Spalio mėnesį išleista ANDREASO RECKWITZO knyga iškart buvo pastebėta, nes palietė visuomenės nervą: naujoji vidurinioji klasė, kitaip tariant, hipsteriai (ne hipsteriukai), valdo ir Kroicbergą (Berlyno rajonas), ir Vilnių. Jie išsilavinę, puikiai kalba angliškai, kuria startuolius, steigia kavines, dalyvauja menų ar mokslų projektuose. Beje, prisitaikė net Berlyno centre dirbantys padavėjai – dabar daugelis jų kalba tik angliškai ir „senamadiški“ vokiečiai pradeda niurnėti. Tokia realybė: madingųjų rajonų senbuviai privalo užleisti vietą stipriems ir jauniems – namai vienas po kito renovuojami, o butai parduodami ar nuomojami visai kitomis kainomis. Keramikė Julija iš Kroicbergo atsidūsta: nedrįsau pasipriešinti. Gerai, kad namo bendrijos pirmininkas parūpins jai kitą butą netoliese. O kiek nuomininkų tąsosi po teismus ar yra iškeldinami? Kitas šalutinis hipsterizmo reiškinys – jaunimui pasaulio piliečių filosofija baisiai patraukli. Todėl mergaitė iš Plungės, metusi studijas Vilniuje, atsiduria Berlyne, nes „čia reikia pabūti“. Vokiškai nekalba, moka didžiulę nuomą už kambarį, depresuoja, bet lieka. Perimamas šaunių naujųjų apvalkalas, kad ir be turinio. Naujieji valdo. Tačiau, siekdami išskirtinumo, jie skausmingai suvienodėja, propaguodami natūralumą atrodo kažkokie sintetiniai. Kaip protestas randasi kita tendencija: išsilavinę, gerai uždirbantys miestiečiai išsižada mainstreamo ir traukia į kaimus. Bet ir tai jau tampa mada.

Vilma Mosteikienė

Iliustracijai panaudotas Ugnės Žilytės „Hipsteris“ (2017)
Iliustracijai panaudotas Ugnės Žilytės „Hipsteris“ (2017)

Su lyginamosios kultūros sociologijos profesoriumi, knygos „Unikumų visuomenė“ („Die Geselschaft der Singularitäten“) autoriumi A. Reckwitzu apie naująją klasinę visuomenę bei vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo laikais įsigalinčią konkurenciją kalbasi Alexanderis Cammannas

 

Vakarų šalyse tvyro įtampa ir krizės nuojauta, triumfuoja dešinieji populistai. Kas darosi su mūsų visuomene?

Atsisveikinome su klasikine indust­rinio modernizmo epocha, tvarkingai funkcionavusia industrine visuomene. Dabar gyvename vėlyvojo modernizmo epochoje, kurioje dominuoja kitos struktūros ir konfliktai.

Bet juk šį atsisveikinimą sociologai diag­nozavo jau XX a. 9 dešimtmetyje.

Taip, tačiau, nors tai ir keista, pokytį visuomenė pajuto tik dabar. Niekas nebegali išvengti dešimtmečius trukusių permainų. Industrinis modernas didžiosiose Vakarų šalyse klestėjo nuo 1945 iki 1973 m. Jo suformuoti idealai įsiskverbė į žmonių sąmonę ir šis poveikis jaučiamas iki šiol.

Kaip jis pasireiškia?

Tuo metu ne tik Vakarų Vokietijoje susiformavo, pasak sociologo Helmuto Schelskio, „niveliuotas vidurinysis sluoksnis“ ir įsitvirtino tam tikras kultūrinis kompromisas: visi siekė panašaus gyvenimo būdo, tam tikro gyvenimo standarto.

Visi norėjo vienodų skalbimo mašinų, vienodų automobilių...

Būtent. Labai supanašėjo ir JAV gyventojai, nes siekta vienodų viduriniojo sluoksnio vartojimo bei socialinės kont­rolės standartų. Gyventa pagal sureguliuotus darbo santykius, dingo skirtumai tarp miesto ir kaimo. Normas kuriančios lygybės savimonė pasireiškė tiek politiniame gyvenime (sukurtas paklausa grindžiamas valdymo aparatas), tiek masinėje žiniasklaidoje.

Tuomet pasakojimuose dažniausiai išnyra neoliberalizmas ir palaidoja šlovingąją epochą.

Viskas kiek sudėtingiau, nes ekonomikos bei socialinio gyvenimo pokyčius lydėjo ir naujos kultūrinės tendencijos. Viena jų – analogų neturinti švietimo ekspansija Vakarų šalyse. Taip susiformavo nauja universitetinį išsilavinimą turinti vidurinioji klasė – lemiamas dabartinio vėlyvojo modernizmo raidos faktorius. Anksčiau nėra buvę, kad trečdalis šalies gyventojų turėtų aukštąjį išsilavinimą. XX a. 6 dešimtmetyje jį turėjo menkutis 5 procentų elitas. Ši didžiulė nauja grupė lemia vertybinius pasikeitimus, atsisako normų ir pareigų, siekia savirealizacijos ir liberalizavimo. Staiga pradedama atakuoti ligšiolinė konformistinė visuomenė. Naujasis idealas – bet kokia kaina saviraiškos siekiantis individas – tarsi pratęsia romantizmo laikų tradiciją. Susiformuoja ekspresyvusis „aš“, siekiantis ne ištikimybės tradicijoms ir standartizuoto gyvenimo, o tam tikros jo kokybės, „gero gyvenimo“.

„Unikumų visuomenė“ pateikia esminę mūsų epochos sampratą. Ką reiškia viena svarbiausių jūsų vartojamų sąvokų „kultūros kapitalizmas“?

Jis susiformavo persitvarkius ekonomikai. Kultūros kapitalizme klasikinės ekonominės gėrybės praranda reikšmę, vis svarbesnės tampa kultūrinės vertybės. Jos skatina siekti išskirtinumo, svarbi jų teikiama patirtis ir simbolinė vertė. Šio pokyčio smaigaly atsiduria kūrybinės industrijos: IT, medijos, dizainas, muzika, žaidimai, sportas ir turizmas. Dažniausiai pasiūla tampa nebe daiktai, o paslaugos ir patirtys nuo SPA iki turizmo. Beje, pastarosios išgyvena pakilimą ir yra svarbiausios vėlyvojo modernizmo ekonomikos sritys. Tarp savirealizacijos siekiančių viduriniosios klasės atstovų paklausūs būtent šie dalykai.

Kodėl, užuot šiuos reiškinius vadinęs individualizacija, įvedate unikumų terminą?

Taip apibūdinu ne tik žmones, bet ir gėrybes, vietas, įvykius, bendruomenes. Pavyzdžiui, ir miestai šiandien siekia tapti išskirtiniai. Anksčiau pramoniniai miestai išties buvo panašūs ir niekam tai netrukdė. Dabar naujoji vidurinioji klasė tikisi tokios gyvenamosios vietos, kuri teiktų įvairiapuses galimybes ir įkvėptų veikti. Tai skatina tam tikrų darbo vietų atsiradimą. Rezultatas: vieni miestai ir regionai išgyvena bumą, kiti ištuštėja.

Sakote, kad šie galingi pasikeitimai lemia krizes ir virsmus. Kaip tai atsispindi socialinėje struktūroje?

Vėlyvojo modernizmo laikais vėl reikėtų kalbėti apie klases. Galima išskirti tris: naujoji vidurinioji klasė, kurios atstovai turi aukštąjį išsilavinimą, senoji vidurinioji ir žemoji. Naujoji vidurinioji sudaro trečdalį gyventojų ir pasižymi specifiniais vartojimo bei gyvenimo kokybės poreikiais. Jos atstovų vertybės panašios: kosmopolitizmas, saviraiška, meritokratija – valdo daugiausiai pasiekusieji ir gabiausieji. Ši grupė diktuoja kultūrinį toną.

Ilgai skirstymas į klases buvo smerkiamas.

Sociologijoje vyravo nuomonė, kad klasių nebėra, kalbėta tik apie skirtinguose sluoksniuose pasireiškiantį lygiaverčių gyvenimo projektų pliuralizmą. Dabar tai atrodo kiek naivu. Vėl atpažįstamos hierarchiškai viena nuo kitos besiskiriančios klasės. Aš regiu trijų trečdalių visuomenę: dėl švietimo ekspansijos susiformavusi naujoji vidurinioji klasė, žemyn smunkanti žemoji, o tarp jų – senoji vidurinioji klasė.

O kur lieka „Dax“ indekso įmonių vadovai su milijoniniais atlyginimais?

Jie – labai maža turtingųjų klasė. Todėl būtų klaidinga sutelkti dėmesį tik į vieną procentą elito. Nors superturtingieji, žvelgiant iš socialinio teisingumo perspektyvos, gali erzinti, šis sluoksnis nelemia socialinių struktūrų kaitos.

Vadinasi, sunkiai besiverčiantis, bet Kalifornijoje, Paryžiuje ir Barselonoje draugų turintis doktorantas šiandien gali būti priskiriamas valdančiajai klasei?

Šiek tiek hiperbolizuojant galima sakyti, kad taip: kultūriškai jis priklauso naujajai viduriniajai klasei, net jei dabar uždirba nedaug. Šios klasės atstovų gyvenimo būdą formuoja ir kosmopolitinis savojo „aš“ įtvirtinimas. Žmogus jaučiasi turįs teisę, pavyzdžiui, keliauti po pasaulį, perimti svetimas kultūras. Jis turi pretenzijų savo gyvenimui suteikti tam tikrą etinį ir estetinį pavidalą: sveikas maistas, kūno priežiūra, įvairiapusis laisvalaikis, įdomi profesija, geros mokyklos vaikams, iš kurių daug tikimasi, dideli reikalavimai keliami ir part­neriams. Tokios pretenzijos gyvenimui ‒ tipiška naujosios klasės laikysena.

O kaip į tai reaguoja žemojo ir senojo viduriniojo sluoksnio atstovai?

Pastebimas tam tikras jų nuosmukis, bet ne materialine prasme. Jie jaučiasi įskaudinti ir kultūriškai nuvertinti.

Tačiau į kultūros lauką braunasi žemojo sluoksnio atributai, tokie kaip tatuiruotės ir hiphopas?

Priešingai, tai naujoji vidurinioji klasė jaučiasi turinti teisę pasisavinti svetimas kultūras. Pavyzdžiui, jogą iš Indijos, taiči iš Kinijos. Taip pat ir tatuiruotes iš sub­proletarinio sluoksnio. Jie jaučiasi cool...

...ir geria alų senoje proletarinėje aludėje prie kampo?

Tikrai taip. Tai šios klasės kosmopolitizmo sudedamoji dalis: be ceremonijų naudojamasi visais kultūriniais ištekliais, įskaitant ir praeitį. Jie gyvena senamiestyje, turi tatuiruočių, užsiima Tai Či – taigi yra perėmę svetimas istorines tradicijas, svetimos geografijos ir klasės elementus.

Bet kada nors tai taps masiniu reiškiniu ir nuvertės.

Tuomet bus sugalvota naujų dalykų ir ratas suksis toliau. Žemajai klasei nieko gero iš to, kad aplink padaugėjo tatuiruotųjų. Ji savo gyvenimą suvokia kaip akligatvį, tai akivaizdu politikoje. Čia svarbų vaidmenį atlieka ne tik pinigai, bet ir kultūrinio menkavertiškumo jausena: tavo gyvenimas nebeturi vertės. Šitai ypač ryšku sveikatos srityje: naujoji klasė visuotinai įtvirtino savo prioritetus, rūkymas ir riebus maistas, klasikiniai darbo klasės atributai yra išjuokiami.

Rašote apie nuolatinį nesaugumo jausmą sukeliantį agresyvų naujųjų režimą.

Stipriausiai tai patiria senosios viduriniosios klasės atstovai, tarp kurių daug nesimokiusių universitetuose ir gyvenančių mažuose miesteliuose. Materialiai jie apsirūpinę kuo puikiausiai, bet kultūriškai jaučiasi nuvertinti kaip nebegalintys konkuruoti su madas diktuojančia kosmopolitine naująja klase.

Nes prarado autoritetą?

Senojo viduriniojo sluoksnio atstovai nebėra aukso vidurys ir atskaitos taškas, dažniau jie laikomi vidutinybėmis. Anksčiau vidurio pozicija buvo kažkas pozityvaus, visuotino, o šiandien tai siejama su vidutiniškumu. Gynybinė senosios klasės pozicija kitose šalyse dar ryškesnė. Prancūzijoje už „Front National“ balsavo žemojo ir provincijos viduriniojo sluoksnio atstovai, o už Emmanuelį Macroną – naujoji akademinį išsilavinimą turinti klasė. Dešiniųjų populizmas yra senosios viduriniosios klasės atsakas į kultūrinį ignoravimą. Tuo pat metu jie patys tampa unikumų kultūros dalimi: savo tautą suvokia kaip išskirtinę, turinčią savitą kultūrą ir istoriją. Todėl ją tarsi reikia ginti nuo kitų. Panašiu principu veikia fundamentalistinės regionų bend­ruomenės. Tai naujosios bendruomenės, kuriose ne užaugama, o apsisprendžiama joms priklausyti siekiant įgyti tam tikrą tapatybę. (...)

Ar ateityje politika galės nulemti unikumų visuomenės raidą?

Atrodo, kad trys minėtosios klasės egzistuoja kaip paralelinės visuomenės, kurias mažai kas sieja, jos neturi bend­ros diskursų erdvės. Bet kultūriškai homogeniškos ir valstybės reguliuojamos industrinio moderno visuomenės nebesugrąžinsi – tai populistinis mitas. Ir ateityje unikumų visuomenėje vis labiau klestės išskirtinumai, kultūrinis partikuliarizmas. Bet čia savo žodį turėtų tarti politika. Nors populistai liberalizmą nori sunaikinti, iš tiesų jį tereikia reformuoti: nuo perdėto skirtybės ir atvirumo sureikšminimo reikėtų pereiti prie griežtesnio kultūrinio ir socialinio gyvenimo reguliavimo. Juk kalbame apie pusiausvyros tarp išskirtinumo ir bendrumo atkūrimą.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, 2017-10-05, Nr. 41