprendimas, kurį šios popfigūros siūlo, – snobiškos pozos pakeitimas padlaižiavimu meno vartotojui. Patinka sentimentalumas? Pirmyn! Patinka pigi erotika? Važiuojam! Stereotipiniai įvaizdžiai? Banali romantika? Galvos nekvaršinanti sielos muzika? Visa tai ir dar daugiau naujoje mūsų knygoje „Sukniedytos, iškniedytos ir suvirškintos mintys, kurias sušersime kad ir šaukšteliu į burną kaip kūdikiui, jūs tik valgykite“. Nepaisant to, kad kultūros vaidmens klausimas visuomenėje visais laikais buvo itin problemiškas, tiesa daug paprastesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, – banalus stereotipas yra poezijos mirtis. Taškas. Teiginys „sugrąžinti poeziją į gyvenimą“ mažų mažiausiai klaidinantis – stereotipas mus uždaro įvaizdžiuose ir išjungia mąstymą, o tai neturi nieko bendra su gyvenimu. Jei pamatęs moterį iškart ją redukuosiu į trapios, vien vyro meile gyvos būtybės paveiksliuką, tai nei ją pažinsiu, nei užmegsiu realų santykį. Banalybė maskuoja pasaulio sudėtingumą, ne tik kitą bei jo gyvenimą atitolina, bet nuskurdiną ir paties suvokėjo sąmonę.

Įdomiausia tai, jog panaši logika veikia ir kasdieniškesnėse situacijose. Dažniau, nei norėtųsi pripažinti, persiimame savo pašnekovo kalbėsena, pradedame vartoti jo žodžius ir taikyti jam priimtinus pavyzdžius vien tam, kad dialogas nesibaigtų. Pokalbiuose su autoritetais tai kone taisyklė. O tai, kad autoritetus dažniausiai domina autonomiškai ir drąsiai mąstančios asmenybės, pamirštama. Žinoma, viskas tėra abstrakcijos, vis dėlto norėtųsi jas susieti su šiuolaikinėmis kalbos vartojimo ypatybėmis. Gatvėje, mokykloje ar bare nemotyvuotą priešiškumą arba prielankumą dažniausiai pastebime, tačiau tą patį principą reikėtų taikyti ir literatūrai. Kitaip tariant, prasminga atskirti atvejus, kuomet kalbinė raiška susijusi ne su kūrinio turiniu ar prasme, o priešiškumu ar prielankumu tam tik­rai visuomenės grupei.

Išdėstytas mintis, net jei ir atrodo priešingai, reikėtų suprasti kaip raginimą „nenurašyti“ kūrinio vien dėl jo raiškos. Taip, slengą vartoti rizikinga, o siekis kalbai padedant suartėti su skaitytoju dažnai slepia paiką tuštybę, tačiau neverta smerkti kiekvieno eilėraščio, kuriame nusikeikiama. Uždraustosios kalbos fetišizavimas ‒ neatsakingas požiūris, bet ne ką mažiau neatsakinga ir dievulio hegzametro bei kitų klasikinių kalbos formų stabmeldystė. Reikia pabrėžti, jog tai visai kas kita nei minėta davatkiška logika „kas ne sava, tas prasta“, nes šiuo atveju „sãvo“ vietą pakeičia tokie gigantai kaip Homeras, Platonas ir Šekspyras. Juokingiausi atvejai, kai piktinamasi, kad šiuolaikinė klasikinio teksto interpretacija jį suteršia ar sumenkina. Originalo pažinimas ir jo vertės atskleidimas ‒ prasmingi tikslai, tačiau jie nėra lengvai pasiekiami. Jei „Odisėja“ bus sušerta mokiniui nespėjus nė seilėmis suvilgyti burnos, jis tą prasmę išspjaus. Ir tai galioja ne tik mokiniui, bet ir kiekvienam mūsų, nesijaučiančiam patogiai vienos ar kitos meno formos ar reiškinio atžvilgiu. Tiek Žemaitė, tiek konceptualus performansas bus atmesti, jei bruks save per jėgą. Be to, kartais klasikinės kalbos formos tam tikras idėjas net riboja. Mėgstame kartoti, jog šiuolaikinis tautinis lietuvio tapatumas prašosi būti apmąstomas iš naujo, tačiau jei šią sudėtingą situaciją redukuosime į vieną iš Platono dialogų, nes visos problemos jau apmąstytos, liksime tuščiomis rankomis.

Dano Aleksos instaliacija. Aistės Kisarauskaitės nuotrauka

Klasikinių formų bei tekstų adoracija dažniausiai būdinga akademiniams humanitarams, kurie savo ruožtu irgi susiduria su kalbinės raiškos problema. Dažniausiai plačiosios visuomenės jiems pateikiamas priekaištas – užsidarymas tarp keturių universiteto sienų ir kuždėjimasis tarpusavy niekam nesuprantama paukščių kalba. Įdomu tai, kad daug rečiau tokio kaltinimo sulaukia fizikai ar matematikai. Vis dėlto tai natūralu ir net sveikintina, nes šis priekaištas reiškia, jog viltis, kad žodinis menas bei jo refleksija gali būti visiems prieinamas reiškinys, dar nėra mirusi. Ir vis dėlto teisingas pastebėjimas, kad humanitarinė literatūros ar kitų meno rūšių refleksija pernelyg dažnai linkusi aiškinti save savo pačios terminais, todėl užsižaidžiama teorijomis ir pradedama fetišizuoti sudėtingą leksiką taip, kaip kartais fetišizuojami keiksmažodžiai. Beje, tai būdinga ir šio teksto autoriui. Žinoma, visko nereiktų redukuoti į horoskopų lygio straipsnius, tačiau prasminga prisiminti, jog platoniškoji olos alegorija baigiasi laukan išėjusio žmogaus sugrįžimu pas savus. Todėl nereiktų galvoti, jog akademikas kažkuo pranašesnis už kitus ‒ kiekvienas turi savo „lauką“, į kurį išeina pro siaurą olos angą. O jei šūkausime vieni kitiems stovėdami tik sau patogiose pozicijose, tai nei vienas kitą išgirsime, nei susikalbėsime.

Ši nesusikalbėjimo problema kartais dar ryškesnė toje srityje, kuri pačia savo prigimtimi turėtų būti tarpinė zona tarp kūrėjo ir kūrinio stebėtojo, skaitytojo, žiūrovo, ‒ recenzijoje. Šia tema pastaruoju metu rašyta nemažai ir gan kompetentingai, todėl tik norėtųsi paantrinti, kad įspūdžių ir metaforų mozaikos, kurios pernelyg dažnai suvokiamos kaip recenzijos šiuolaikiškumo ženklas, fiksuoja žanro nuosmukį. Norėtųsi tikėtis, kad recenzija suvoks kriterijus praradusio, viską pateisinančio ir viską leidžiančio anything goes pobūdžio rašinėlio riziką ir grįš prie konst­ruktyvaus, struktūruoto, teoriškai pagrįsto ir išsamaus rašymo. Tai būtų ne posūkis nuo šiuolaikinės kalbos link klasikinės, o naujų, šiandienos kūrinius atitinkančių, bet konstruktyvių formų paieška. Gal net galima pasvajoti apie recenzentus, turinčius individualų stilių ir nuosekliai pritaikančius tam tikrą prieigą daugeliui kūrinių iš eilės, ir jų diskusiją.

Prieš baigiant norėtųsi grįžti prie minėto dialogo svarbos. Klasikinės, kaip meniškai vertingiausios, kalbos šalininkai paprastai savo poziciją grindžia tuo, kad tam tikros formos yra amžinos, universalios, viršistorinės. Originalus Šekspyro tekstas buvo vertingas ir Renesanse, ir XX a. pradžioje, ir šiandien. Ir nors tai tiesa, taip pat reikia pažymėti, jog universalumas pasiekiamas per abstraktumą. Jei baisėsimės mintimi, jog Hamletas gali ištarti „bletj“, jis taip ir liks bekūne, transcendentine idėja, svetima šiuolaikiniam paaugliui, galbūt manančiam, jog literatūros programa tėra žodžiai, žodžiai, žodžiai. Žinoma, norėtųsi tikėti, kad, jei Hamletas apsimaus džinsus ir su paaugliu išgers alaus, pastarasis sutiks nuvykti į patį Elsinorą, tačiau tai tik patvirtina faktą, jog iš komforto zonos turi būti išjudinti abu pašnekovai.

Viską galima aiškinti ir truputį sub­jektyviau. Jau senokai bandau atsiminti, ar pirmiau keiktis išmokau angliškai, ar rusiškai. Nepavyksta. Dauguma, gimusių po nepriklausomybės, patyrė kažką panašaus – kiemas išmokė keiktis rusiškai, televizija ir internetas ‒ angliškai. Akivaizdu, ši maža detalė žymi gilų ideologinį dualizmą, kurį išgyvena šiuolaikinis lietuvis. Tam tikra prasme mumyse lyg dievų arenoje vis dar kovoja ir, panašu, dar kurį laiką kovos prieš daugiau nei šešerius metus Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“ aprašyti Jėzus ir Čingischanas. Žinoma, klasikinės kalbos ir slengo priešprieša nėra tapati vakarų ir rytų priešpriešai, tačiau dėl to lietuvis skyla į dar daugiau dalių. Būtent todėl kvietimas užmegzti dialogą tarp hegzametro ir keiksmažodžių šalininkų reiškia ne tik racionalesnį intelektualinės energijos paskirstymą – jis yra tai, ko mūsų kultūrinei dvasiai dabar bene labiausiai reikia. Tegul jie pešasi, tegul pykstasi, bet, ginkdiev, taip, kad nė vienas nelaimėtų. Amžinoji kova dabar – geriausias įmanomas scenarijus.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai