XX a. 8 dešimtmetyje dėl klimato kaitos sunerimę mokslininkai įvedė kasmetę Žemės pereikvojimo dieną: tai data, kai pasiekiama raudonoji linija suvartojus metines atsinaujinančių gamtos išteklių normas. Šiemet ji išpuolė rugpjūčio 2-ąją, vadinasi, nuo šios dienos iki gruodžio 31-osios vartojame „į skolą“. Tiesa, ateities kartoms skirtus išteklius vartojame jau seniai, o anglies dvideginio kaupimosi atmosferoje pasekmes netrukus pajusime savo kailiu. Lyg to būtų maža, žmonija išrado dar vieną būdą, kaip prisidėti prie planetos „gerovės“: 1954 m. Obninske (tuometėje Sovietų Sąjungoje) iškilo pirmoji pasaulyje atominė jėgainė, pastatyta kariniais tikslais (programai vadovavo Lavrentijus Berija). Šiandien pasaulyje veikia 450 atominių elektrinių (daugiausia senųjų branduolinio ginklavimosi varžovių teritorijose, Europoje pirmauja Prancūzija), dalis jų atgyvenusios ir branduolinėms atliekoms, priklausomai nuo jų radioaktyvumo, neutralizuoti prireiks kelių šimtmečių. Nepaisant Černobylio ir Fukušimos katast­rofų – pirmuoju atveju dėl žmogaus klaidos, antruoju dėl nenuspėjamų aplinkos veiksnių – šiandien statoma apie 70 naujų jėgainių (beveik visos Rusijoje ir Kinijoje, nereguliuojamo laukinio kapitalizmo sąlygomis). Viena atominė elektrinė visai netrukus iškils kaimyninėje Baltarusijoje, Astrave, ir tai turėtų kelti nerimą ne vien lietuviams, bet visai Europos bendruomenei, nes radioaktyvūs debesys nepripažįsta sienų. Turėtų suveikti visų mūsų savisaugos refleksai, pirmykštis išlikimo instinktas, tačiau būtina keisti ir pačią pasaulėžiūrą, kurioje dabartinė ekonominė sistema, pasak Naomi Klein, kariauja su mūsų planetos sistema ir gyvybės formomis. Italų žurnalistas ir rašytojas Francesco M. Cataluccio, išmaišęs Vidurio Europą, iš savo apsilankymo Černobylyje parsivežė slogų įspūdį. Šioje dykra virtusioje vietovėje, pačioje Europos širdyje, rašytojas išvydo ne tik šiurpios praeities, bet ir ateities šmėklas.

Toma Gudelytė

b_600_403_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-12-08_nr._3641_gobelen_kishchenko_chernobyl.jpg

Auštant lediniam pernykščio lap­kričio rytui stovėjau ant plataus šaligat­vio priešais rūdimis nusėtą Kijevo traukinių stotį. Į dešimtis autobusų plūdo įvairaus amžiaus moterys, išvykstančios dirbti į Europą. Priešais šiuolaikišką ir pernelyg nuauksintą stačiatikių cerkvę stovėjo mažas geltonas autobusiukas su įspėjamuoju radioaktyvaus pavojaus ženklu. Atsirėmę į autobusiuko dureles lūkuriavo du jaunuoliai, kelionės gidai: liesas barzdočius, vilkintis juodais drabužiais, gaubiamas mistinės stačiatikių dvasininko auros, ir stambaus sudėjimo tipas spuoguotu veidu, kariškai nukirptais plaukais, abejose ausyse – po du auskarus. Jaunuoliai laukė klientų ir tikrino prisiregistravusius naujutėlaičiame „iPade“. Mūsų buvo septynetas: du fizikai iš Sankt Peterburgo universiteto, linksma sužadėtinių porelė iš Maskvos, aktorę Juliette Binoche blondinės plaukais primenanti baltarusė psichologė bei įstabia fotoįranga apsiginklavęs lietuvis...

Atlikę formalumus, jie įlaipino mus į autobusiuką. Pirmoji staigmena – slankiojančios durelės neužsidarė iki galo. Todėl visą kelionę stingdančio šalčio ašmenys raižė mane kiaurai. Tačiau dar labiau erzino autobusiuke tvyrantis puvėsių kvapas, lyg būtų pribezdėta kopūstais ir degtine.

Palikę miestą pasukome į savotišką sunkvežimių trasą, monotonišką ir tuščią, apsuptą tankių juoduojančių miškų. Kur ne kur pakelėje lindėjo pusiau pasislėpę policijos patrulių automobiliai su sužvarbusiais, bet pasitempusiais pareigūnais. Po gero pusvalandžio, tvyrant apsnūdusiai tylai, stambesnio sudėjimo jaunuolis, įsitaisęs greta sutrikusio vairuotojo, paėmė mikrofoną ir, įsmeigęs akis priešais save, padeklamavo „trumpą kelionės pristatymą“. Pasakė, kad mums nereikia baimintis, nes „saugumas garantuotas“. Pirmąkart išgirdau minint Zoną: „Draudžiama į Zoną įsinešti ir išsinešti maisto; draudžiama rinkti nuo žemės; viskas, kas paliečia žemę, turi likti Zonoje.“ Tada jis įjungė mažytį televizorių, pritvirtintą prie autobusiuko lubų, ir paleido „National Geographic“ dokumentinį filmą „The Battle of Chernobyl“, nuo kurio mums kraujas dar labiau sustingo gyslose ir apėmė noras tučtuojau pasukti atgal. Bet buvo per vėlu: varganas karinis blokavimo postas užtvėrė kelią. Buvome paprašyti išlipti ir identifikuotis. Gestais, lyg bijotų praverti burną, pareigūnai paliepė mums įveikti nemenką „niekieno žemę“, kurią vangiai kapstinėjo keli nukaršę valkataujantys šunys. Tada vėl į autobusiuką ir lėtai plačiu tiesiu keliu, palei kurį iš abiejų pusių šliejosi apleisti priemiesčio trobesiai. Kiek tolėliau staigus stabdymas: visi tekinomis į šalutinį keliuką fotografuoti karutį stumiančio senolio, skubiai nutolusio it išgąsdintas žvėris.

Supantis kraštovaizdis darėsi vis blausesnis. Sniego nebuvo, dominavo žalsva šalavijų spalva, stirksojo žemi ir jaunučiai matiniai beržai.

Pasiekę Černobylio pakraštį atsidūrėme priešais kelis sovietinio stiliaus pastatus, juosiamus perkrypusių medžių. Mums buvo pasakyta, kad visoje Zonoje esama 700 gyventojų: vyrų ir moterų, daugiausia vyresnio amžiaus, nusprendusių nepaisyti pavojaus ir grįžti į savo namus, taip pat darbininkų, kuriems leidžiama dirbti ne ilgiau 14 dienų, vėliau tiek pat laiko poilsiui ir privalomai medicininei apžiūrai. Gidas pridūrė, kad Černobylis, nors yra vos už 29 km nuo jėgainės, radiacijos buvo paveiktas menkai: radioaktyvias dulkes vėjas nunešė šiauriau, Baltarusijos pusėn. 1988 m. spalį vis dėlto svarstyta apie miesto dalies nugriovimą, siekiant sumažinti radioaktyviąją taršą. Sprendimas nebuvo priimtas dėl milžiniško radioaktyvių dalelių kiekio, kuris būtų pasklidęs po aplinką drauge su griaunamų pastatų dulkėmis.

Priėmimo centre, pompastiškai pavadintame „Chernobyl Interform Agency“, sklandė malonus karštos burokėlių sriubos kvapas. Mus pasitiko karine maskuote vilkintis vyriškis, mūsų gidas Zonoje, kuris pakartojo jau prieš tai išklausytas elgesio taisykles ir liepė pasirašyti raštą, kuriuo prisiimame visą atsakomybę už galimus incidentus. Atidžiai jį nužvelgiau: kampuotas, griežtas ir drauge melancholiškas vyriškio veidas priminė vieną kino aktorių. Bet iš kurio nelemto filmo?

Paskui gidą nupėdinome į greta stovinčią senąją autobusų stotį... kavos ir užkandžių. Mažytė ir spalvinga maisto krautuvėlė, už kurios prekystalio sukosi šviesiaplaukė moteriškė įraudusiais skruostais ir auksiniais dantimis, tiesiog lūžo nuo gėrybių: kiaušinių, daržovių, degtinės, alaus, blizgančių dešrų ir sūrių. Jokio apsauginio gaubto, viskas tiesiai prieš akis. Mano dėmesį patraukė mažyčiai smaragdinės spalvos agurkėliai. „Šitie neskanūs“, – šiurkščiai nukirto pardavėja. „Laikote juos kaip puošmeną?“ – nustebau. Moteris nutaisė auksinę Medūzos šypseną ir apakino mane savo žvilgsniu. Krautuvėlėje taip pat stovėjo prekystalis su šaldytais produktais, kurį akimirksniu apsupo mano bendrakeleiviai – likusią ryto dalį jie slapčiomis iš kuprinių traukė rausvas krabų lazdeles ir laižė jas it čiulpinukus.

Tada pasukome į senąją miesto dalį: reti vienaaukščiai apleisti pastatai, kelios medinės trobos. Miesto audinys tarsi neužbaigtas, gatvės, paženklintos praėjusį šimtmetį menančių kampinių namų, kirtosi vos keletą kartų. Miestas priminė niūrų ir tankų mišką su išsibarsčiusiais namais be šviesos ir gyvybės. Aptrūnijusios tvoros skyrė tai, kas kadaise buvo vešlūs daržai ir sodeliai, supę šimtus užmiesčio namukų, laikui bėgant prisišliejusių vieni prie kitų ir suformavusių žalią miestą. Stalinizmo epocha ir hitleriškoji Rytų kampanija spėjo sukurti negyvenamas dėmes ir išardyti tas kelias šį pasaulį drauge laikiusias konstrukcijas: sinagogos, senosios krautuvės ir pirklių namai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Vienintelis išlikęs anų laikų viešasis pastatas, vėliau renovuotas ir perdažytas it marcipanas, buvo sena stačiatikių cerkvė su varpinės formos fasadu.

Buvo justi, kad senasis Černobylis, kitaip nei kiti 30 km spinduliu plytintys urbanistiniai dariniai, kadaise turėjo savo istoriją ir aurą, būdingą tam tikriems apleistiems senovės miestams, kuriuos galima išvysti Sirijoje, šiauriau Alepo.

Aplankėme ugniagesių būstinę, priešais kurią dunksojo pilkas modernus paminklas, skirtas pirmiesiems į jėgainę suskubusiems ugniagesiams – iš jų neišgyveno nė vienas. Besirangančios gaisrinės žarnos priminė Laokoonto skulptūrą. Užrašas skelbė: „Tiems, kurie išgelbėjo pasaulį.“

Sulipome atgal į autobusiuką ir įveikėme visiškai tuščią laukymę. Pravažiavę vaiduoklišką, aukštų neoninių šviestuvų persmeigtą tiltą per Pripetės upę, netikėtai atsidūrėme priešais jėgainę. Kaip dažniausiai nutinka su įsivaizduotais ar fotografijose regėtais dalykais, realybėje ji pasirodė gerokai mažesnė ir nekenksminga. Dėl kamino priminė žvejybinę valtį, prisišvartavusią šaldymo kanale. Kanalo vanduo telkšojo sustingęs ir tamsus it derva. Regis, seniau jame veisėsi juokingi rausvų atspalvių varliagyviai. Fizikui iš Sankt Peterburgo paklausus, ar kanale esama kokių žuvų, buvo sausai atsakyta: „Žinoma, aktyvių ir radioaktyvių.“ Bičiulis iš Kijevo, pagelbėjęs sutvarkyti biurokratinę leidimo į Černobylį dalį ir mandagiai atsisakęs mane lydėti („Kartą jau ten buvau, esu jaunas ir norėčiau susilaukti vaikų“), vėliau pasakojo, kad prieš kelerius metus lankydamasis Černobylyje drauge su delegacija iš Vičenzos – laikinaisiais įtėviais, globojančiais vaikus iš radiacijos paveiktų zonų, – atliko eksperimentą su duonos kepalu. Nuo tiltelio į aušinimo kanalą įmetė kelis duonos gabalėlius ir juodos žuvys skubiai šiuos pagriebė. Paskui įmetė likusį puskepalį ir iš vandens išniro milžiniškas gyvis, pravėręs žiaunas ir vienu ypu prarijęs visą gabalą.

Tęsiantis „vizitui“ vis aiškiau jutome, kad klausimai nėra pageidaujami. Tai, ką visiems magėjo sužinoti (tačiau nuo to apdairiai susilaikėme) – kodėl jėgainės kaminas teberūksta ir kodėl anapus užtvaro matyti zujantys žmonės: vieni lipo iš autobusų su žvaigždėta ES vėliava, tolėliau stovėjo net – nors gal tai tebuvo mano patriotinė haliucinacija – „Ansaldo“1 sunkvežimis. Buvo akivaizdu, kad kažkuri jėgainės dalis tebeveikė. Vien cementinis „Sarkofagas“ kamino kairėje, dengiantis tebeplakančią 4-ojo reaktoriaus širdį, atrodė ramus ir didingas it koks babilonietiškas katafalkas. Priminė milžinišką antracitinės spalvos pleistrą, ryškiai kontrastavusį su šelmiška raudona gretimo 5-ojo reaktoriaus spalva.

Nusifotografavome priešais pamink­linę lentą, pritvirtintą prie galinės jėgainės sienos. Lentoje taip pat buvo minimi „išgelbėjusieji pasaulį“. Buvome primygtinai paprašyti nefotografuoti aplinkinių pastatų.

Tada autobusiukas pajudėjo; manėme, kelionė tuo ir baigėsi, gavome pakankamą radiacijos dozę, todėl jau galime grįžti į normalų pasaulį valgyti pietų. Tačiau mūsų braškantis keturratis pasuko tiesiai į vakarus ir netrukus atsidūrėme priešais vieną tų absurdiškai didelių užrašų iš armuoto betono, ženklinusių sovietinių miestų pavadinimus: Pripetė.

Miestas to paties vardo upės krante iškilo 1970-aisiais 12 km nuo atominės elektrinės ir turėjo priglausti mokslininkus, darbininkus bei jų šeimas. Pripetėje įsikūrė 45 000 gyventojų (iš jų 16 000 vaikų) iš įvairių Sovietų Sąjungos vietovių. Lyginant su dauguma sovietinių piliečių, Pripetės gyventojai buvo privilegijuotieji: uždirbo vidutiniškai triskart daugiau, gyveno tvirtesniuose ir patogiau įrengtuose būstuose, turėjo po atskirą butą ir automobilį, puikias mokyklas, sportinę įrangą ir didžiulį atrakcionų parką. Pripetės parduotuvėse niekad nestigo produktų.

Tai buvo spąstai. Tik nedaugelis buvo informuoti apie galimą pavojų.

Sprogus reaktoriui, Pripetė tapo stip­riausiai radiacijos užteršta gyvenviete. Balandžio 28 d. visi Pripetės gyventojai per dvi valandas slapta evakuoti. Išvykdami paliko praktiškai viską. Didžioji jų dalis išgabenta į Sibirą, kad negalėtų apie savo tragediją papasakoti kitiems. Šiandien, nepaisant prabėgusių metų, dažnesnių ar retesnių prašymų apsilankyti norint susirinkti paliktus daiktus ar pavienių šakalų siautėjimo, viskas tebestovi kaip anądien: tuščias miestas atrodo lyg ką tik apleistas, ir tai dar sustiprina jo pamėklišką aurą. Kalbant apie šiuolaikinius popieriuje projektuojamus miestus, stebina socialinių jungčių stygius. Blokai stovi atšliję vienas nuo kito, tartum daugybė tarpusavyje nesusisiekiančių salelių. Dabarties nykumu Pripetė byloja apie bendruomeniškų žmonijos poreikių nepaisančios urbanistikos išsigimimą. (...)

Tai, kas nutiko Černobylio jėgainėje, išprovokavo du šimtus kartų stipresnį sprogimą nei ant Hirošimos ir Nagasakio numestos bombos kartu sudėjus. Tipiška man-made disaster, žmogaus rankomis sukelta avarija: neapskaičiuotas eksperimentas ir techninių įrenginio veikimo nurodymų pažeidimai. Atliktasis simuliacinis aušinimo sistemos gedimo testas buvo pavojingas, todėl kitos rusų jėgainės atsisakė jį vykdyti. Testą atlikę technikai atvyko iš Maskvos, o atsakingasis vadovas buvo elektrotechnikos inžinierius, nepatyręs branduolinių reaktorių srityje. Pats testo projektas kėlė abejonių, apsaugos priemonės buvo išties apgailėtinos, formalaus pobūdžio.2

Per porą dienų susiformavo milžiniškas kelių tonų radioaktyvių medžiagų debesis, kurį vėjas gainiojo po visą Europą, o po dviejų savaičių jis pasiekė Viduržemio jūros krantus, drauge su lietumi sugrąžindamas žemei radioaktyviąsias daleles (kurias dar ir šiandien po 10 cm dirvožemio sluoksniu galima aptikti pasitelkus Geigerio skaitiklį). Sovietų valdžia ilgai neigė katastrofos mastą, nors Danijos atominių tyrimų laboratorija ir žvalgybiniai JAV palydovai dar balandžio 28 d. pranešė apie „didžiulio masto incidentą“.

Į įvykio vietą suskubusios pagalbos tarnybos nuo pat pradžių demonstravo prastą parengtį ir improvizuotus sprendimus. Jėgainėje dirbo 14 ugniagesių. Jie tiesiogine prasme be jokių apsauginių kostiumų metėsi į liepsnas. Radiacija žaibiškai sunaikino visas jų gyvąsias ląsteles. Po penkių valandų pasiųsta papildoma pagalba: 250 žmonių, iš kurių 69 operatyvūs. Žuvo visi. Gaisras toliau stiprėjo ir gegužės 4 d. galutinai išsilydžiusi reaktoriaus šerdis pradėjo smegti žemėn. Kilo grėsmė, kad tirpstantis grafitas pateks į vandeningą sluoksnį ir sukels termobranduolinį sprogimą. Siekiant to išvengti, iš Donecko regiono atvežti 400 šachtininkų, taip pat ne savo valia pasirinkę mirtį, turėjo kasti po jėgaine tunelį, kuriuo būtų galima tiekti skystąjį azotą. Šiam išgaravus žemę ketinta sutvirtinti cementu ir taip būtų sukurta savotiška pagalvė reaktoriui izoliuoti. Šachtininkai sugrįždavo į žemės paviršių siaurame požeminiame tunelyje išdirbę trijų valandų pamainą be jokių apsauginių kaukių ir dėl nepakeliamo karščio nuoga krūtine veikiami sunkiai įsivaizduojamo radiacijos kiekio, todėl netrukus pasijusdavo blogai...

Kitas dvi savaites 1800 darbininkų ir sraigtasparnininkų pylė ant besilydančios šerdies smėlį, sudarytą iš boro, silikatų, dolomito ir švino, kol radioak­tyvus garavimas gegužės 10 d. liovėsi: „Keturi penki skridimai per parą, trijų šimtų metrų aukštyje virš reaktoriaus, kabinoje temperatūra – iki šešiasdešimties laipsnių. Įsivaizduokite, kas darėsi apačioje, kai buvo metami maišai su smėliu... Radioaktyvumas siekdavo tūkstantį aštuonis šimtus rentgenų per valandą (50 rentgenų – mirtina dozė). Pilotams ore darydavosi bloga. Kad numestų taikliai, pataikytų tiesiai į ugnines žiotis, jie iškišdavo iš kabinos galvą ir taikydavosi iš akies. Kito būdo nebuvo...“3 – pasakoja Sergejus Sobolevas iš asociacijos „Černobylio skydas“. Spalio 2-ąją vykdant šią operaciją sraigtasparnis MI-8 atsimušė į vieną iš jėgainės kranų ir tėškėsi žemėn. Nelaimė įvyko priešais vaizdo kamerą, fiksavusią šio keisto metalinio paukščio krytį.

Griuvėsiams ir nuolaužoms pašalinti iš pradžių bandyta pasitelkti vokiškus, japoniškus ir tarybinius robotus. Bet šių elektroninės sistemos kaipmat sugesdavo dėl itin aukštos radiacijos. Todėl nuspręsta panaudoti žmones, „biologinius robotus“. Kaskart keičiantis pamainai, trukdavusiai ne ilgiau minutės, užkaukdavo sirenos. Minutės užteko, kad gautum maksimalią, jei ne didesnę, radiacijos dozę, kurią žmogus gali gauti per visą gyvenimą.

Sunaikintasis reaktorius lapkričio pabaigoje palaidotas po izoliuojančia bario struktūra, praminta „Sarkofagu“: pati tik­riausia XX a. piramidė, suprojektuota gyvuoti 30 metų (tačiau jau 1995-aisiais joje pastebėti įtrūkiai ir 250 m² dydžio plyšiai). Egzistuoja ukrainietiška patarlė, kurią galėtume parafrazuoti kita, mano senelės dažnai fatalistišku tonu kartota italų patarle: „Nelabasis žiedžia puodus, bet ne dangčius!“

Praėjus 36 valandoms po avarijos prasidėjo gyventojų evakuacija iš Černobylio zonos. Apie 350 000 žmonių turėjo palikti miestą, Pripetę ir gretimus kaimus. 30 km² zonoje neliko nė vieno. Tačiau nepataisoma žala jau padaryta: tūkstančiams vietinių ląstelės jau buvo pradėjusios irti. Besilaukiančių moterų vaisiai neturėjo jokios vilties išgyventi, kaip ir dauguma vaikų. (...)

Radioaktyvusis debesis džiovino burnos gleivinę. Žmones nuolat kamavo troškulys. Tada gyvenau Varšuvoje ir prisimenu, jog išgėriau beprotiškai daug vandens. Ir vis tiek jaučiau nenumaldomą troškulį. Vienintelis dalykas, laikinai nuslopindavęs šią kankynę, buvo „vandenėlis“ (degtinė). Galbūt degtinė savitai veikė gleivinę ją išdegindama, ar smegenyse stabdė gleivinės nervų siunčiamus kančios dėl vandens stygiaus sig­nalus. Kad ir kaip ten būtų, alkoholis šiose platumose tapo tikra paguoda.

Tai buvo kolosalių užgėrimų metas, pagaliau turėjęs medicininį pateisinimą.

Patys medikai neišmanydami, ko griebtis, nes jodo dozės greitai pasibaigė, suaugusiesiems išrašinėjo degtinę, o vaikams – vitamininius saldainius. Buvęs chemikas Mirekas, vėliau prisidėjęs prie slaptos spaudos, praėjus porai savaičių po avarijos sukūrė, jo žodžiais, stebuklingo gydomojo birzgalo receptą: 90 laipsnių alkoholis, greipfrutų sultys, poliflorinis medus, kadagio uogos, Tabasko padažas ir absentas. Viskas užverdama ir paliekama aušti ypatinguose buteliuose balkone. Išbandėme šį tariamą „vidų ir išorę išvalantį tepalą“ drauge susibūrę įprastai arbatos valandėlei. Birzgalas suėjo visai neblogai, nors nuo jo raitė stemplę ir, rodės, tuoj tuoj atsilups smegenų žievė. Apie septintą pasijutau nekaip. Man buvo pasakyta, kad tai neabejotinai radiacijos poveikis, ir liepta išgerti dar du puodelius stebuk­lingojo gėrimo. Palikau šį alkoholinį šabašą temstant. Išėjau svirduliuodamas ir šokio žingsneliu įveikiau Marszałkowska alėją. Pamenu, rodėsi, tarsi griozdiški gatvę supantys pastatai linksta į mane, o priešinga kryptimi traukiantys praeiviai juda trūkčiojančiais žingsniais kaip nebyliajame kine. Pasiekęs namus griuvau nenusirengęs į lovą ir pagaliau užmerkiau degančius akių vokus. Pabudau tamsoje apsunkusia galva ir su kartumo prieskoniu burnoje. Mechaniškai įjungiau televizorių ir išvydau išsigandusį Gorbačiovo, pagaliau išdrįsusio kalbėti skaidrumo (Glasnost) vardan, veidą. Vapėjo kažką apie Černobylį. Bėda tik... kad tai buvo kitos dienos vakaro žinios. Miegojau neįtikėtinai ilgai, mano gyvenime liko juoda prarastos dienos skylė.

Pirmomis dienomis po avarijos ukrainiečių jėgainėje darbuotojams, o vėliau likviduotojams buvo parūpinti didžiuliai kiekiai alkoholio. (...) Degtine kaimiečiai mėgino papirkinėti karius ir likviduotojus, kad šie paliktų jiems daržuose išaugintas gėrybes ir gyvulius. Gilias agrarines šaknis turinčiame pasaulyje išmesti maistą dėl to, kad užkrėstas radiacija, buvo nepakeliamas skausmas, amžinųjų dėsnių nepaisymas.

Ir kaip tyčia tą pavasarį viskas tiesiog nuostabiai vešėjo.

Prisimenant trauminį 4 dešimtmečio holodomorą, atrodė beprotiška stebėti tokias scenas: karvę melžianti moteris ir šalia stovintis kareivis, kontroliuojantis, kad išmilžtas pienas būtų nedelsiant išlietas ant žemės, arba kiaušinių krepšiu nešina kaimietė, lydima sargybinio, eina tų kiaušinių užkasti.

Černobylio katastrofa buvo netyčinis, bet labai nuspėjamas disfunkcinės sistemos rezultatas. Sovietų Sąjunga galutinai atskleidė trapius melo ir aplaidumo pamatus bei absoliučią vadinamosios komunistinės galios panieką savo piliečiams.

 

1 Viena didžiausių Italijos pramoninių įmonių, veikianti nuo 1853 m.

2 M. Catino. „Da Chernobyl a Linate. Incidenti tecnologici o errori organizzativi?“ – Milano: Mondadori, 2006, p. 89–96.

3 S. Aleksijevič. „Černobylio malda“. Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. – V.: „Alma littera“, 1999, p. 159.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Francesco M. Cataluccio. „Chernobyl“. – Palermo: Sellerio, 2011.