Lina Ožeraitytė. Vyrai ir moterys

Du Azijos literatūros meistrai – bestselerių kūrėjas japonas Haruki Murakami ir 2016 m. tarptautinę „Man Booker“ premiją gavusi Pietų Korėjos rašytoja Han Kang – romanuose nagrinėja vyro ir moters santykį.

 

Han Kang. „Vegetarė“. Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. – V: „Vaga“, 2017.

H. Kang romano idėją galėtų pagrįsti Jeano-Paulio Sartre’o filosofijos principas: egzistencija pirmesnė už esmę. Pirmiausia egzistuoja asmuo, kuriantis savo tapatybę, vertybes ir prasmes, kurios jį apibrėžia. O romano protagonistė pamažu naikina savo, kaip žmogaus, esybę ir emociškai izoliuojasi nuo sociumo, kol jos egzistencija atsiduria ant gyvūno ir augalo ribos. Taip ji ignoruoja visuomenės normas, reikalaujančias pirminių instinktų suvaržymo.

Protagonistės vardas Jonghė. Mėsos valgymas jai simbolizuoja žmonijos žiaurumą, tad vegetarizmą pasirenka kaip būdą apsivalyti nuo smurto. Radikalėjant požiūriui ima identifikuotis su augalu ir galiausiai visiškai atsisako maisto. Protagonistę pražudo būdas, pasirinktas kaltei išpirkti.

Jonghė mėsos atsisakymą motyvuoja trumpai: „Sapnavau sapną“ (p. 15). Toks pareiškimas labai suerzina šeimos narius, ypač vyrą ir tėvą. Tiesa, moteris atsisako ne tik mėsos. Ji nevalgo jokių gyvulinės kilmės produktų. Tai panašiau į veganizmą. Vegetarė – visuomenės jai primesta etiketė, bet iš tiesų Jonghė yra maištininkė, išdrįsusi būti kitokia vienodumą garbinančioje visuomenėje. Artimųjų reakciją galima interpretuoti ir kaip patriarchalinės visuomenės kritiką – vyrai visiškai kont­roliuoja Jonghę, o jai pasipriešinus – imasi smurto ir prievartos.

H. Kang ne pirmą kartą rašo apie žmogaus virsmą augalu. Keliuose interviu ji užsimena, kad prieš dešimtmetį sukūrė istoriją „Mano moters vaisius“ („The Fruit of My Woman“), kurioje yra „Vegetarės“ užuomazgų. Pirmojoje istorijoje moteris iš tiesų tampa augalu: vyras ją pasodina į gėlių vazoną, laisto ir rūpinasi.

„Vegetarę“ sudaro trys dalys, bet Jonghė neturi balso nė vienoje iš jų. Moteris tyrinėjama, geidžiama ir net smerkiama. Artimiausiai ją pažįsta, jos skausmą suvokia sesuo, kuri Jonghės nepalieka vienos. Pokalbiuose su seserimi – trumpuose dialoguose – moteris išreiškia savo jausenas: „Sesut, stovėjau aukštyn kojomis, ant mano kūno augo lapai, iš rankų šovė šaknys... ir slėpėsi žemėje“ (p. 142). Jonghė detaliai pasakoja, kaip keičiasi jos kūnas, o tai labai radikali patirtis visuomenėje, kurioje būti kitokiam – tabu.

Pirmos dalies pasakotojas – Jonghės vyras. Jis apibūdina žmoną kaip visišką vidutinybę: „Man buvo patogu su tokia vidutine asmenybe, be kruopelytės naujumo, sąmojo ar rafinuotumo“ (p. 7). Anot vyro, jo santuoka laiminga, nes žmona nekelia problemų. Galima numanyti, kaip vyras nustemba, kai moteris išmeta visą šaldytuve buvusią mėsą. Jonghės šeima skatina moterį vėl elgtis normaliai ir išsaugoti santuoką. Taip H. Kang atskleidžia ir kritikuoja Pietų Korėjos visuomenės nuomonę, kad santuoką reikia saugoti, net jeigu ji destruktyvi, verčianti moterį paminti savo principus.

Antroje dalyje Jonghė virsta seksualinio geismo objektu. Čia protagonistė regima iš svainio perspektyvos, kurį užvaldo perversiškos fantazijos nugirdus, jog moteris ant sėdmens turi mongolišką dėmę (melsva žymė, paprastai dingstanti ankstyvoje vaikystėje). Nors šio vyro akyse Jonghė ‒ įdomus ir geidžiamas objektas, ji vis tiek lieka patogiu ir nesipriešinančiu kūnu vyro reikmėms tenkinti.

Trečiojoje dalyje, Jonghei gulint psichiatrijos ligoninėje, pasakojimą perima sesuo, bandanti suprasti, kokios priežastys sukėlė tokį radikalų pasikeitimą. Ji apmąsto sudėtingą, smurto paženk­lintą Jonghės vaikystę ir savo pačios kaltę. Taigi paskutinėje dalyje paaiškėja, kad „Vegetarė“ – pasakojimas ne apie vieną, o dvi palaužtas moteris.

Viena pagrindinių kūrinio idėjų ‒ žmogaus nuasmeninimas. Ši idėja atsispindi ir romano kalboje: veikėjų vardai vartojami retai, juos apibūdina statusas šeimoje ‒ vyras, tėvas, motina, svainė. Tai reprezentuoja griežtai kodifikuotą socialinę sistemą, kurioje individas turi mažai reikšmės, dominuoja šeimos identitetas. Įtampa kyla vykstant gamtos, sekso ir meno susiliejimui suvaržytoje ir drovioje visuomenėje. Smurtas kyla netikėtai, aprašomas be patetikos: per šeimos pietus tėvas muša savo duk­rą ir prievarta visų akivaizdoje bando maitinti mėsa; Jonghė prie pietų stalo persipjauna venas; medikai brutaliai ją mėgina maitinti per vamzdelį.

H. Kang istorija gali pasirodyti kiek per šiurkšti mūsų visuomenei, kurioje vegetarizmas nebeverčia kilnoti ant­akių. Tačiau autorės vaizduojamoje visuomenėje vegetarizmas – naujas, nuostabą keliantis dalykas. Aplinkiniai į Jonghę reaguoja tartum į eksponatą, aptarinėja, ką reiškia valgyti su vegetaru: „Tai tik­riausiai turėtų būti panašu į tą jausmą, kai, skaniai valgydamas ant pagaliuko besiraitantį gyvą aštuonkojį, pamatai, kad priešais sėdinti moteris spokso į tave kaip į kokį gyvulį“ (p. 29).

Viena aktualiausių romano temų ‒ protagonistės pasirinkimo sąsaja su savidestrukcija ir išgyvenimui būtinu žiaurumu. „Vegetarė“ nagrinėja, ar žmogus gali būti be kaltės, kas nutinka, kai apsisprendžiame nedaryti žalos? Ekst­remalus Jonghės troškimas neprisidėti prie žiaurumo paskatina ją pasirinkti augalo gyvenimą. Augalo gyvybei palaikyti nėra būtina kita gyvybė. O supantis agresyvus žmonių pasaulis – priešprieša Jonghės pasirinktam pasyvumui.

Nors pasakojimas ekscentriškas, kalba sklandi, puslapiais besiliejanti. Itin perversiškos scenos pasakojamos tartum kasdienės, niekuo neišsiskiriančios istorijos. Erotizmas poetiškas („apkabino kaklą taip, kaip glamonėjasi paukščiai“, p. 116), gausu simbolių – paukščių glamonės; rankos, virstančios šaknimis; kiekviena dalis baigiasi nuoroda į paukščius ar skrydį. Makabriškų ir poetinių vaizdinių sampyna kuria savitą stilių: „Žiedais, lapais ir žaliais stiebais padengti jų kūnai buvo tokie svetimi, lyg nebebūtų žmonės. Jų judesiai atrodė tarsi bandymas išsiveržti iš žmogaus“ (p. 202).

Protagonistė išsilaisvina iš visuomenės gniaužtų, tačiau tik mirtyje. H. Kong romanas – konceptualus meno kūrinys, kiek rezonuojantis su Franzo Kafkos „Metamorfoze“.

 

Haruki Murakami. „Išgirsk vėjo dainą“; „1973-iųjų kiniškas biliardas“. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė. – V: „Baltos lankos“, 2017.

Lietuvoje Haruki Murakami be konkurencijos galėtų būti tituluotas skaitomiausiu japonų autoriumi. Ironiška, tačiau patys japonai ne itin žavisi jo kūryba, labiau pritaikyta vakarietiškam skoniui, gerokai besiskiriančia nuo kitų japonų autorių, tokių kaip Yasunari Kawabata ar Kenzaburo Oe.

„Išgirsk vėjo dainą“ – pirmasis H. Murakami romanas, o „1973-iųjų kiniškas biliardas“ parašytas kaip tęsinys. Abi dalys pasakoja bevardžio protagonisto ir jo draugo Pelės gyvenimo istorijas. Mažai kam žinoma, kad pirmoji Lietuvoje pasirodžiusi „Avies medžioklė“ – tai trečioji serijos „Pelės trilogija“ dalis. Anglų kalba ji vadinama „Trilogy of the Rat“, tačiau tai ne vertimo klaida. Japonų kalboje žodis nezumi reiškia tiek pelę, tiek žiurkę.

Dviejų neseniai išleistų romanų anotacijose teigiama, kad pirmosios autoriaus knygos – „tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami“. Iš dalies su teiginiu sutinku. Abiejuose romanuose atradau tai, ko tikėčiausi iš H. Murakami – atsitiktinumo motyvus, nuorodas į muzikos ir literatūros kūrinius, netikėtas metaforas, gyvūnų įvaizdžius. Nors sakiniai sklandūs, abiejuose romanuose esama loginių duobių. Jaunas H. Murakami geba valdyti tekstą, tačiau pritrūksta patyrimo konstruojant siužetą. Neaišku, iš kur atsiranda veikėjai, jų charakteriai nepakankamai išplėtoti. Tai ypač akivaizdu lyginant su vėlesne kūryba.

Pats H. Murakami apie pirmuosius savo kūrinius atsiliepia palankiai: „...jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai.“ Pripažįsta, kad pirmosios istorijos atliko reikšmingą vaidmenį tolesnei kūrybai. Jo, kaip romanisto, genezė, pasakojama abiejų leidinių įžangoje, neįprasta: rašytoju nusprendė būti tik priartėjęs prie trisdešimtmečio ribos, o savo stilių atrado rašydamas lakoniškais anglų kalbos sakiniais, vėliau verčiamais į gimtąją japonų kalbą.

Abu romanai ‒ unikalus postmodernizmo ir realybės mišinys, tapęs H. Murakami kūrybos kvintesencija. O jų pagrindinis veikėjas tapatus daugeliui vėlesnių – izoliuotas, darbo ir kontrolės netekęs vyras.

„Išgirsk vėjo dainą“ protagonistas grįžta namo per vasaros atostogas ir leidžia dienas gerdamas, rūkydamas ir kalbėdamas su Pele mėgstamame bare. Siužeto linija ganėtinai blanki. Tai istorija apie 18 vaikino gyvenimo dienų, kurioms praėjus jis sugrįš į koledžą. Besivystantys įvykiai neatrodo svarbūs, problemos lieka neišspręstos. Pavyzdžiui, veikėjas daugiau nebesusitiko su mergina, iš kurios pasiskolino Elvio įrašą. Atomazgos neturi ir santykiai su devynpiršte mergina.

„1973-iųjų kiniško biliardo“ protagonistas su draugu įkuria vertimų biurą, kur verčia keisčiausius tekstus: „Rašytojai apie alergiją nuo žiedadulkių“ arba „Kodėl katės prausiasi snukučius“. Daug kalbama apie Pelę ir jo gyvenimo nutikimus, tačiau draugai nebesusitinka. Pasakotojo portretas primena vyrus „Vegetarėje“ – jį taip pat visapusiškai aptarnauja moterys: namuose seksualinius ir buitinius poreikius tenkina dvynės, o darbe rūpinasi sekretorė. Moterys nėra lygiavertės vyrams, jos infantilios, kvailokos, iš jų nieko nesitikima: „Tu miela ir žavinga, turi ilgas kojas ir gerą galvą. Net omarus moki gražiai lupti“ (p. 115). Visos skirtos vyro poreikiams patenkinti. Kitaip nei H. Kong, H. Murakami savo veikėjo-vyro atžvilgiu išlieka neutralus.

H. Kang nuasmenina personažus, o H. Murakami sužmogina daiktus. Pavyzdžiui, antroje dalyje protagonistas su dvynėmis nutaria palaidoti seną komutatorių. Viskas vyksta pagal absurdo taisykles, netgi sukalbama malda, tiesa, gana komiška: „Filosofijos priedermė, – ėmiau cituoti Kantą, – yra sklaidyti per klaidą gimusias iliuzijas. (...) komutatoriau! Ilsėkis ramybės rezervuaro dugne“ (p. 110). Svarbų vaid­menį atlieka ir kiniško biliardo mašina „Erdvėlaivis“, kuriai autorius suteikia femme fatale funkciją. Atskleidęs savo jausmus šiai mašinai pasakotojas ir toliau gyvena su dvynėmis, kurių net vardų nežino. Trumpai tariant, šiknius.

Japonų autoriaus kalba išraiškinga, turi maginio realizmo atspalvių: „...tarsi ką tik praskridus aukso dulkes barstančiam milžiniškam naktiniam drugiui...“ (p. 92), „...išspjauta kramtomoji guma atsitrenkė jam į pėdą ir ją sutrupino“ (p. 22). Nors aplinkos detalumas dažnai monotoniškas, H. Murakami sklandus sakinys suteikia tekstui neįtikėtino leng­vumo pojūtį. Derėtų pagirti ir vertėjos Gabijos Čepulionytės darbą – tekstas plaukia savaime.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai