Jūratė Visockaitė. S. Aleksijevič ir F. Kafka scenoje

Svetlanos Aleksijevič „Cinko berniukai“ (1989), „Černobylio malda“ (1997) spaudžia ir ašarą, ir protą. Ir negali be perstojo viso to skaityti, nes apšvitinimo dozė didelė. Ji apgalvotai padidinta / pamažinta, profesionaliai sumontuota ir įvardyta. Berniukai ir malda. Didelis autorės darbas su gausybe medžiagos. Galingas paliudijimas ir moralas. Vis dėlto ant Nobelio svarstyklių aš dėčiau Dalios Grinkevičiūtės „Lietuvius prie Laptevų jūros“, ir šita grynoji kronika iš pirmų rankų nusvertų S. Aleksijevič dokumentinę prozą. Taip pat kaip elementariausia kino kronika laikui bėgant nusveria visada nors šiek tiek tendencingą autorinį dokumentinį filmą. Pastarasis yra menas second hand net ir geriausia to žodžio prasme (paskutinė rašytojos knyga apie TSRS vadinasi „Laikas iš antrų rankų“).

Sakyčiau, Jaunimo teatras, vadovaujamas Audronio Liugos, ir Eimuntas Nekrošius teatrui atstatyti pasirinko pernelyg senus pamatus – publicistika juk dūla. Afganistano karas, kaip dokumentinis poetinio atpasakojimo scenoje pagrindas, yra jau senstelėjusi medžiaga. Per praėjusius 30 metų berniukai cinko karstuose atkeliavo iš naujų karų. Karo metodai ištobulėjo, dabar taikiniai surandami kompiuteriais, o tie žiaurūs ir švelnūs neįveikiamieji afganskije rebiata liko rusų filmuose ir dainose. Černobylio įvykiai, be abejo, turi ilgą galiojimo laiką, bet jie naujame spektak­lyje pernelyg fainai skambančiu pavadinimu „Cinkas (Zn)“ užima tik antro veiksmo antrąją dalį.

„Cinkas (Zn)“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Cinkas (Zn)“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Dar į šitą „užminuotą“ Afganistano ir Černobylio lauką režisierius (dramaturginio pagrindo autoriai neegzistuoja) įveda pačią S. Aleksijevič. Pokalbių su herojais autorę, kuri visur su savim vežiojasi sunkią įrašymo aparatūrą, o šiaip jau gyvenime yra kukli žurnalistė, atvykstanti ir klausinėjanti nekalbių herojų, o paskui popieriuje ištrinanti savo klausimą, liekanti anonimu (aukštas lygis žurnalistui!), kad knygos įtaiga būtų dar stipresnė, smūginė.

Kaip prasitarė aktorė Aldona Bendoriūtė, ji apskritai vaidina fikcinę, poetinę kūrėją (scenos su itin moteriška, kažką gundančia ir parsiduodančia žurnaliste). Tas režisūrinis „apskritumas“ apvalina ir visą „Cinką“, visą tragediją. Po premjeros – jau ir per pačią premjerą – jis, kaip smėlis, išbyra ir iš tavo atminties, ir iš širdies.

S. Aleksijevič publicistikos instrumentas yra žodis ir nieko daugiau. Tie žodžiai perrinkti ir nublizginti žvilga kaip ginklai. Žurnalistė visai atsisako literatūrinės ornamentikos ir saviraiškos, dūsavimų ir pauzių. Smogia vyriškai iš peties. Kaip žinome, ji vienų žuvusių kareivių motinų, nesuvokusių, kur jų sūnūs nuvyko, buvo paduota į teismą (kitų turbūt aukštinama, dievinama).

Žinoma, E. Nekrošius padarė spektaklį „pagal motyvus“. Bet čia ir dabar – ne „Kvadrato“ ir „Pirosmanio“ lokalių siužetų griaučiai, čionai paimta medžiaga, na, gal ir iš to paties neirstančio cinko. Žiūri, klausai ir nesupranti: ar esi akla ir kurčia, bet niekas iš scenos neataidi tavo galvos skliaute, po pirmos „peizažinės“ scenos eina antra panaši. O tie kadaise užrašyti, skaitant prie tavęs momentiniais klijais prisiklijuojantys liudijimai scenoje tęžta ir visai išnyksta.

E. Nekrošiaus deklaruojama „jausmų tiesa“ nugesina žurnalistės užfiksuotų žodžių ugnį ir pati užgęsta. S. Aleksijevič stiprybė – balsų choras, balsų romanas spektaklyje neužgieda kaip garsusis „vergų choras“. Begalinis poetinis punktyras nevirsta „paminklu kančiai ir drąsai“ (formuluotė, už ką buvo įteikta Nobelio premija S. Aleksijevič), poema iš aktorinės pantomimos scenoje nesusirimuoja.

Veriasi tamsi scena su tvarkingai suvyniotomis ir aukštai užkeltomis gaisrinėmis žarnomis (scenografas Marius Nekrošius). Skamba šiurpiai dieviška Algirdo Martinaičio muzika. Kartoninių dramblių vora iš sovietinio buto lentynos paklusnių aktorių įnešama ir išnešama du kartus. Likimai nedūžta nė už ką.

Tačiau mūsų viltis miršta paskutinė.

 

*

Jaunimiečių „Cinko“ pagrindinė herojė įsitempusi ir pasvirusi kaip įstrižainė ilgai spaudžia gerklę žuvusio kareivio motinai, kad toji papasakotų visą tiesą... Taip jau sutapo, kad paraleliai pasirodančio LNOBT spektak­lio „Procesas“ plakate tarp gelžbetonio kolonų nufotografuotas šokėjas irgi šitaip nežmoniškai pasviręs. Hm... Nepriklausomos Lietuvos teatro priklausomybė nuo tokių nežmoniškai veikiančių narkotikų – karo, bado, maro ir perversijų – teatralų įteisinta ir toleruojama. Žiūrovai į teatrus kviečiami tiktai verkti ir kankintis. Nepasakyčiau, kad jie tuo patenkinti, bet kol kas alternatyva tėra domino dramos, kaunietiškos operetės, vienkartiniai kastyčiai, eglės, liuteriai. Gėda prisipažinti, tačiau ir aš pati vis dažniau užsinoriu sveiko, profesionalaus ir talentingo... popso. Tokio, kokį dabar kartais atrandu puikiai surežisuotame džiazo spektaklyje ar užsienio atlikėjo koncerte.

„Procesas“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Procesas“. Martyno Aleksos nuotrauka

Šitokį minties nukrypimą turbūt inspiravo keistas tą pačią savaitę pažiūrėtų spektaklių giminiškumas. E. Nek­rošiaus mėginimas toliau plėsti ir taip plačios laisvės ribas, kurti begalinio judėjimo ratą – savo plastišką dieviškąją komediją. Ir jauno choreografo Martyno Rimeikio įsiveržimas į pavojingą zoną. Juk jis užsimojo nei daugiau, nei mažiau – Franzui Kafkai. Ir jam pasisekė jį sušokti be žodžių!

Jozefo K., kurį šoka Ernestas Barčaitis, kūno dalys tampa jo mintimis, jo neužgniaužiamu vidiniu monologu. Prieš šimtą metų vyko dar tik Pirmasis pasaulinis, dar jodinėjo arkliais ir, atrodo, galima buvo suspėti pasislėpti. Tačiau Jozefas K. (kaip ir Franzas K.) neįstengia suvaldyti savo minčių ir kūno, savo vargšės galvos, kojų, o ypač rankų – jos vis atitraukia jį nuo stuburo, išbalansuoja.

Nedidelio romano „Procesas“ siužetą žino ar numano visi – net tie, kurie jo neskaitė. Na, į specialaus liudytojo (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) situaciją papuolusiojo būklė nesunkiai įsivaizduojama, susapnuojama. Įdomu tai, kad pats F. Kafka, baigęs teisės mokslus, itin tvarkingai, atsakingai dirbo draudimo agentu, valdžios buvo itin vertinamas – jam susirgus tuberkulioze įstaiga ilgai nenorėjo išleisti jo į pensiją, padėjo gydytis. Dar įdomiau, kad paliegusiam Franzui sekėsi su moterimis, jos aiškiai užuodė talentą ir vaikščiojo jam iš paskos. Tačiau rašytojas, įsijautęs į krūvą ligų ir baimių, ėjo ir nuėjo nulemtu keliu. Nušokavo kaip toji kuosa (kavka iš gimtosios čekų k. – kuosa).

Nutrumpintos, tarsi išaugtos herojaus kelnės ir nuogos kulkšnys – tai galbūt pažeista vaikystė, dievo tėvo diktatūra (kostiumai Jurgitos Jankutės). Tik su moterimis, tik per dialogą su jomis Jozefas K. keletui minučių gali užsimiršti, išsisukti iš jį apėmusios paranojos – kuo jis nusikalto, ko nepadarė ir kodėl bus nubaustas? Moterys delnu nubraukia nuo veido nerimą, slepia po pažastimi, tačiau į sceną plūsta minia įtariamųjų, jau su kalte gimusiųjų, į Mindaugo Urbaičio muzikos paviršių vėl prasimuša ir ausyse zvimbia Marijos Paškevičiūtės elektroninės muzikos siūlas.

Toji minia sustyguota ir tiesiog tobula. Pirmame pasirodyme išlygintos moterų apykaklės ir darnūs judesiai asocijuojasi su amerikiečių serialo „Tarnaitės pasakojimas“ moteriškių drabužiuose. Puikiai dirbanti, totalią automatinę jėgą demonstruojanti masuotė irgi šokuoja paukštiškom pėdom. Nežmonišką gyvenimo tempą ir nuo jo kylantį nerimą vėliau atskleis scena su stambiomis plytomis, su daugybe pašėlusiai vienoje vietoje bėgančių kojyčių. Pagal F. Kafką yra sukurta nemažai geros animacijos – balete ir scenografo Marijaus Jacovskio „cementinių“ blokų ekrane toji vargšė anima plazda ne sykį.

Po aukšto pirmojo veiksmo pakylėjimo antras (bent jau gruodžio 2 d.) veiksmas pasirodė kiek nuslopęs – gal paveikė pernelyg gražus ir aiškiai sugromuliuotas Jozefo K. dialogas su jį vizua­liai dubliuojančiu Kunigu (šokėjų pora vienoje pozicijoje primena pamink­lą F. Kafkai Prahoje). Religijos atrama yra tik laikina, civilizacija, teismų kontrolė, popierių su įkalčiais šlamenimas (plg. O. Koršunovo „Meistras ir Margarita“; beje, XX a. pradžioje sukurti Jozefas K. ir Meistras eina panašius kančių kelius) visam laikui užspaudžia paskutinę kūnelio kelionę.

Dabar netgi atrodo, kad ir „Procesas“, ir pats F. Kafka buvo sutverti šiuolaikiniam baletui ir muzikai. Kaip anksčiau to nepastebėjom? Kažkas sulipdė žmogaus kūną ir sielą, kažkas juos vis narsto, naikina po gabaliuką – tereikia pačiam prisidėti prie šito proceso, ir giljotina nusileis be gailesčio.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai