Gruodžio horoskopas

"aušta" . manipuliacija.lt nuotrauka
"aušta" . manipuliacija.lt nuotrauka

Tikiu, išauš tokia diena, kai Lietuvoje nebeliks pykčio ir pagiežos. Net ne tikiu, o tikrai žinau. Remdamasi savo sukurta mokslinio debilizmo teorija neseniai sukonstravau kosmine energija varomą aparatą, kuris kardinaliai pakeis mūsų aplinką. Tiesa, ne iškart, bet jau nuo 2030-ųjų mūsų šalyje turėtų išnykti klasta ir pavydas, neapykanta ir melas, skausmas ir apgaulė. Nes nebebus visa tai spinduliuojančio destruktyviojo meno, kurį mano aparatas visam laikui ištrins iš Lietuvos dailės istorijos konteksto. Tai išvydę visokie vorai, blusos, tarpdisciplininiai menininkai, valkataujančios katės ir netgi tapytojai patys paliks mūsų valstybės teritoriją. Liks tik faini maži šuniukai, žavūs pūkuoti katinėliai, be abejo, kiškučiai, įmitusios supermamos ir visuomet geranoriškai nusiteikę dailininkai iliustratoriai. Tarakonai irgi greičiausiai išliks, neturėkim per daug iliuzijų, tie išgyventų net ato­minį sprogimą. Tačiau kiekviena blogybė turi ir šviesiąją pusę – visuomenė taps vieninga, labiau susitelkusi, nes ir ateity turėsim dėl ko ir už ką kovoti. O iliustratoriai pravers, nes reikės kažkam šitą rojų žemėje tinkamai atvaizduoti. Apdainuoti mielą naują pasaulį, visus tuos balionus, pyragėlius, visokius gražius kailiniuotus meškučius. Nors dėl meškučių nežinau, paskui jie užaugę gal kanda? Be to, tikriausiai turi daug blusų ir šeriasi. Jų ateityje irgi turėtume atsisakyti. Bet kailiniai tikrai liks apyvartoje, prašau dėl to nepanikuoti, nes net gyvenant tobuloje visuomenėje vis tiek reikės kažkuo rengtis. Tačiau apie kailinius vėliau.

Dabar svarbiausia, tikiuosi, jus pradžiuginsianti naujiena. Mano apskaičiavimais, 2035 m. Lietuvos karaliumi bus paskelbtas gerasis (www.7md.lt/daile/2017-01-27/Primirsta-laisve) Jonas Valatkevičius, kadangi, kaip supratot, yra ypač doras, kuklus ir be galo gražiai paišo (paroda „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“ VGMC galerijoje „Kairė–dešinė“ iki gruodžio 16 d.). Ne koks karjeristas, nepamanykit. Taip, jis yra buvęs ŠMC kuratorius, vėliau – dar blogiau – rašinėjo visokius piktus manifestus su Redu Diržiu. Tačiau geru žmogumi juk ne gimstama, o pamažu tampama. Tai reikalauja milžiniškų valios pastangų, ypatingo dvasinio susitelkimo. Taigi galiausiai Jonas susikaupė ir savo (ne)karjeros menininko likimą pasuko į kažin kokią marginalinę galeriją, kur ir dabar retkarčiais dalyvauja kalėdinių miniatiūrų parodose. Dabartinė dailininko kūryba primena savotišką Leonardo Gutausko ir Kęstučio Grigaliūno hibridą. Tas hibridas kažkodėl dar dirba ir pageidavimų koncerto vedėju, sprendžiant iš piešinius papildančių užrašų. Man toli iki tavęs, – viename savo darbų priekaištauja autorius kažkokiam akivaizdžiai susireikšminusiam kosminiam personažui. My empty arms will be filled with you, – atvirauja kitur kažkodėl jau tarptautinei auditorijai. This world has no meaning, that’s why I draw rabbits, – tyliai skundžiasi dar viename savo piešinyje. Kill me with kindness, – kiek neatsargiai provokuoja jau gerokai nirštelėjusią šio rašinėlio autorę. Aš with pleasure, – burbu, bet būtų gaila tokio gero žmogaus. Gal keliausiu į kokią kitą galeriją, toliau nuo pagundos, kaip sakoma.

Beje, Jonas ne vienintelis buvęs ŠMC kuratorius, patyręs savotišką dvasinį nušvitimą. Jei pastebėjot, geroji Renata Dubinskaitė irgi seniai atsisakė visokių neaiškių menų ir dabar sau linksmai traukia daineles, pasipuošusi spalvinga vaikiška suknyte. Mačiau per televizorių, atrodo išties neblogai. Neturiu nieko prieš, nemanykit, savo gimtojoje planetoje pati rengdavausi panašiai, nes (dar nepasakojau?) buvau tos visatos dalies princesė. Ech, geri buvo laikai... Pamenu, kiaurus metus švęsdavom Kalėdas, tapytojai ir menotyrininkės linksmai sau klegėdavo, kartu šokdavo ratelį aplinkui eglutę. Draugiškai gerdavom šampaną tiesiai iš butelio ir valgydavom tik pyragaičius su ružavu kremu.

Deja, vieną dieną linksmybės baigėsi. Vienas negeras dailininkas (Gintaro Znamierovskio paroda „Dailės kritika ir dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos / asmenys, reiškiniai, objektai“ JMVMC nuo gruodžio 28 d.) užtiko dvi niekuo dėtas menotyrininkes be papinykų (nepamanykit, tarpusavyje juodvi niekuo nesusijusios) ir šitaip jas atvaizdavo naujame tapybos triptike (nors menotyrininkės buvo tik dvi). Taip buvo net dukart pažeistas visuotinis Gėrio ir Harmonijos dėsnis. Dėl to iš pykčio užsimerkė saulutė (ji pasitaikė feministė), mano gimtojoje planetoje pasidarė tamsu. Kilo chaosas, apverčiau tik ką pradėtą šampano butelį, be to, tamsoje įmyniau į pyragėlį. Kadangi, kaip žinote, esu ne tik visatos dalies valdovė, bet ir svarbiausia galaktikos menotyrininkė, visuotiniu sutarimu buvau išsiųsta į Žemę pasisemti vertingos patirties sprendžiant panašias konfliktines situacijas. Tokių iki šiol mūsų taikioje visuomenėje nepasitaikė. Kad jau taip, tai pasišoviau padėti Lietuvos Respublikos gyventojams gerinti situaciją šalyje. Abi užduotys be galo atsakingos ir rimtos, bet labai ilgiuosi namų. Pas jus, Lietuvoje, Kalėdos trunka tik tris mėnesius per metus, be to, man čia liūdna ir šalta. Pilis, kur esu apsistojusi, baigia nugriūt, nes jos kalno šlaitas nenumaldomai slenka.

Gal geriau pakalbėkim apie ką nors linksmesnio. Kęstutis Svirnelis (paroda „Šerstis“ galerijoje „Meno niša“ iki gruodžio 16 d.) kovoja su kapitalizmu ir kitomis blogybėmis mojuodamas kailiais ir kailiniais. Tiksliau, tie kailiniai patys mojuoja visokiomis ataugomis, spardosi, tūpčioja ir kraiposi. Be galo išradinga, tik nesuprantu, kodėl tipiškas muginis menas būtinai turi užsiimti kapitalizmo kritika. Tiesiog senas geras formalizmas be jokių pretenzijų tokiu atveju man atrodo teisingiau. Nes tos kainos prie kiekvieno darbelio nelabai kovingai atrodo. Nors ką gali žinot, gal taip renkamos lėšos kokiai slaptai anarchistinei organizacijai arba tiesiog tokia kailinių savikaina, jie juk nepigūs. Autoriaus visaip demonstruojama dzūkiška tapatybė savaime, žinoma, nėra joks blogis, bet irgi nei su tuo kapitalizmu, nei su kailiniais nėra kuo nors ypač susijusi. Be to, dzūkai paprastai tos savo tapatybės visiems be būtino reikalo nekaišioja. Žmonės, išauginę visus pusant­ro lietuvių tautos genijus, gali sau leisti jaustis oriai. Na, nebent įsirautumėt į kokias baravykų rinkimo varžybas ar didžiausio moliūgo konkursą, bet šito jums tikrai nelinkėčiau. Aišku, juokauju, kiekvienas gali tapatintis su kuo jam patinka, kiek nori kovoti su nuosavais vėjo malūnais. Niekada negali žinot, gal ir kokį nupiepusį kapitalizmą pasiseks uždaužyti kailiniais.

O „Vartų“ galerijoje vyksta arši kova su pyragaičiais (Eglės Jauncems paroda „Pavojinga mityba“ iki sausio 5 d.). Dar su vyrais virėjais, kurie, autorės nuomone, pernelyg jau iškelti. Ant sienų kabo tokie stilingi piešinukai, vaizduojantys tuos vyrus ir kartu virėjus, be to, daugybė netikrų pyragaičių. Gražu, bet labai jau sunku nustatyti, vyrai tie pyragaičiai ar moterys, tad nusprendžiu keliauti prie kito autoriaus galerijoje eksponuojamų darbų. Tai latvių menininkas, besižavintis praėjusio amžiaus pradžios futuristais (Indrikio Gelzio „Rest and Vest“ iki sausio 5 d.). Jis konstruoja tokius visiškai betikslius ant sienų kabinamus objektus, iš pirmo žvilgsnio primenančius labai sudėtingus, be galo preciziškus ir tikslius mechanizmus. Net ir garsiąsias Vaclovo Krutinio „taburetes“, jos iki šiol man atrodo vieni reikalingiausių rakandų Lietuvoje. O latviams, manau, geriausiai sekasi gaminti tokias išprotėjusias futuristines raskladuškes. Reikėtų ir mums paremti latvių pramonę, net jau žinau, kur visa tai galėtume pritaikyti. Pravers ateities Lietuvoje, kai būsime labiau išsivystę dvasiškai bei fiziškai ir galėsime sau leisti miegoti tiesiai ant sienų kaip musės.

Beje, jei skaitote šį straipsnį, žinokite, išsipildys visos jūsų svajonės, nes aš jį įkroviau savo stebuklingu kosminiu aparatu. Jei labai susikaupsit, gal net gausit Nacionalinę premiją (sveikinu Svajonę ir Paulių!). Tiesa, jei esate, kaip ir aš, Šauliai, papildomos energijos jums greičiausiai neprireiks. Gerbiamuosius ir taip reikėtų gydyti nuo hiperaktyvumo. Artėja svarbiausios metų šventės, todėl jūsų netolimą ateitį nuspėti visai nesunku. Švęsit, net stogas kilnosis, aišku, prisilupsit iki žemės graibymo. Niekuo dėtus praeivius apmėtysite petardomis, bijau, net pomidorais. Tada persisvėrę per balkoną visus kaimynus išvadinsit beždžionėmis. Na, bet ką padarysi, šventės Lietuvoje ne taip dažnai pasitaiko.

Taip, šviesi mūsų mažos valstybės ateitis dar toli... Tačiau noriu bent šiek tiek jus paguosti. Jau dabar renku lėšas palaimintojo J. Valatkevičiaus koplyčios statybai. Ją turėtų puošti gerosios Sigitos Maslauskaitės tapyba (ta pati geroji su pabėgėliais), galbūt kelios geros Tado Gutausko skulptūros. Dar planuoju iš Nidos katalikų bažnyčios pergabenti irgi visai neblogą atvaizdą, kuriame devynių aukštų namo dydžio Jonas Krikštytojas, rodos, krikštija dvylikaukštį Jėzų. Visai suprantu juos, gero žmogaus turi būti daug. Gėris yra didis. Tiesa, nė su vienu iš autorių dar nebuvo tartasi, tad telieka tai mažutė mūsų paslaptis. Kaip turbūt suprantate, menai dabar nepigūs, todėl aukokite, brangieji, gerumo niekada nebūna per daug. Lietuvos ateitis jūsų (ir mano) rankose.