Juozas Algimantas Krikštopaitis. Pokalbiai su savimi (III)

J. Valiukaičio nuotrauka
J. Valiukaičio nuotrauka

Spalio 18 d.

Dalyvauju Tautinio atgimimo istorijos vakare Signatarų namuose. Iš tikro renginys skirtas pagerbti Dalios ir Pauliaus Mataičių Lietuvių folkloro teatrui.

Po įžanginio etnomuzikologo Rimanto Astrausko žodžio kalba pats Mataitis; pasakoja apie teatro istorinį kelią, dramatinius jo posūkius. Visa tai buvo parodyta kino juostų ištraukomis. Įspūdžius papildė buvęs etnografinio muziejaus direktorius, muziejininkas Vytautas Stanikūnas. Kelis pagarbos žodžius taria Antanas Tyla ir Romas Batūra. Filosofas Krescencijus Stoškus lėtai, be posūkių nuo temos kalba apie renginio herojus. Kiekvienas ištartas jo žodis svarus ir skamba fundamentaliai.


Spalio 20 d.

Atsisveikinome su nuostabiu kolega, ištikimu bičiuliu, patriotu ir talentingu laisvalaikio poetu. Kalbu apie Edukologijos universiteto profesorių, etikos disciplinos autoritetą, habilituotą filosofijos dr. Joną Balčių (1943–2017).

Olandų gatvėje iš tolo boluoja laidojimo rūmai. Čia tarp baltų žiedų ir tyliai mirksinčių žvakių į mus žvelgia Jono portretas, šiek tiek užstodamas mirties grėsme dvelkiančią urną. Kol kas neįstengiu susitaikyti su nauja mada kremuoti palaikus. Procedūra, išvaranti velionį per kaminą nesiderina su mano pasaulėjauta. Matyt, esu nepataisomas senamadis senolis, jau nesugebantis eiti drauge su naujos eros karta.

Renkasi giminės, bičiuliai, bendradarbiai iš universiteto, iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto. Groja kviestinis smuikininkas. Susikaupę prisimename velionį, gražias mūsų bendrystės valandas. Laikrodis rodo vidurdienį. Po kelių minučių lengvųjų mašinų kolona iškeliauja į Jono Balčiaus gimtąją Dzūkiją –­ Liškiavą.

 b_600_737_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-11-24_nr._3639_Mataiciu_teatras.jpg

Spalio 21 d.

Jauki Bonifratrų bažnytėlė. Mišios, skirtos prieš metus mirusiam mano bičiuliui Algirdui Čižui (1929–2016). Susirinko nuo įkyraus lietaus sušlapę draugai, giminės, artimieji. Pamaldas pradėjo kunigas vienuolis Pedro, kilęs iš Valensijos. Trumpai apžvelgęs velionio gyvenimą (supratau, kad buvo susipažinęs su mano straipsniu „Naujojoje Romuvoje“, 2017, Nr. 3), pakvietė Čižo sūnų Taurą skaityti fragmentą iš Šv. Rašto.

Mintyse dėkojau Dievui, kad šį kartą nereikėjo dalyvauti Bažnyčios nuosmukyje į biznio pasaulį. Tai sakau, turėdamas galvoje man nepriimtiną madą skelbti sąrašą mirusiųjų, kuriems užsakytos mišios; toks vienkartinis pamaldų aktas – uždarbiauti atliekant paslaugas konvejeriniu būdu – kompromituoja ir Bažnyčią, pažemina tikėjimą kaip neliečiamą žmogaus jausmų bei įsitikinimų paslaptį.

Baroku dvelkiančioje erdvėje, vargonams gaudžiant ir profesionaliai skambant fleitai, skleidžiasi sakralumo pajauta. Jaudina tai, kad fleita groja velionio anūkė, o gieda ir vargonuoja jos bendramokslė iš Čiurlionio muzikos mokyklos. Jaunoji muzikė įsijaučia – fleita prabyla tarsi angelų giesmė. O kaip norėčiau, kad šis į stebuklą panašus epizodas užsitęstų dar nors valandėlę.

 

Spalio 23 d.

Dvi rytinio radijo žinutės atkreipė dėmesį: šiandien Jurbarko bibliotekoje bus pristatoma Romerio universiteto profesoriaus Sauliaus Kanišausko knyga „Atsibusk, Kalistratai“; kaži kurioje vietovėje (diktorius ištarė frazę neaiškiai) bus renginys, skirtas mūsų literatūros klasikei Ievai Simonaitytei.

Buvęs mano doktorantas S. Kanišauskas jau ne pirmą kartą panyra į prozos žanrą. Jam tai atgaiva, pabėgus nuo kasdienių akademinių rūpesčių, dėstant filosofinio pobūdžio dalykus. Minėtą knygą su autografu ir dedikacija jis įteikė man prieš mėnesį. Pažadėjau po Kalėdų įdėmiai ją skaityti. Prisimenu jo doktorantūros laikus: Saulius nesitenkino studijų programos pasiūlyta kryptimi. Jam rūpėjo žinoti, kas slypi už įprastų dėstomų dalykų; mėgo paklaidžioti ezoterikos klampynėse. Tuo jis skyrėsi nuo daugumos doktorantų (tuomet aspirantų).

Žinutė apie Ievą Simonaitytę sužadino prisiminimus apie mielas ir jau nepakartojamas minutes, susijusias su šia įspūdinga asmenybe. Tai buvo veik prieš ketvertą dešimtmečių. Esu apie tai rašęs knygoje „Albina Makūnaitė. Dramatinė dailės poetika“ (2006); prie šios mane jaudinančios temos buvau vėl sugrįžęs knygoje „Nepakartojamos akimirkos“ (2011) bei kituose leidiniuose. Pamėginsiu ją atgaivinti, pasitelkęs patirtį, įgytą klaidžiojant pasaulio pažinimo lankose.

Įvertinti susitikimų su asmenybėmis reikšmę pavyksta tik vėliau – praslinkus dešimtmečiams. Kai nublanksta nereikšmingi elementai, praeities epizodai tarsi išsigrynina. Galop atėjo šis išryškėjimo momentas, teikiantis intelektinį džiaugsmą bendraujant su kultūrą kuriančiais, deja, šį kartą jau virtualiai. Tai panašu į reiškinį, kai skanaujant aukščiausios rūšies vyną, išlaikytą šeimos rūsyje, visi susėdę prie šventinio stalo išgyvena praeities bendrystės katarsį – kiekvienas savaip, žodžiais nenusakomu būdu. Esmė skleidžiasi pasąmonės labirintų vingiuose. Ir štai tik dabar, prisiminęs Aukštųjų Evę, suvokiu, kad buvau prie kelių meno kūrinių ištakų. Bet pradžioje verta nušviesti praeities įvykių prielaidas.

Karštomis 1970–1971 m. vasaros dienomis kartu su dailininke A. Makūnaite laikinai nutūpdavome Palangos smėlingoje Naglio gatvėje prie jūros – tapytojų Uogintų vasarnamyje; čia net ir silpniausias ošimas buvo nuolat girdimas. Betgi to ošimo, prasidėjus kalboms, veik negirdėdavome. Erdvioje namų palėpėje – kūrybinėje dailininko studijoje nuolat gaudė susirinkusiųjų keliamas alasas, kurio centre sukosi egzotiška Juozo Miltinio figūra. Maest­ro ir čia režisavo sugužėjusių dailininkų bei meno žmonių spektaklį – kartais virstantį komedija, bet dažniausiai soliniais Miltinio monologais. Kartais jie pritildavo, kai režisierius su išraiškingu malonumu gurkšnodavo raudoną vyną, Uoginto jam pateiktą neatsitiktinai – kad spektak­lis šalia jūros pakrantės pagaliau taptų intriguojančiu daugiabalsiu pokalbiu.

Uogintų palėpė. Nuotrauka iš J. A. Krikštopaičio archyvo
Uogintų palėpė. Nuotrauka iš J. A. Krikštopaičio archyvo

Nepaisant šurmulio, palėpėje vyravo intensyvaus kūrybinio darbo nuotaika. Portretus tapė Antanas Gudaitis, Bronius ir Bronė Uogintai, eskizus piešė Albina, skulptorius Konstantinas Bogdanas; čia Alfonsas Ambraziūnas iš molio nudrėbė Miltinio biustą. Kviestų pozuotojų nebuvo: visi juokavo, laidė kandžius žodelius ir vienas kitam pozavo. Buvo ir pokalbių dalyvių, paryškinančių diskusijų spalvas: muzikai Balys Dvarionas, Juozas Karosas, aktorius Laimonas Noreika. Epizodiškai atklysdavo žioplinėjančių vasarotojų: aktyviausiai tarp jų reiškėsi rašytojas Vytautas Petkevičius. Jis visus linksmino savo nuotykiais (sumanytais ir tikrais), vis nesėkmingai mėgindamas atimti iniciatyvą iš Miltinio. Dažnai chaotiškoje palėpės daiktų ir garsų scenoje atgimdavo sukčius Valponė – nepakartojamas Miltinio personažas; čia jis nušvisdavo kitomis nei Panevėžyje vaidmens spalvomis. Nustebę ir susižavėję nedrįsdavome prabilti – net akiplėša Petkevičius pritildavo. Įdėmiai stebėdama teatralizuotus epizodus, grafikė Makūnaitė stropiai piešė Miltinio, Blėdžio, Petkevičiaus, Dvariono, Karoso, Noreikos portretų eskizus, kurie netrukus tapdavo užbaigtais portretais.

Uogintas ketino tapyti Simonaitytės portretą. Tačiau garbioji rašytoja dėl įvairių sveikatos reikalų nenorėjo išvykti iš savo vasaros rezidencijos Priekulėje. Be to, ten ji jautėsi nepriklausoma padėties šeimininke, išlaikydavo jai tinkamą atstumą. Albinai idėja apsilankyti Priekulėje patiko. Ji pastebėjo: „Monumentali rašytojos galva atrodo labai skulptūriškai; tai svarbu portretistams.“ Šalia stovintis Bogdanas šūktelėjo: „Būtinai apsilankysiu ir aš.“

Uogintų kieme stovėjo mano varganas moskvičiukas. Tad pasiūliau nerimstantį dailininkų būrelį nuvežti iki klasikės vasaros pastogės. Deja, Konstantinas turėjo likti, nes pasiūlytoje karietoje neatsirado vietos jo atletiškai figūrai. Priekulėje buvome gražiai priimti. Dailininkai, išdėstę molbertus ir prisitaikę prie rašytojos laikysenos manierų, negaišdami sėdo prie darbo. Skubėti reikėjo, nes rašytojos nuotaika nelauktai keitėsi, sukeldama bendravimo nesklandumų.

A.Makūnaites pieštas I. Simonaitytės portretas (1972). Iš J. A. Krikštopaičio archyvo
A.Makūnaites pieštas I. Simonaitytės portretas (1972). Iš J. A. Krikštopaičio archyvo

Spalio 24 d.

LMA didžiojoje salėje rinkosi į renginį, skirtą dviejų Lietuvos kultūrai nusipelniusių muzikų kūrybai ir veiklai paminėti. Programos centre – prof. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knyga „Iškilieji XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai: Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“.

Dalyvavo garbiųjų muzikų mokiniai ir muzikos mylėtojai. Kalbėjo akademikas prof. Algirdas Gaižutis, prof. Veronika Vitaitė, knygos autorė dr. Rita Aleknaitė, muzikologas Vaclovas Juodpusis, jaunųjų muzikų globėja ir žinoma organizatorė Liucija Stulgienė, grojo Paulius Jaraminas, Gediminas Dalinkevičius ir keli kiti atlikėjai, susiję su knygos herojais. Renginio nuotaiką gadino ilgos kalbos, nukrypusios nuo pagrindinės temos. Reikalo nepagerino nė kavos puodelis su saldumynais, pasiūlytas vakaronės rėmėjų.

 

Spalio 26 d.

Rytinėje LRT radijo laidoje Virginijus Savukynas kalbina poetą ir filosofą Vytautą Rubavičių. Žurnalistas, sumaniai provokuodamas pašnekovą, siūlo kreivus klausimėlius, mėgina rasti atsakymą į klausimą: „Kiek metų Lietuvai lemta išlikti?“ Rubavičius kalba išsamiai ir turiningai. Visa tai, ką išgirdau, nubraukė prastą filosofo kalbėjimo įspūdį, patirtą spalio 17 d. renginyje, skirtame A. Merkelio knygai „Antanas Smetona“.

 

Lapkritis

Mielas mano bičiuli Masanori Kaji, nuolat sugrįžtu prie mūsų bendrystės dienų – taip man brangių, bet nedovanotinai trumpai trukusių. Tai suvokiau su aimana širdyje, Tau iškeliavus šventojo Fudžio kalno šlaitais, kad galop, mus aplenkęs, pasiektum ramybės palaimą amžinai žydinčių sakurų soduose.

M. Kaji. Nuotrauka iš M. Kaji archyvo
M. Kaji. Nuotrauka iš M. Kaji archyvo

Gavęs žinią, kad tarptautiniame mokslininkų forume buvo pagerbtas Tavo atminimas, vėl pasinėriau į mūsų susitikimų vaizdinių sūkurį.

Iškilaus gamtos paslapčių tyrinėtojo iš Tokijo universiteto pagerbimas vyko, akademinei bendrijai žvelgiant į jo port­retą sidabro karūna padabinto Fudžio fone. Manau, tai buvo neatsitiktinis derinys. Fudzijama nuolat mūsų pokalbiuose iškildavo kaip Tavo, mielasis Masanori, sakralaus ir neliečiamo dvasinio pasaulio metafora. Kasmet, sveikindamas Naujųjų metų proga, pasiųsdavai man jo vaizdų – kartais tai būdavo fotografijos su šventuoju kalnu sakuros žiedų fone, o kartais šis, jau nutilęs ugnikalnis vizualiai atsiverdavo drauge su japonų dailės kūriniais. Dabar žvelgdamas į atvirukus, iškabintus šalia savo darbo stalo, mėginu susikaupti užkluptas kūrybinio šišo. (Beje, ne mažiau mane veikia ir „Mezzo“ televizijos programa, kurią pasirenku vietoje įkyrių, sumaištį keliančių laidų.)

Prisimenu, 2001 m. Meksikos sostinėje vyko pasaulinis mokslo istorikų kongresas. Tuomet su profesoriumi Masanori Kaji ir keliais jo tėvynainiais susipažinau artimiau. Smagu buvo su smalsiais japonų mokslo vyrais lakstyti painiomis Meksiko gatvelėmis. Reikėjo gi pamatyti ypatingas vietas: Davido Siqueiros, Diego Riveros drobių ekspozicijas, aplankyti marksisto Levo Trockio namus; viliojo Mėnulio, Saulės piramidės bei kiti nepakartojamos actekų civilizacijos paveldo liudytojai. O tai atlikti su kolegomis iš Tokijo buvo nesunku, mat jie jau turėjo kišeninius navigatorius, apie kuriuos Lietuvoje buvome tik girdėję. Taupėme savo jėgas ir avalynę.

Masanori mielai priimdavo kvietimus dalyvauti tarptautinėse Baltijos šalių mokslo istorikų bei filosofų konferencijose. Atidžiai domėjosi mūsų istorija ir kultūros paveldu. Turėdavau korektiškai atsakyti į turiningus kolegos klausimus, kurie kildavo sugrįžus iš pasivaikščiojimų Vilniaus ir Kauno gatvėmis. Neleng­va buvo išsisukti nuo išsamių klausimų apsilankius buvusio Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos bute J. Tumo-Vaižganto gatvėje, tuomet dar mažai lankomame. Šiandien Masanori nustebtų, regėdamas šio namo apgultį, kuri vis didėja po filmo „Persona non grata“ (2015), rodyto ir užsienyje.

Iš bičiulio sužinojau ir intriguojantį faktą, kurį galima vertinti kaip operos „Madam Baterflai“ meilės istorijos analogą. Garsaus chemiko Dmitrijaus Mendelejevo sūnus Vladimiras, Rusijos karo laivyno karininkas, kartą išlipęs iš fregatos „Pamiat Azova“ Nagasakio uoste, kaip ir amerikietis Pinkertonas, šiaip sau, vardan pramogos, vedė jaunutę japonę Taką – tai buvo formali vedybų sutartis. Taka pagimdė dukrelę, į kurią pažvelgti Vladimiras nebenorėjo, nors į Japoniją dar atvykdavo. Reikalai klostėsi taip, kad senelis Dmit­rijus, ypač jautrus šiai meilės istorijai, pats pradėjo rūpintis anūke – mat savo jaunystės klaidžiojimų metais būsimas chemikas, studijuodamas Vokietijoje, irgi patyrė nuotykį, kankinusį iki gilios senatvės... Masanori buvo aptikęs Takos pėdsakus, nuvingiavusius klaidžiais pokario takais.

Šita Masanori naujiena, kol kas paminėta tik siaurame kolegų ratelyje, yra ne vien egzotiškas nuotykis, bet ir archyvinis atradimas, vertingas operos istorijos tyrinėtojams.

Nežinomo dailininko tapytas Fudžio kalnas. Iš J. A. Krikštopaičio archyvo
Nežinomo dailininko tapytas Fudžio kalnas. Iš J. A. Krikštopaičio archyvo

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai