Hannah Höch. „Iš kolekcijos: iš vieno etnografijos muziejaus Nr. IX“, 1929
Hannah Höch. „Iš kolekcijos: iš vieno etnografijos muziejaus Nr. IX“, 1929

Auksiniam rudeniui skaičiuojant pas­kutines valandas, Paryžiaus gatves pašventino pirmasis sniegas. Milžiniški purūs sniego kąsniai elegantiškai sukosi ore lydimi praeivių nuostabos šūksnių. Per pastaruosius ketverius metus pirmą kartą regėjau tokį kalėdinį vaizdelį tarsi iš atviruko. Akimirkai pagauna jausmas, kad štai visa aplipusi snaigėmis it koks sniego žmogus brendu per pusnis į gimtuosius namus... Norėdama kiek atitolinti grįžimą į savo tuščią palėpę, prisėdu gretimoje gatvėje įsikūrusioje brasserie puodelio karšto šokolado ir pasimėgauti idilišku vaizdu pro langą. Greta sėdinti senjorų porelė garsiai planuoja kitos savaitės išvyką į Karibus. Et, jei tik galėčiau... Kol visas atostogų biudžetas saugiai įšaldytas misijai „Kalėdos gimtinėje“, telieka džiaugtis kelionėmis pigiausiomis oro linijomis – vaizduote. Laimei, Paryžiuje netrūksta kūrybinių dirgiklių. Filmai, spektakliai, koncertai, parodos ir, žinoma, knygos, su kuriomis nukeliauta tūkstančiai kilometrų, ištyrinėti tolimiausi kampeliai, sutikti netikėčiausi personažai.

Jau kurį laiką mane visur lydi atsitiktinai viename Monparnaso knygynėlyje aptikta storuliukė prancūzų mokslų daktarės Annie Cohen-Solal istorinė esė apie amerikiečių menininkų iškilimą. 9 dešimtmečio pradžioje Prancūzijos ambasadoje Niujorke ėjusi kultūros atašė pareigas A. Cohen-Solal pasinėrė į kvapą gniaužiančią kelionę istorijos puslapiais nuo 1867 m. Paryžiaus, į kurį būriais traukė jaunieji Amerikos peizažistai, iki 1948 m. Niujorko, po Antrojo pasaulinio karo pamažu tapusio naująja kultūros ir meno sostine. Autorė analizuoja ne tik nuolat tobulėjančią kultūrinę Amerikos didmiesčių infrastruktūrą (tarptautinį pripažinimą pelniusių „MoMa“ bei „Whitney“ muziejų įkūrimo istoriją, meno fondų ir mecenatų tradicijos ištakas, Franklino Roosevelto inicijuotą WPA – viešųjų meno darbų – programą), o ir naujų Amerikos meno estetikos kanonų formavimąsi, kurį įkvėpė ne kas kitas, o Amerikos indėnų bei Naujosios Meksikos genčių primityvaus meno išraiškos. Kaip tyčia, besibaigiant rudeniui Paryžiuje duris atvėrė šiuos du knygos aspektus puikiai iliustruojančios parodos.

 

Amerikos modernistai Paryžiuje

Paroda „Būti moderniam: „MoMa“ Paryžiuje“ Louis Vuittono meno fonde veiks iki 2018 m. kovo 5 d.

Kas galėjo pagalvoti, kad už vieną įtakingiausių tarptautinių modernaus meno institucijų laikomą Niujorko Modernaus meno muziejų („MoMa“) turime dėkoti... trims drąsioms ir užsispyrusioms moterims, kurių estetinis skonis gerokai skyrėsi nuo kitų socialinio sluoksnio atstovių? 1924 m. įtakingų respublikonų dukros, dūstančios po paviršutiniška buržuazijos kauke, maištaujančios prieš viešąją tvarką, nesuteikiančią moterims deramos vietos kultūros ir meno pasaulyje, Abby Rockefeller, Lizzie Bliss ir Mary Sullivan surėmė pečius bendram tikslui – išsaugoti ilgus dešimtmečius aistringų kolekcininkų (Johno Quinno, Arthuro B. Davieso ir kt.) kauptą modernaus meno kolekciją ir populiarinti šiuolaikinių Amerikos menininkų kūrybą už Atlanto ribų. Tais pačiais metais atidarytas „Whitney“ muziejus pasufleravo idėją įsteigti erdvę, kurioje amerikiečiai ir užsienio svečiai galėtų pasigėrėti išskirtiniais modernaus meno eksponatais. Kaip savo knygoje teigia A. Cohen-Solal, „MoMa“ projektas buvo išskirtinis ne vien dėl idėjos eksponuoti iki tol publikos dar nepripažintą meno kryptį, bet ir dėl administracinės infrastruktūros: finansavimą muziejui užtikrino trys moterys, eksponuojamų meno darbų ekspertize rūpinosi iš kilmingos Vokietijos žydų šeimos kilęs Harvardo profesorius Paulis Sachsas, o prie vairo ekonomiškai nelengvais 1929 m. sėdo vos 27 metų meno istorijos studentas Alfredas Barras. Tokia „savamoksliška“ organizacija, iš kurios prastai įrengtų patalpų anuomet šaipėsi visi, kas tik netingėjo, vos per trejus metus išsivystė į vieną lankomiausių meno centrų, kurio vardas minimas praktiškai visuose įtakingiausiuose meno leidiniuose. Ir ne veltui, kadangi ne kiekvienas Europos muziejus gali pasigirti tokia turtinga bei svarbiausius XX a. meno istorijos įvykius atspindinčia kolekcija.

Rirkrit Tiravanija. Be pavadinimo („Šios visuomenės dienos suskaičiuotos / 2012 m. gruodžio 7 d.“, 2014
Rirkrit Tiravanija. Be pavadinimo („Šios visuomenės dienos suskaičiuotos / 2012 m. gruodžio 7 d.“, 2014

Pirmą kartą Paryžiuje eksponuojamų „MoMa“ kolekcijos eksponatų įvairovė išties atima žadą – pradedant amerikiečių tapytojus anuomet taip žavėjusiais Europos grandais (Paulio Cézanne’o „Mauduolis“, Pablo Picasso „Berniukas su žirgu“, Gustavo Klimto „Viltis II“), šiuolaikiniam menui pamatus padėjusiu popartu (Andy Warholo „Campbell sriubos skardinės“, „Dvigubas Elvis“) ir baigiant šių dienų meno scenoje įsitvirtinusių amerikiečių kūryba (Kerry Jameso Marchallo „Be pavadinimo“, Marko Bradfordo „Eime pasivaikščioti vandenyno viduryje“). Itin minimalistinė parodos scenografija (tradicinis, chronologinis eksponatų išdėstymas) ir blausus apšvietimas kiek nuvylė, mat anaiptol ne visi kolekcijos eksponatai turėjo tiek vidinės jėgos, kad padėtų išlaikyti lankytojų dėmesį. Ne kartą teko iš atsitiktinių lankytojų išgirsti, kad netinkamai sureguliuotas apšvietimas iškraipė kai kurių masyvesnių meno darbų spalvas (tai itin aktualu nuostabiems Jacksono Pollocko darbams „Aidas Nr. 25“ ir „Vilkė“ bei Willemo de Kooningo „Moteris I“, kurių magiją kuria būtent unikalus koloritas, žaidimas potėpiais ir sluoksniais). Didelį įspūdį paliko pagaliau gyvai pamatyta iš Kubos kilusio šiuolaikinio meno kūrėjo Félixo Gonzáleso-Torreso instaliacija „Be pavadinimo. Šiandienos Amerika“. Jo kūryba susidomėjau, kai prieš metus perskaičiau šiuolaikinio meno guru vadinamo prancūzų meno istoriko Nicolas Bourriaud esė „Reliacinė estetika“, kurioje teigiama, jog F. Gonzáleso-Torreso kūryba bene raiškiausiai atspindi ir įprasmina šiuolaikinio žmogaus egzistencinę patirtį bei santykį su materialiais aplinkos daiktais. Instaliacija privertė iš naujo apsvarstyti meno kūrinį kaip materialų, (su)vartojamą objektą. Ją sudarė 136 kg muziejaus kampe supiltų, į mėlyną, raudoną ir sidabrinį celofaną suvyniotų saldainių, o šalia pakabintame skelbime lankytojai kviečiami pasivaišinti kūriniu, taip raginama susimąstyti apie meno kūrinio vertę ir prasmę šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje, kurioje, regis, net moralinės vertybės turi savo kainą ir galiojimo terminą.

Paroda paliko išties neblogą įspūdį (vien ko verta galimybė gyvai išvysti iki šiol tik meno istorijos vadovėliuose ir kultūrinėje spaudoje matytus kūrinius), tačiau akivaizdu, kad fondui reikėtų rimtai apsvarstyti architektūrinius pasirinkimus ir efektyviau išnaudoti tarptautinio lygio parodų organizavimui itin tinkančios erdvės pritaikymo galimybes.

 

„Iš tamsos semkime šviesą!“*: dadaistinis reveransas Afrikos menui

Paroda „Dada Afrika!“ Paryžiaus Oranžerijos muziejuje veiks iki 2018 m. vasario 19 d.

Iki šiol puikiai prisimenu pirmą pažintį su dadaizmu – per literatūros pamoką iš laikraščių kirpome pavienius žodžius, o paskui paeiliui traukdami juos iš dėžutės kūrėme dadaistinius eilėraščius. Buvau be galo nustebusi, kai, regis, iš pirmo žvilgsnio beprasmė kompozicija garsiai skaitoma vėl ir vėl staiga įgydavo prasmę, o pabiri žodžiai nematomais saitais susisiedavo į darnią visumą. Po pamokos dar kelias savaites karpiau, užsimerkusi traukiau ir klijavau tuos pabirus žodžius, kol galiausiai sugrįžau prie tradicinio rašymo būdo ir šis dadaistinis eksperimentas užsimiršo. Ir štai vos įžengusi į blausią Oranžerijos muziejaus parodų salę, pažymėtą rėksmingu šūkiu „Dada Africa!“, pirmiausiai išvystu ne ką kitą, o vaikystės žodinius karpinius primenančias Dada renginių afišas! Iš atminties klodų vienas po kito pradeda veržtis prisiminimai apie judėjimo ištakas, jo pradininkus: Tristaną Tzarą, Jeaną Arpą, Marcelį Janco, mitais ir legendomis apipintą „Cabaret Voltaire“ ir jame bene kas vakarą vykusius beprotiškus vakarėlius, dadaizmo centrais tapusius Ciurichą, Paryžių, Berlyną, Niujorką... Ir nors Dada kūryboje gan aiškiai jaučiami primityvizmo atspindžiai (meno kūrinio kaip performanso konceptas, pirminės spalvos, žaidimas geometrinėmis formomis, asambliažo technika, įkvėpimas iš etnografinių objektų), tenka sutikti su muziejaus direktore Cécile Debray – mokslinių tyrimų apie Afrikos, Okeanijos ir Azijos meno įtaką Vakarų meno formoms (kubizmui, ekspresionizmui, abstrakcionizmui) iki šiol nėra itin daug.

Rirkrit Tiravanija. Be pavadinimo („Šios visuomenės dienos suskaičiuotos / 2012 m. gruodžio 7 d.“, 2014 Hannah Höch. „Iš kolekcijos: iš vieno etnografijos muziejaus Nr. IX“, 1929 Parodos „Dada Afrika!“ fragmentas. © Musee de l‘Orangerie, Sophie Boegly
Rirkrit Tiravanija. Be pavadinimo („Šios visuomenės dienos suskaičiuotos / 2012 m. gruodžio 7 d.“, 2014 Hannah Höch. „Iš kolekcijos: iš vieno etnografijos muziejaus Nr. IX“, 1929 Parodos „Dada Afrika!“ fragmentas. © Musee de l‘Orangerie, Sophie Boegly

Bene labiausiai Afrikos meną Europoje garsino aistringas meno kolekcininkas Paulis Guillaume’as, kuris, būdamas vos 19-os, organizavo savo pirmąsias afrikietiškų statulėlių parodas ir aktyviai susirašinėjo su kitu Afrikos meno gerbėju poetu Guillaume’u Apollinaire’u bei Dada šaukliu T. Tzara. P. Guillaume’o dėka Ciuriche ir Niujorke 1915–1917 m. buvo surengtos pirmosios Dada, kubistų ir Afrikos meno parodos. Iš Afrikos ir Okeanijos P. Guillaume’o atgabentos medinės statulėlės, ritualinės kaukės, amuletai, vudu lėlės žadino kūrėjų fantaziją ir įkvėpė ne vieną dėmesio vertą kūrybinį eksperimentą. Vien ko vertas parodoje projektuotas trumpas filmukas, atkuriantis „Cabaret Voltaire“ dvasią: skambant kakofoniškai pianino muzikai scenoje pasirodo dvi antikos deives įkūnijančios šokėjos, jų grakštūs judesiai pamažu tampa vis labiau kampuoti ir aštrūs, ūmai į sceną žengia kubistiniu, totemo statulėlę primenančiu kostiumu pasidabinęs kabareto įkūrėjas Hugo Ballas ir tarsi išgalvota, Afrikos genčių dialektus primenančia kalba deklamuoja beprasmį tekstą, galiausiai scenoje pasirodo trys vyrai, pasipuošę iš kasdieninių rakandų pagamintomis, kiek gąsdinančiomis kaukėmis, ir, susikibę rankomis, imituoja baleto judesius. Trumpas filmukas itin taikliai iliustruoja performansą kaip naują Dada meno paradigmą, sujungiančią tapybą, skulptūrą, poeziją, muziką, teat­rą ir šokį. Scena šiuo atveju tampa kūrybinės erdvės metafora, o joje demonstruojamas meno kūrinys –­ menininko ir jį supančio socialinio konteksto tęsiniu.

 

Parodoje maloniai nustebino dėmesys moterims dadaistėms. Didelį įspūdį paliko menininkės Sophie Taeuber-Arp austi gobelenai („Vertikali – Horizontali kompozicija“), ritualines lėles primenantys spalvoti kostiumai, iš smulkių karoliukų kurti masyvūs papuošalai bei kartu su sutuoktiniu J. Arpu kurti koliažai. Itin sudomino S. Taeuber-Arp instaliacija „13 marionečių“, sukurta dadaistinei italų dramaturgo Carlo Gozzi’o pjesės „Karalius elnias“ interpretacijai. Pjesės siužetas rutuliojasi apie 1913 m. tarp S. Freudo ir C. G. Jungo kilusį ginčą dėl žmogaus libido prigimties, o kiekviena marionetė iliustruoja S. Freudo tirtas seksualines patologijas. Kita žinoma dadaistė vokietė Hannah Höch kartu su sutuoktiniu Raouliu Hausmannu eksperimentavo „žmogaus-mašinos“ bei „moters-objekto“ sąvokomis („Mechaninė galva“), o po išsiskyrimo ir drąsiai pripažintos homoseksualios prigimties pasinėrė į dekonstrukcijos / asambliažo techniką („Gerharto Hauptmanno portretas“, koliažas „Be pavadinimo“), parodijuodama tradicinius patriarchato kodus ir skatindama moterų emancipaciją.

Paskutinėse parodos salėse trumpai apžvelgiamas Dada palikimas ateities kartoms – siurrealistams, naujiesiems realistams bei Fluxus kūrėjams, darbuose pritaikiusiems nemažai dadaistų praktikuotų kūrybinių metodų: nuo koliažo iki fotomontažo, nuo poetinių ir kinematografinių eksperimentų iki sapnų, fantazijų ir haliucinacijų interpretacijos bei automatinio rašymo. Dada paveldas aiškiai matomas ir šiuolaikiniame mene (ypač etnocentrizmą ir monolitinę „primityvizmo“ sąvoką kvestionuojančiame šiuolaikiniame Afrikos diasporos mene), kuriame vyrauja performansas bei santykio tarp kūrėjo, publikos ir kultūros institucijų refleksija.

*Citata iš Tristano Tzaros straipsnio „Nota Nr. 6 Afrikos menui“, publikuoto reviu „Sic“ Nr. 21–22, 1917 m. ruduo