Yra tekstai ir Tekstai. Vienas iš Tekstų, be abejo, yra Franzo Kafkos „Procesas“. Bet nė vienas iš Tekstų nėra šventa karvė. Toks tėra vienintelis – Šventas Raštas.

Todėl, išgirdus apie choreografo Martyno Rimeikio planus kurti baletą „Procesas“ pagal F. Kafkos romaną, reikėjo gerokai įsitempti ir pasitelkti minėtą loginę schemą, kad atsikratytum išankstinio nuodingo skepticizmo. Turbūt todėl kaip ant sparnų nulėkiau į susitikimą su spektaklio kūrėjais Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje dar gerokai prieš premjerą. Nors puikiai žinau, kad panašūs susitikimai tėra reklaminės kampanijos dalis ir patiems kūrėjams nereikalingas galvos skausmas. Kaip įvardyti tai, ką reikia pamatyti ir išgirsti? Bet labai jau įdomių autorių kompanija susirinko. Nebuvo tik Marijaus Jacovskio, o gaila, būtume dar daugiau prisikikenę.

„Procesas“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Procesas“. Martyno Aleksos nuotrauka

Kaip labiausiai patyręs kalbėtojas, rašytojas, eseistas, vertėjas ir literatūrinis baleto „Procesas“ pribuvėjas Laurynas Katkus tarė žodį pirmas. Ir tapo aišku, kad niekas čia nesiruošia žvelgti iš padilbų reikšmingais veidais, svaidytis neįveikiamais argumentais ar stovėti sustingusio genijaus poza, atvirkščiai – siūloma į „Procesą“ pažvelgti kaip į savęs pažinimo ir savistabos procesą. M. Rimeikis dar pasakė: „Atvirom akim ir atvira širdim.“ Dar buvo juokelių apie proceso procesą, Mindaugo Urbaičio prisipažinimas apie tik muzikologams atpažįstamus Bélos Bartóko melodijų motyvus, nes šiais laikais velnias žino kuo gali būti apkaltintas. Susitikimo moderatorė Renata Baltrušaitytė pabandė grąžinti šito susitikimo proceso dalyvius į rimtą reklaminę sferą, bet choreografas pareiškė vėluojantis į repeticiją, neleido nė viena ausim paklausyti nė vieno muzikinio gabalėlio ir apskritai – ateikit ir pamatysit! Ir visa tai buvo pagardinta gera doze sveiko humoro.

Periodiškai žiniasklaidoje pasirodanti informacija, kaip juokėsi F. Kafka ar kiek sveria erdvė su dekoracijomis ir be dekoracijų, vis labiau panėšėjo į kažkokią absurdo komediją, nors turbūt turėjo tik kaitinti interesą. Apoteozė buvo pasiekta jau pačiame LNOBT per spaudos konferenciją, kuri prasidėjo laikinojo direktoriaus nusišnekėjimu apie nacionalinio ir nenacionalinio baleto skirtumus, tęsėsi choreografo tardymu, kodėl F. Kafka ir kodėl „Procesas“ (o kodėl gi ne?), baleto artistų prisipažinimu, kad buvo labai, labai sunku. Ir baigėsi reikšmingu Marijaus Jacovskio patylėjimu ir tyliu pareiškimu: gėrėm kavą ir sugalvojom... Negražu, žinoma, juoktis iš rimtų dalykų, bet aš juokiausi „Proceso“ autorių pusėje. Gal kai kurie veikalai turi išlikti paslaptingi ir tapti siurprizu.

Per gruodžio 1 ir 2 d. premjeras supratau, kad buvau teisi. Siurprizu tapo Teksto lengvas tekėjimas choreografiniu kontekstu, saviironijos blyksniai, netikėtai melodinga, kupina vidinės harmonijos ir prasmių muzika, aiški scenografijos ir spektaklio struktūra. Vienintelis buvęs tikėtinas siurras – tas, kurį atsinešei su savimi ir savyje. Juk ir pats F. Kafka neparodo savo požiūrio į vyksmą, o tik aprašinėja veiksmą. O tai leidžia reikštis individualioms interpretacijoms ir vizijoms. Turbūt kiekvienam pagal sugedimo laipsnį. Tokia tradicinė ir populiari romano „Procesas“ interpretacija per politines, biurokratijos dominavimo prizmes balete „Procesas“ neegzistuoja, akcentai dėliojami individualesne kryptimi, kalbama apie būtas ir nebūtas kaltes, viltį. Kafkiškas gėrimėlis gerkle slysta lengvai, atmosferai sąmoningai neleidžiama sutirštėti – tai valytoja kažkokia komedijinė išlenda, tai masinė scena emocionaliai „iškrauna“. Toks tikras ir baisus potyris, kuris apima skaitant F. Kafkos Tekstą – bėgimas per vatą naktiniame košmare, –­ mestelimas stebėtojui pačioje baleto pabaigoje kulminacijos pavidalu. Gali bėgti kartu, gali ir nebėgti...

Choreografas savo pažadą išpildė – žiūrėsi ir pamatysi. Norėsi pajausti, tai ir pajausi. Baletas „Procesas“ skirtas ne tik F. Kafkos apologetams, bet labiau tiems, kurie nei matė, nei skaitė ar numetė pusiaukelėje Tekstą. Negalėdami ar tingėdami ropštis minties kalvomis išretėjusiame košmaro ore.

Apskritai šitą baletą sukalė tikri meist­rai – labai mandagūs vienas kito atžvilgiu. Muzika gerai palaikė choreo­grafines išraiškas, choreografija netrukdė klausytis muzikos. M. Urbaitis pažabojo savo voliuntaristinę dvasią ir tik retkarčiais subanguodavo garsiaisiais cunamiais, o muzikos dramaturginė dėlionė tapo tikru inspiracijų lobynu choreografui. Ir visai nesvarbu, kad patį M. Urbaitį inspiravo laikotarpis ir B. Bartókas ar kad jis muziką parašė jau susipažinęs su L. Katkaus ir M. Rimeikio libretu. Viskas buvo ir taip aišku, ir taip labai gražu.

M. Rimeikio choreografija, arba, tiksliau, jo kūno kalba, labai tinka mąsliajam F. Kafkai. Kita vertus, M. Rimeikio choreografija yra universali, nes absoliučiai autentiška ir todėl tinka bet kokiai temai. Choreografiniu atžvilgiu labai įdomi „Panelė Biurstner“. Mano nuomone, būtent šioje scenoje baleto meistrui pavyko dar pasistūmėti į priekį žaidžiant su neoklasikos ir šiuolaikinio šokio jungtimis. Bandymas pakartoti pasjansą „Banko“ scenoje nebuvo toks sėkmingas. Abi panelės Biurstner – Anastasija Čumakova ir Rūta Lataitė – labai išraiškingos trumpuose epizoduose. Tiek išraiškingos ir baletiškai tikslios, kad jas buvo sunku pamiršti iki pat spektaklio galo.
Kaip Panelės B. antipodas pasirodžiusi Valytoja – ir Urtė Bareišytė, ir Marta Rueda – konkuravo dėl publikos simpatijų, buvo plastiškai įtaigios fantasmagorinės realybės atstovės.

Trečioji moteris Lenė – Olesia Šaitanova bei Gohar Mkrtchyan – nelabai turėjo dramaturginių šansų varžytis su anksčiau minėtomis, nes scenoje pradėjo rastis per daug moterų, priežastiniai ryšiai trūkinėjo, liko gražus duetas, ir tiek. Kažko pritrūko scenoje – gal kokių filosofiškų stebėtojų ar žvakės laikytojų?
Iš tų pačių, kaip ir Valytoja, siurrealybės apkasų išlindę pasiuntiniai ir Egzekutorius psichologines apsukas mažino, turbūt sąmoningai tapdami truputį juokingi ir visai negrėsmingi.

Kitas reikalas – Kunigas scenoje „Katedra“. Čionai kulminacijos pedalą spaudžia visi: scenografas, kompozitorius, choreografas ir, žinoma, artistas Marius Miliauskas. Duetas su herojumi Jozefu K. turbūt vienas gražiausių spektaklio epizodų.

Jozefas K., kaip sakoma, fainas ir dar fainesnis. Abu vaidmens kūrėjai – Jeronimas Krivickas ir Ernestas Barčaitis įtikėję M. Rimeikio pasiūlyta raiškos koncepcija, fiziškai stiprūs ir įtaigūs. Toks tikėtinas (gal net būtinas) šiame spektaklyje individualumo aspektas gal daugiau atsiskleidė E. Barčaičio pasiūlytame variante, nors Jozefo K. vaid­muo M. Rimeikio balete griežtų asmenybės kūrimo rėmų neturi.

Kaip jau buvo skelbta anonsuose, mėsininko peilio neprireikė, nes atsirado M. Jacovskio giljotina. Ir turbūt tai vienintelis šio veikalo pastatymo procese išryškėjęs žiaurus ir sunkus aspektas.