Czesław Jankowski. Apiplėštas Vilnius

Czesławas Jankowskis 1909 m. Varšuvoje.  Nuotrauka iš Lenkijos žinijos akademijos archyvo

Czesławas Jankowskis (1857–1929) – Ašmenoje gimęs, beveik visą gyvenimą Vilniuje gyvenęs lenkų poetas, kritikas, publicistas, istorikas, apie dvidešimties poezijos ir prozos knygų autorius. Tarp jų ir Vilniuje 1923 m. išėjusi dienoraščių knyga „Diena po dienos: Varšuva 1914 – 1915 m. Vilnius“ („Z dnia na dzień: Warszawa 1914 – 1915 Wilno“), kurioje, be kita ko, daug įdomių Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus vaizdų: vokiečių spaudžiamos okupacinės carinės Rusijos valdžios struktūros ir kariuomenė 1915 m. vasarą traukiasi iš Lietuvos sostinės, o Vilnius atsiduria vokiečių rankose.

 

1915 m. liepos 31 (rugpjūčio 13) d.

Jaučiasi, kad miestas tuštėja. Tik ne vakarais parkuose. Ten iki šiol kasdien tiršta. Vakar didelė žmonių eilė stovėjo prie Lenkų teatro kasos šalia Bernardinų sodo, per „simfoninio“ orkestro koncertą savo pasitenkinimą manifestavo irgi nemaža minia.

Lenkų teatre vaidino „Grafą Liuksemburgą“1. Žiūrovų daug, bet dvi, trys pirmos eilės parteryje tuščios. Tai neabejotinas ženklas, kad į miestą nevažiuoja dvarininkai iš tolimų ir artimų apylinkių, o ir miesto gentry į spektaklį neatėjo.

Operetė, kaip būdinga „vietinei gamybai“, vangi, nepakenčiamai lėto tempo, sunki, be temperamento ir gyvybingumo. Publika klausėsi iškilmingai susikaupusi. Net ir pats Varšuvos „arkireporteris“ nepastebėtų nė vieno juoko pliūpsnio, nebent kartkartėmis nuaidėdavo „plojimų salvė“. Bet, kaip Vilniui, toji rimta operetė labai puikiai atitiko rimtą ir flegmatišką mūsų Neries ir Nemuno krašto žmonių charakterį, taigi, sakyčiau – net visai padori. (...) Vakare, tarp dešimtos vienuoliktos valandos, ėjau namo per Katedros aikštę. Ten aplink varpinę bei po Katedros peristiliu dar būriavosi nemaža minia žmonių. Policininkai mėgino raginti juos skirstytis. Bet daug jų trypė čia nuo vidudienio, kai mieste pasklido žinia, kad rusų valdžios nurodymu nuimami Bernardinų bažnyčios varpai ir netrukus nuiminės Katedros varpus.

Praeiviai stabteli ant skvero šaligat­vio, žiūri į varpinę apgulusią minią.

– Kas čia vyksta? – klausiu kažkokios kūmutės, o boba visu balsu šaukia:

– Dieną nuleido varpus, o naktį ruošiasi išvežti. Michalkevičius2 leido, bet ar jis tuos varpus kabino? Ar jis užkėlė? Ir dabar leido grobti žmonių varpus...

Kažkoks žydas mėgina raminti:

– Negrobia, tik išveža.

Bet boba rėkauja savo. Vieni ir kiti skuba traukti savo keliais, kad nesusikompromituotų tuo, jog klausosi „tokių dalykų“.

Taip, taip, iš miesto gali išvežti vertingiausius meno ir mokslo lobius – mūsų žmoneliai nė piršto nepajudins. Bet tegu tik paliečia bažnyčių varpus! Apskritai tegul tik kas prikiša rankas prie to, kas bažnyčios...

 

1915 m. rugpjūčio 3 (16) d.

Penktadienį, paskutinę liepos dieną pagal senąjį stilių, Vilniaus varpinės buvo apgultos ištisą dieną. Nemažais „moterų iš liaudies“ (paprastai tariant –­ bobų) būriais saugojo varpų neliečiamybę. Dominikonų ir Šv. Jono bažnyčiose net griebėsi kažko panašaus į obstrukciją – prasiveržė prie varpų virvių ir nuo pat ryto be pertraukų skambino kelias valandas. O policija ramiai laukė, kol varpai bus... laisvi. Ir nesulaukė. Buvusio universiteto kieme sau stovyklą įsitaisė ne mažiau nei keli šimtai didelio „varpų neatidavimo“ žygio dalyvių. Šeštadienio rytą, kai išvažinėjau iš Vilniaus, skambėjo visi Šv. Jokūbo bažnyčios varpai, o Šv. Rapolo bažnyčios Šnipiškėse varpai jau buvo nuleisti. Valdžiai pavyko nukabinti vieną Dominikonų bažnyčios varpą, bet jis įstrigo ant pastolių. Bobos užtvėrė jam tolesnį kelią ant gatvės grindinio.
Iš penktadienio į šeštadienį, tai yra į rugpjūčio 1 d. antrą valandą nakties vokiečių cepelinas taikėsi numesti į Vilniaus geležinkelio stoties teritoriją kelias bombas, pataikė į cerkvę Naujamiestyje ir į namą šalia cerkvės, sužeidė kelis žmones. Dvi į prekinę stotį taikytos bombos irgi krito pro šalį.

 

1915 m. rugpjūčio 10 (23) d.

Per Vilnių į apkasus priemiesčiuose traukia pėstininkų daliniai. Visi jie žygiuoja per Šnipiškes.

Miestas daug tuštesnis negu prieš savaitę. Matosi, kad iš jo nešdinasi, kas tik gyvas. Sako, kad geležinkelio stotyje tikras Dantės pragaras. Paštas savo kiemuose vakar krovėsi mantą. Jaučiasi, kaip mažėja „tvarkos“. Po miestą įvairiomis kryptimis – iš miesto ir per miestą – kursuoja daug vežimų su gardimis, veža apyvokos daiktus, baldus, skrynias, patalynę. Vežikai, apskritai bet kas, kas tik turi kuo važiuoti, nepaiso nustatytų kainų, semiasi pinigus. Neretai vienkinkio vežikas per dieną uždirba po 20 ir daugiau rublių. Tikra pjūtis! Vienas po kito gatve rieda kaimiškas dvaro vežimas, lekia elegantiškas vienkinkis brikelis, didingai slenka gražiu ketvertu kinkyta lando.

Parduotuvėse, ypač bakalėjos, prekyba virte verda. Tuštėjimas tuštėjimu, o kinematografuose, vakarais Veršyne3 ir parkuose beveik spūstis. Iki vėlyvo vakaro, tai yra iki 11-os valandos žmonės būriais sėdinėja cukrainėse. Tik rusai dieną naktį nešdinasi iš miesto, mokėdami pasakiškus pinigus už samdytus arklius, vežimus, pastotes.

Bažnyčių varpai jau beveik visi išvežti; girdisi, kad įtikinėjimais ir palyginti delikačia prievarta valdžiai pavyko įveikti bobų davatkų pasipriešinimą. Vakar prie Katedros bokšto dar mėtėsi trys vidutinio dydžio varpai, vienas liedintas 1758 metais.

Demontuotas imperatorienės Jekaterinos paminklas. Carienės figūra supakuota guli ant žemės, atokiau dėžės su ereliais, akmeniniai pjedestalai stovi. Aplink buvusį monumentą stovi pastoliai, dirba kariai, publikai įėjimas į skverą draudžiamas. Liūdna matyti, kad tame istoriniame akte nedalyvauja tie keturiasdešimt keli „katarinkininkai“4, kurie prieš kelerius metus savo buvimu suteikė puošnumo paminklo atidengimo iškilmėms. Karas juos išblaškė! Ir rusų valstybinės valdžios šiame krašte simbolis nužengia nuo pjedestalo visai be jokios pompos ir parado.

Muravjovas5 dar laikosi ant savo cokolio. Vakar prie jo tik kilo pastoliai. Ko gero, apsaugoti buvusį Lietuvos valdovą nuo karo pavojų ne taip skubu negu imperatorienę motinėlę. Ir labai teisingai. Neprisimenu, ar šiuose užrašuose jau išreiškiau savo nuogąstavimus, kad neišvežtų imperatorienės ir Muravjovo pernelyg netoli, vos už fronto linijos. Reikėtų abi tas „neįkainojamas brangenybes“ labai sergėti nuo, apsaugok Viešpatie, vokiečių godumo metalui. Reikėtų, nepaisant išlaidų ir vargo, išvežti jas toli. Bent už Uralo, o dar geriau į Vladivostoką.
Vakar maždaug tarp 6 ir 7 valandos popiet Vilnių pasiekė patrankų griausmas Lentvario pusėje. Tarp 9 ir 10 valandos jis dar sustiprėjo, paskui pritilo, o šiandien apie 3 valandą nakties vėl pradėjo dundėti. Gatvėmis su muzika ir dainomis traukia rusų kariuomenė, daugiausia per Žaliąjį tiltą Panerių kalvų link.

 Vokiečių kareiviai prie Vilniaus geležinkelio stoties 1915 m. rugsėjo 18 d.

1915 m. rugpjūčio 13 (26) d.

Kai vakar vidurdienį užsukau į vadinamąją Muravjovo aikštę, kolosali, juoda Lietuvos satrapo figūra jau stovėjo ant žemės, už raudonai geltono cokolio, kurio auksinės raidės žaižaravo nuostabios rugpjūčio dienos saulėje.

Virš cokolio stovėjo pastoliai. Nuo aukščiausio keltuvo veleno, sukamo grandinėmis, prie figūros tiesėsi tvirti lynai. Vienas kaip pakinktų virvė apvyniotas ant satrapo kaklo; antras kelis kartus apvyniojo pilvą, trečias prilaikė kojas. „Paskutinę akimirką“ dar keli lynai buvo užmesti per nugarą, ir kolosas po truputį pradėjo svirti aukštielninkas ant pastatytos šalia paminklo platformos iš neseniai vokiečių užimtos Kauno tvirtovės.

Juoda figūra svyro neapsakomai lėtai, pamažu, judesys sekė judesį. Gulė ant platformos ištisą valandą. Nepalenkiama, tiesi, automatiška, pasirėmusi „istorine“ lazda.

Demontavimo darbus atliko kareiviai, jiems vadovavo miesto technikai. Publikos žiopsojo labai nedaug, gal apie 20–30 atsitiktinių praeivių. Neatsitiktinis galbūt buvo tik p. Gizbertas-Studnickis6, Vilniaus archyvaras ir neprilygstamas eruditas. Įeiti už paminklo aptvėrimo nebuvo draudžiama, žinoma, tik asmenims, kurie atrodė „poniškai“. Todėl be jokių prisistatymų nuėjau užimti vietos už aptvėrimo, prie p. Studnickio. Leidau sau pastebėti:

– Ko gero, brangusis pone, mums lemta reprezentuoti lenkų visuomenę šiose iškilmėse.

Aptvertoje teritorijoje, prieš pat paminklą, stovėjo kažkoks aukšto rango kariškis kazokas ir ramių ramiausiai fotografavo rankiniu „Kodaku“. Ar tik kaip „atminimų“ kolekcionierius, nežinau.

Ant platformos gulėjo dėžės, kurioje buvo ketinama išvežti Muravjovą, dug­nas. Kai tik figūrą paguldė ant dugno, kariai pradėjo tvirtinti šonines ir priekines sienas.

Buvo 1915 metų rugpjūčio 12 (25) dienos pirma valanda po pietų.

 

*

Vakar apie 11 valandą aeroplanas numetė ant geležinkelio stoties tris bombas. Viena pramušė lokomotyvą, antra sužeidė, atrodo, nestipriai, tik vieną žmogų, trečia nesprogusi nukrito tarp vagonų, jos ilgai teko ieškoti. Vakare, tarp 9 ir 10 val., vokiečių aeroplanas numetė bombą prekių stoties kryptimi, nuo sprogimo užsidegė spirito sandėlis.

Be šių „incidentų“ – tylu, ramu. Gal tai tyla prieš audrą?

 

1915 m. rugpjūčio 18 (31) d.

Atrodo, kad iš miesto išvežė jau viską, ką buvo galima išvežti. Visa Vilniaus rusiška „valdininkija“ išsinešdino. „Čionykščiai“ rusai tikrąja to žodžio prasme iššlavę iš kampų visą savo mantą, išvažinėjo beveik visi iki vieno. Šen bei ten durys atlapos, atdari langai. Pastate, kur buvo daug valdžios institucijų, Katedros aikštės kampe, vienos durys išverstos su stakta – gal kokiam solidžiam, ugniai atspariam seifui tokiu būdu skynė kelią į Rytus.

Vis daugiau parduotuvių uždaryta ar net užkalta lentomis. Beveik visos didesnės rusų parduotuvės, tokios kaip Muchino kailinių, Degtiarevo metalo gaminių ir kitos, uždarytos. Ir charakteringas dalykas – vos už šimto metrų nuo uždarytos Degtiarevo parduotuvės esanti sena, didelė Vilniaus Senevaldo parduotuvė, à la Varšuvos „Brunas“, toliau veikia.

Vietinėmis tarmėmis ir lietuvių kalba leisti laikraščiai neišeina; čionykščių valdžios struktūrų organas „Vilenskij vestnik“ išsikėlė į Gomelį; nustojo eiti baltarusiškas periodinis leidinys „Naša niva“ (atrodo, kad neina ir „Bielarus“). Liko vieninteliai dienraščiai – vietiniai „Gazeta Codzienna“, „Mały Kurjer“, „Večerniaja Gazeta“ ir rusiškas literatūrinis leidinėlis „Naša kapeika“. (...) Vakar beveik nuslopo pabėgėlių srautas. Kariuomenės judėjimas irgi sumažėjo. Mieste palyginti ramu. Tik tai garsiau, tai silpniau aidi kanonada, dabar lyg iš Lydos pusės. Patrankų griausmas, jau kelias dienas pritariantis gatvių šurmuliui, sudaro įspūdį, lyg kažkur netoli Vilniaus, „šonais“ eitų audros. Debesys, atrodo, apsupa Vilnių nuo šiaurės vakarų iki pietryčių.

Išvežtą, perkratytą, evakuotą miestą užvaldė kažkokia prieššventinė nuotaika.

Žmoneliai net jau apsipirko, kaip šventėms, ir patys nežino, ar pirkti dar daugiau. Kokiam laikui? O gal... visos tos pastangos bereikalingos? Nueis niekais „atsargos“... Išleido pinigus – bala žino kam!

Ponai būsimieji milicininkai dar neveikia, nes gatvėse iki šiol slankioja rusų policininkai, o judresnėse miesto vietose, gatvėse budi kariai su šautuvais. Bet būsimieji milicininkai jau bėgioja po miestą su „batoruvkomis“7 ant galvų, ir net jas kiek pakreipę ant šono.

Vilnius dabar – kaip nuotaka prieš vedybas, viskam pasirengusi, laukianti numylėtinio, kuris turi ją vesti. Laukia vargšelė... ir jau pradeda nekantrauti. Laukia dieną, antrą, trečią. Drebėjo, virpėjo, žiauriai bijojo... Paskui jau beveik liovėsi bijojusi... Tada švytėjo puikiais orais, nuostabia saule... O vakar, pavakaryje, vargšelė net pravirko – gaiviu lietučiu. Ir šiandien toliau visa patvinusi ašaromis laukia numylėtinio.

Kada gi jis ateis? Ak! Ar vis dėlto ateis?

Dar neseniai į įprastą klausimą „Kas girdėt?“ buvo atsakinėjama:

– Nagi ir pats, pone, girdite: girdis patrankos prie Lentvario!

O dabar, vos pasisveikina, vienas kito klausia:

– O kur vokiečiai?

 

1915 m. rugpjūčio 28 (rugsėjo 10) d.

Esti daug labai nemalonių padėčių. Pavyzdžiui, sustiprinto patruliavimo padėtis, ypatingoji padėtis, sužadėtuvių padėtis (sužadėtiniui) ir taip toliau. Ir gal viena nemaloniausių yra evakuoto miesto padėtis. Nei pakartas, nei paleistas. Tik ištuštintas. Gėdingai žioji tuštuma į Dievo pasaulį: le ventre de Vilna. Fui!

Kasdien, kai einu pro vis dar uždarytą Katedros aikštės skverą, kai užmetu akis į vis dar stirksančius pastolius aplink buvusį imperatorienės paminklo cokolį, dievaži jaučiuosi susigėdęs, paspartinu žingsnį, nuleidžiu galvą, lyg mane staiga būtų pribloškęs viešai pateiktas nuogumas. Išrengė mūsų Vilnių... išskrodė... kiaurai žioji varpinės be varpų... siautėja mūsų Vilniuje kaip savo namuose nežinia iš kur atklydusios kariuomenių ordos... Liko brangus mūsų Vilnius kažin koks suterštas, suniekintas, pažemintas, išprievartautas, su nuplėšta garbe!

 

1 Franzo Leháro operetė „Grafas Liuksemburgas“.

2 Kazimieras Mikalojus Michalkevičius (1865–1940) – vyskupas, Vilniaus diecezijos administratorius.

3 Veršynas (len. Cielętnik) – skveras prie Vilniaus katedros, Aukštutinės pilies pietinėje papėdėje.

4 Nuo žodžio katarinka (ranka sukamas muzikos instrumentas, ryla), kuris čia pašaipiai reiškia Jekaterinos (lenk. Katarzyna) mylėtoją.

5 Michailas Muravjovas – carinės Rusijos generalgubernatorius Vilniuje, malšinęs 1863–1864 metų sukilimą, už žiaurumą pramintas Koriku.

6 Vaclovas Gizbertas-Studnickis (1874–1962) – istorikas ir archyvaras, 5 knygų apie Vilnių autorius.

7 Batoruvka – aukšta apvali kepurė, panaši į dėvėtas Stepono Batoro laikais.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai