Aistė Kučinskienė. Kas ta pasaulio literatūra ir ar mes – taip pat pasaulis?

Jau senokai nerimauju dėl literatūros ir pasaulio, atsiprašau, norėjau pasakyti – pasaulio literatūros. Šį nerimą kelia ne koks nors tragiškas aspektas, kaip antai „niekas neskaito“, „niekas nieko gero neparašo“, net ir ne teoriniai svarstymai, koks literatūros poveikis gyvenimui, o gyvenimo ‒ literatūrai ar pan. Jį lemia paprastos skaitytojos vs profesionalios filologės vidinė kolizija, savotiškas „trumpas sujungimas“ negebant įsisąmoninti ir perprasti, kas ta pasaulio literatūra ir kodėl mes – ne pasaulis?

Perskyra iš pažiūros aiški visiems nors kiek prasiprusinusiems: štai čia, čia ir čia yra mūsų (jūsų, jų...) nacionalinės literatūros tekstas / autorius / reikalas, o štai čia – pasaulio literatūros daiktas. Kaip filologė lituanistė, dėstanti ispanų literatūros istoriją, lyg ir nesunkiai atskiriu, jog viena yra kalbėti apie, tarkime, Henriką Radauską, kita – nikaragvietį Rubéną Darío, laikomą visų ispanakalbių modernistų tėvu. O štai savo malonumui prieš miegą paskaitinėjanti literatūros tekstų vartotoja klausia: kaip per skaitymo aktą Lietuva atsiskiria nuo pasaulio?

Ši skaitytoja nerimauja, nesuprasdama dažnai su vertybiniu prieskoniu pristatomos skirties tarp neva kokybiškesnių svetimų (pasauliečių) ir ne tokių kokybiškų savų (kaimiečių?). Neva: šiukštu nebrukite savo nacionalinės literatūros niekalų pasauliui – jis pakilęs daug aukščiau nei vargšas bukas žemyn beslenkąs Vilniaus simbolis. Ir tuo pat metu: šiukštu nekiškite į mūsų tautinio naratyvo išugdytas galvas jokių importinių, t. y. pasaulio autorių, lai prusinasi tuo, ką turi savo. Regis, iš po panašių ištarų kyšo baimės ausys: pirmuoju atveju – nepilnavertiškumas, netikėjimas, kad mūsų autoriai gali būti įdomūs kitiems, net ir mums patiems (!), o antruoju – grėsmė, kad tie neva kokybiškesnieji netyčia ims ir patiks, o tada nebenorėsime skaityti savųjų.

Minėtoji nieko nesuprantanti skaitytoja kartais pasirodo ir per paskaitas. Vienąsyk prasitariau (o paskui nežinojau: gailėtis ar džiaugtis), kad R. Darío pasažas iš soneto „Pegasas“ estetiškai susišaukia su keliais H. Radausko tekstais, o gal net pasaulėžiūriškai (ak, jau baugu...) jiems artimas. Kad suprastumėte, kur lenkiu, pasažą pacituosiu:

„Kai ketinau prajodyti tą žirgą nuožmų,
bailų, sau tariau: „Gyventi – gryna ir gražu.“
Žvaigždė sužibo tarpe jo gajų akių.
Dangūs mėlyni buvo, aš buvau nuogas.

Sužibo skydas Apolono, beveik smogė,
o aš ėmiau sekti Belerofonto takeliu.“

Neteigiu, kad R. Darío tiesiogiai susijęs su H. Radausku. Bet kodėl negali susišaukti? O jei gali, tai gal jie iš to paties pasaulio? Reikėtų pridurti, kad po tokio spontaniško sugretinimo auditorija sunerimo: tai ką, H. Radauskas nusirašė nuo R. Darío? Šiame trumpame sąmokslo teorijos blyksnyje atsispindi tai, apie ką drebančia širdimi mąstau: a) o kodėl niekam nekilo klausimas, kad gal R. Darío nusirašė nuo H. Radausko? (gerai, negalėjo, nes buvo jau miręs, bet klausimas konceptualus, be to, ne visi klausytojai žinojo rašytojų biografijas); b) ar tolimų tekstų bendrumas (gal ir tariamas, bet skaitytojo įžvelgtas) turėtų atrodyti toks paradoksalus, t. y. gal bijome tokio pobūdžio panašumus net įsivardyti, nes vengiame laisvesnio mąstymo?

Iškart atsakyčiau: manau, tikrai vengiame. Turėjau garbės garbingoje draugijoje pakalbėti apie Gabrielį Garcíą Márquezą. Pasakodama paminėjau Maironį – kad pastarojo poetiniai tekstai dar jam gyvam esant atsiskyrė nuo autoriaus, daug kas juos skaitė, giedojo, mėgo nieko nežinodami apie Jono Mačiulio biografinį asmenį, o G. Garcíos Márquezo tekstų istoriškumas ir jo paties mįslingas politinis angažuotumas lemia, jog autorius beveik neatskiriamas nuo savo veikalų. Ir štai po tokių paralelių, kone spontaniškai gimusių mano, kaip skaitytojos neprofesionalės, galvoje, bet pateiktų vykdant filologės-profesionalės praktiką, sulaukiau skepsio ir pastabų; argi galima sieti grandą G. Garcíą Márquezą su ne tokiu grandu Maironiu? Quod licet Iovi, non licet bovi. Bet ar tikrai reikėtų juos atriboti grandiškumo aspektu? Įtariu, kad tokio nusista­tymo šaknys ten pat: čia yra pasaulis, o čia – deja, tik mes.

Daug dėmesio sutelkę į teksto genezę (kur autorius gimė, gyveno, ką rūkė, gėrė, žudė), kuri instituciniu – mokymo(si), dėstymo, istorijos rašymo, tyrimų – požiūriu viena svarbiausių klasifikuojant, ne visuomet susivokiame, kad tekstai veikia tik skaitomi, o tuomet išties visi autoriai mirę, viva el skaitytojas! Juk atmetę galvom suaugusius profesorius, visus priklausomybės ir galios santykius, akistatoje su tekstu liekame nuogi ir besiviliantys pasiekti teksto malonumą. Kaip skaitytoja, sieju visas skaitymo patirtis, manęs neriboja kalbinės ar juo labiau geografinės ir politinės sienos. Aišku, riboja estetinės vertės klausimas, bet apie jį – kiek vėliau...

O dabar – prie skaitytojo. Vakar skaičiau tarptautiniu mastu pripažinto ispano Javiero Maríaso „Tokią blyškią širdį“, kur įsimylėjęs vienas veikėjų pasiryžta baisiam ir amoraliam poelgiui, o užvakar – mūsų Joną Aistį, susigraužusį dėl meilės praradimo sielvarto („Atminimų skaudžių, labirintų, angų / Verias vartai plačiai sielvartingon kiaurymėn...“). Rytoj gal skaitysiu panašiai susikrimtusį Nobelio laureatą Pablą Nerudą: „Tamsios tos protakos, iš kur amžini geiduliai, / iš kur vienas nuoilsis, sielvartas plūsta be perstogio.“ Ir, taip sakant, papūskit į uodegą, nes šios skaitymo patirtys man leidžia galvoje plėtoti, vystyti, gilinti įsimylėjimo sampratą (štai ir literatūros teksto poveikis realiajam pasauliui), sieti idėjas, jų variacijas ir interpretacijas, tekstų formaliuosius aspektus. Tai, kad dalis šių skaitinių priskiriami vienai tautinei literatūrai, o kiti peržengė nacionalines sienas – skaitytojui neretai mažai rūpi.

Ar tokie patirtiniai fenomenai reiškia, kad ribos tarp nacionalinės ir kitų literatūrų virtualios, skirtos instituciškai klasifikuoti autorius ir veikalus? Ne, šis argumentas neįtikina, nesunkiai jį atremtume tradicijos (kalbinės, etninės, kultūrinės, literatūrinės etc.), įtakų, autoriaus individualybės ir kitomis sampratomis. Kitaip tariant, manyti, kad kultūra ‒ unifikuotas vakuumas, kur visi vienodi ir auga vienodomis sąlygomis, būtų naivu, nors dar 1952 m. Erichas Auerbachas, rašydamas apie Weltliteratur, įžvelgė neišvengiamą Vakarų (ir ne tik Vakarų) literatūrų suvienodėjimo tendenciją. Kad tokie procesai vyksta – akivaizdu (žr. euroromaną ir pan.). Vis dėlto laikyčiausi nuosaikesnės pozicijos: skirtumai egzistuoja ir neketina išnykti. Be to, neretai lokalūs, tvirtai su sava tradicija susisaistę tekstai gali būti universalesni nei beveidžiai, ore pakibę. Miguelis de Cervantesas stipriai ispaniškas, bet universalus. Antanas Baranauskas stipriai lietuviškas, bet universalus. Tačiau esminis klausimas: ar ne vienodi yra lygūs, kitaip sakant, ar visi iš to paties pasaulio?

Man patinka Pascale Casanova, veikale „La République mondiale des Lettres“ (1999) parodanti, kad autorių ir tekstų priskyrimas pasaulio literatūrai (P. Casanova vartoja tarptautinio literatūros lauko terminą) priklauso ne tik nuo kūrinių estetinės vertės, bet ir nuo išorinių faktorių: kalbos paplitimo ir prestižo, tautos, kurios tradicijai kūrinys priklauso, kultūrinio kapitalo, vertimų, sklaidos ir t. t. Kitaip tariant, tekstas negali būti pasaulio literatūra, kol nėra įteisinamas. Pirmasis įteisinimo kelias – vertimas, nors didžiosioms kalboms jis nebūtinas. Kiti keliai – premijos, publikacijos, kultūriniai ir tarpasmeniniai ryšiai – visa tai daro tekstą prieinamą platesnei rinkai. Remiantis šia apibrėžtimi, pasaulio literatūra –­ tarsi tarptautiškai vartojamų tekstų kanonas.

Grįžkime prie lokalaus konteksto. Ar koks lietuvių literatūros istorijai priskiriamas kūrinys galėtų tapti centrinis planetos mastu? Gal kažkas šauks, kad Kristijonas Donelaitis, bet mąstant apie tarptautinį literatūros lauką kaip apie čia ir dabar veikiantį, K. Donelaičio kandidatūrą atmestume. Kažkas gal sakys, kad neseniai išverstas į vokiečių kalbą Antanas Škėma, bet manau, kad prie centro niekas iš lietuvių neartėja. Ričardas Gavelis, Icchokas Meras, Tomas Venclova, mano nuomone, tikrai priklauso tarptautiniam laukui, bet vargu ar galime juos vadinti centrinėmis šio lauko figūromis. Nuogąstauju, kad būtent periferiškumo pojūtis stiprina nepilnavertiškumo kompleksą ir skatina manymą, esą lietuvių literatūra menkesnė.

Aišku, neteisinga nuošalyje palikti estetinės vertės klausimą. Bet jis ir nėra užmirštas, nes visuomet veikia tekstų patekimą į centrą; menkaverčiai teksteliai net į nacionalinės literatūros branduolį sunkiai prasibrautų, ką jau kalbėti apie pasaulio centrą. Bet supratę, kad taip nutinka ne (tik) dėl kokybės... gal pasijusime kaip „Lietuva – drąsi šalis“?

Kitas būdas suvokti pasaulio literatūrą tiesiogiai susijęs su paskiru skaitytoju ir yra gerokai liberalesnis. Pagrindinė prielaida paprasta: grožiniai tekstai tarpsta bendrame skaitymo lauke, tad iš esmės viskas, kas pasiekiama platesniam vartotojų spektrui, t. y. peržengia vien savo kultūros (ir / arba kalbos) ribas, gali būti traktuojama kaip pasaulio literatūros dalis. Davidas Damroshas („What Is World Literature?“, 2003) teigia, kad konceptą „world literatures“ (daugiskaita) labiausiai įprasmina skaitytojas, nes tai ne kanonizuotų veikalų sąrašas, o „skirtingus langus į pasaulį“ atveriantys tekstai. Čia sukirba naivioji skaitytoja: klausykit, visai teisingai galvojau!

Tokiomis „pasakomis tikiu“, nes supratę, kad skirstydamiesi teritorijas dažnai susiduriame su įteisinimo, sklaidos procesais, o ne su teksto turiniu ir forma, matome, jog į tarptautinį kanoną nepatekusi lietuvių literatūra gali būti įtraukta į bendrą, visuminę literatūros istoriją, kaip, pavyzdžiui, plataus užmojo veikale „History of the Literary Cultures of East-Central Europe: Junctures and Disjunctures in the 19th and 20th centuries“ (red. Marcelis Cornisas-Pope’as, Johnas Neubaueris, 2004–2010, 4 tomai). Taip, vieni yra centre, kiti periferijoje. Bet man svarbus tekstų lygiateisiškumas: jei laikau save, savo tautą, savo kultūrą lygiaverte pasaulio dalimi, tai ir mano kalba rašyta, su mano kultūra susisaisčiusi literatūra (peržengusi kitų kalbų barjerus arba galinti peržengti) yra pasaulio literatūros dalis.

Šis rašinėlis nėra tiesiogiai inspiruotas nuvilnijusio dabarties švietėjų ginčo dėl valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos. Viena esminių konflikto ašių – ar galima leisti egzamine rinktis ir remtis programiniais ne lietuvių literatūros autoriais (V. Šekspyru, J. W. von Goethe, F. Kafka, A. Camus). Rašinys nėra inspiruotas, bet siejasi, nes klausimas panašus: koks mūsų nacionalinės literatūros santykis su kitų tautų arba su pasaulio literatūra – neigimo, traukos, bendrabūvio? Jei mes – pasaulis, reikėtų galvoti, kad atsivėrimas (ne nusižeminimas, o lygiavertiškumas) būtų iš tiesų vaisingas, tačiau ne tik egzaminui, o literatūros ir kultūros ugdymui apskritai.

Turbūt nė vienas edukologas nesiginčys, kad asociatyvusis mokymas(is) – vienas rezultatyviausių. Taigi per A. Camus galiu geriau pažinti A. Škėmą (ir vice versa). Tiesa, kartais paralelės ignoruoja daugybę skirtumų ir apie šį pavojų būtina žinoti. Bet esu įsitikinusi, kad nacionalinės literatūros įpasaulinimas ir kartu pasaulio įžeminimas leistų išvengti nepagrįstų „trumpųjų sujungimų“ ir atvertų platesnį tekstų lyginimo spektrą. Nuoširdžiai manau, kad „eiti į Europą“ nereikia – mes joje. Kodėl negalvojus, kad mūsų ir jų siejimas, o gražiausiu atveju – svetimų neieškojimas, leistų geriau perprasti kultūrą, literatūrą ir dar ausis glostytų, nes vis rečiau girdėtume tą „niekas neskaito“?

Prisimenant pačios mokyklines skaitymo patirtis: būtent F. Kafka kažką sudrebino, bet taip pat drebino Žemaitė, Vytautas Mačernis, Jurgis Savickis, Balys Sruoga, H. Radauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis. Jie – mano pasaulio literatūros dalis, teksto malonumo prasme niekuo nesiskiriantys nuo pasaulinių klasikų. Tad jei viskas taip gražu, kodėl negražu?

„Pavasari,
ar ir tau – ne pavasaris,
ar ir tau ne gražu,
kai gražu,
kai pavasaris?“

Gal todėl, kad esame įsipinklioję į lokalumo spąstus ir minėtas baimes bei grėsmes. P. Casanova, rašydama apie „mažas literatūras“, atkreipia dėmesį, kad tiems, kurių kalba nėra tarptautinė, o šalis bei jos kultūra nediktuoja madų, norint patekti į tarptautinį literatūros lauką, reikia laimėti gerokai daugiau kovų. Dėl to tokie kaip mes linkę dažniau kelti lokalaus / globalaus priešpriešą, neretai atsirandančią dėl minėto komplekso bei nuolatinės kovos su jais (kas tie jie – teatsako mums R. Gavelis). Neteisingai įvertinus situaciją, neperpratus skirties (ne atskirties!) tarp nacionalinio ir tarptautinio literatūros laukų taisyklių, kyla pavojus įsibauginti, kad esame prastesni, nes nepatenkame į centrą. Taip lengva įsivelti į kovas su vėjo malūnais, pamiršti grįžti prie paties skaitymo ir galimybės patirti tiek mūsų, tiek jų (o gal – mūsų visų) literatūros teikiamą teksto malonumą. Tad belieka sustoti ir padeklamuoti:

„Toks pasaulis puikus, toks žiaurus, įvairus:
Jame pinas vainikan ir gėlės ir kraujas.
Tik pažvelk, tik pajusk jo būtybės pradus!
Jis kas valandą kitas, kas valandą naujas.“

Pasaulio literatūra. manipuliacija.lt nuotrauka
Pasaulio literatūra. manipuliacija.lt nuotrauka

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai