Distopijos žanru susižavėjau perskaičiusi garsiuosius jo pavyzdžius – „1984-ieji“, „Gyvulių ūkis“, „Mes“, „Tarnaitės pasakojimas“, „451° Farenheito“, „Puikus naujas pasaulis“. Visi jie išlieka mylimiausių gyvenimo knygų sąraše. Kažkada, tyrinėdama distopinę literatūrą, buvau susirūpinusi utopijos ir jos požanrio distopijos bei mokslinės fantastikos žanrų sąsajomis. Šis dviejų žanrų santykis ir dabar kutena smegenis. Kaip teigia distopinės literatūros tyrinėtojas M. Keithas Boo­keris: „Esti aiškus persidengimas tarp distopinės literatūros ir mokslinės fantastikos ir daugybė tekstų priskirtini abiem kategorijoms. Tačiau iš esmės distopinė literatūra skiriasi nuo mokslinės fantastikos išskirtiniu dėmesiu socialinei ir politinei kritikai. Šiuo aspektu distopinė literatūra yra socialinių ir kultūros veiksnių kritikų, pavyzdžiui, F. Nietzsche’s, S. Freudo, M. Bachtino, T. Adorno, M. Foucault, J. Habermaso ir daugelio kitų, idėjų angažavimasis, projekcija.“1 Vis dėlto distopinė literatūra ir mokslinė fantastika glaudžiai susijusios: distopijos veiksmas dažnai plėtojamas futuristinėje perspektyvoje, prisodrintas fantastinių elementų, sukeistinto chronotopo arba erdvėlaikio. Todėl, manau, įdomu patyrinėti, kaip mokslinės fanatstikos elementai tarnauja socialinio, politinio, filosofinio diskursų meninėms interpretacijoms.

JAV prezidento Jimmy Carterio kitoms civilizacijoms paliktas įrašas auksinėje erdvėlaivio „Voyager“ plokštelėje
JAV prezidento Jimmy Carterio kitoms civilizacijoms paliktas įrašas auksinėje erdvėlaivio „Voyager“ plokštelėje

Kitas rūpėjęs klausimas, ar lietuvių literatūroje apskritai esti distopinės literatūros pavyzdžių? Štai utopijos bruožų lietuvių romanuose įžvelgė Gintaras Lazdynas, utopines projekcijas poezijoje aptarė Rimantas Kmita, Kristina Zonienė. Distopinė lietuvių literatūra, tiesa, jau nėra terra incognita, rašyta magistro darbų, straipsnių, pavyzdžiui, Kristinos Sakalavičiūtės straipsnis „Nepublikuota Mykolo Vaitkaus drama Amazoniada (1923) ir antifeministinė distopija lietuvių literatūroje“. Man norėjosi įvardyti ir analizuoti XX a. pab.–XXI a. lietuvių literatūros distopijos bruožų turinčius kūrinius. Šiuo periodu ryškiausiai distopiniai elementai matomi Romualdo Lankausko romane „Užkeiktas miestas“, Jaroslavo Melniko – „Tolima erdvė“ ir „Maša, arba Postfašizmas“ bei Gasparo Aleksos – „Ėriukėlis stiklo ragais“. Atskiru ir savitu distopinės literatūros atveju vadinčiau ironiškąją patį žanrą dekonstruojančią Andriaus Jakučiūno eseistiką („#Utopijos“, 2017).

R. Lankausko romano „Užkeiktas miestas“ epicentras – sukeistintas chronotopas, kuriame pabrėžiamas belaikiškumas, amorfiškumas. Vis dėlto, kaip pastebi ir Nerijus Brazauskas, abstraktus romano gyvenamasis pasaulis kupinas atpažįstamų detalių, o tikrovės maišymasis su fikcija leidžia romaną traktuoti ir kaip sovietinio erdvėlaikio alegoriją. Taigi fikcija čia pasitelkiama pačiai nuogiausiai tikrovei atspindėti ir reikšti. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio fantastiniu galintis pasirodyti elementas – už savo teisių reiškimą Bernardas nubaudžiamas priverstine hospitalizacija – turi aiškų „įsižeminimą“, kurį atpažins visi buvę sovietinio erdvėlaikio gyventojai ar tyrinėtojai.

Protagonistas netikėtai atsiduria bevardžiame, stagnatiškame, hermetiškame „užkeiktame mieste“, kuriame niveliuojamas subjektų autentiškumas, tvyro „ontologinės pilkumos“ prisodrinta atmosfera, klesti absurdas. Kafkiškas biurokratizmą šaržuojantis elementas: nors žinoma, kad namas bus nugriautas, jis vis tiek remontuojamas, nes „tam numatytos lėšos“. Taigi į fikciją „įvilkta“ visa totalitarinio režimo sistema. Fantastinį kūrinio planą pabrėžia išgalvoti vietovardžiai (Insulalendas, Imberlandija, Burakas, Buranas), miesto šeimininko Grandioso Generalapijaus figūra – absurdo hegemonijos simbolis. Mitinė-fantastinė Generalapijaus transformacija į šerną – blogio, demoniškumo simbolį ‒ įsišaknijusios tamsos visagalybės metafora. Romano aliuzijos bei intertekstai labai aiškiai nurodo į G. Orwello „1984-uosius“: tai ir politinis-socialinis kontekstas, žmogaus autentiškumą uzurpuojanti sistema, vieno „teisingo“ būvio steigimas, aklas paklusimas „autoritetams“, menamo išgalvoto priešo Teodoro Cimbolo pasmerkimas, absurdiškas žmogaus orumą žeminantis „spirk stumk“ žaidimas ir pan.

Įdomus epizodas, kai protagonistas stebi save sukeistintą „užkeiktuose užkeikto miesto veidrodžiuose“: „...bet tavo atvaizdas ne toks kaip visada: veidas ištįsęs ir kreivokas, rankos ir kojos taip pat be galo ištįsusios, lyg kokio nenormaliai išsivysčiusio žmogaus, nėra ko sakyti, atrodai komiškai...“2 Taip simboliškai akcentuojama chronotopo galia uzurpuoti subjekto savastį, kurti deformuotas „aš“ projekcijas.

Be sovietinio erdvėlaikio alegorijos, fikcija ir tikrovė R. Lankausko romane tarnauja ir kitam tikslui – egzistencia­lizmo raiškai. Keliami klausimai apie būties absurdiškumą, meno funkciją, jo galias ir negalias, dialogo tarp subjektų (ne)galimybę ir kt.

Jaroslavo Melniko „Tolima erdvė“ į chronotopą įpina dar daugiau fantastinių elementų, kurie pasitarnauja tirštam filosofiniam romano sluoksniui kurti. Pamatinė dichotomija paremta artimos ir tolimos erdvės perskyra. Valstybinio susivienijimo valdomiems, Megapolyje gyvenantiems subjektams akys tėra rudimentinis organas, o erd­vėje jie orientuojasi pagal akustinius dispanserio jutiklius. Šie subjektai gyvena „puikiame naujajame pasaulyje“ (Melniko romano terminija iš tiesų nurodo į A. Huxley’o „Puikaus naujo pasaulio“ kontekstą): dirba, mėgaujasi kūnogramomis ir elektrovoniomis, žodžiu, gyvena saugiame solipsistiniame narvelyje. Autentiškumą niveliuojančią, „ontologinę pilkumą“ teigiančią aplinką liudija ir kalbinės „korekcijos“ – tolimai erdvei priklausanti senakalbė, „išvalyta“ naujakalbė be Dievo, laisvės, džiaugsmo sąvokų.

Praregėjęs protagonistas pajunta autentiškos būties, transcendencijos ilgesį, išreiškiamą tolimos erdvės metafora. Regėjimas jam suteikia ne tik autentiškumo prieigas, bet ir didelį skausmą regint anksčiau tobulu laikyto gyvenamojo pasaulio skurdumą, purvą. Tokia situacija kelia Gabrui begalę egzistencinių klausimų. Svarbi fantastinė romano detalė: dėl atsitiktinumo Gabras patenka į elitinę reginčiųjų valstybę – Rojaus kampelį – idilišką, tačiau taip pat stagnacijos apimtą solipsistinį erd­vėlaikį. Taip formuluojama idėja, kad fizinis praregėjimas dar netampa egzistencinių klausimų kėlimo ir autentiško ryšio su pasauliu prielaida. Įdomu, kad tiek R. Lankausko, tiek J. Melniko romane esti ligoninės elementas: sistemai netinkamas žmogiškasis vienetas prievarta hospitalizuojamas, siekiama jį perauklėti, atversti į ankstesnįjį būvį. Išoriniame romano sluoksnyje esantys fantastiniai elementai konvertuojami į filosofines potekstes.

Sukeistintas chronotopas ir fantastinis romano karkasas padeda kelti sudėtingus klausimus. „Tolimoje erdvėje“ svarstoma, ar fizinis regėjimas yra autentišką būtį užtikrinanti sąlyga, kokia autentiškos būties patyrimo kaina, kokia valdžios susitarimų funkcija gyvenamajame pasaulyje, ar visuomenėje apskritai įmanomas autentiškas būvis, ar žmogus gali egzistuoti be absoliuto, neapibrėžiamybės idėjos, ar galėtų – be susitarimų, kur baigiasi mano laisvė ir prasideda kito laisvė ir kt. Nors fantastinių elementų „Tolimoje erdvėje“ daugiau nei R. Lankausko romane, tačiau ir J. Melniko kūrinys remiasi į gyvenamojo pasaulio tikrovę. Per fikciją, kaip simbolį, skleidžiasi mūsų epochos technologizacijos, susvetimėjimo, „korio akelių“ būties, autentiškos egzistencijos, laisvės, religinių potyrių išgyvenimo (ne)galimybės problematika.

Antonimiškų sąvokų – tolumos ir artumos – perskyra taip pat tarnauja sub­jekto savivokai, introspekcijai teigti ir kurti ribinę situaciją: „Artimojoje erd­vėje jis vėl sutiko save ‒ tą, atrodė, seniai pamirštą. (...) Taip, jis įžengė į kitą pasaulį – kur viskas buvo kitaip. Bet... Artimoji erdvė – ji neišnyko, ne. Ji kiūtojo jame. Taip, jo praeitis. Ta praeitis, lyg skausmas pažįstamas „aš“. Bejėgis ir stiprus. „Aš“, kuriam neegzistuoja regimasis pasaulis, tas „aš“, kuriame amžinai budi susitelkimas ir drebantis nepasitikėjimas, atsargumas. Sveikas, Gab­rai: tai tu. tai aš. O tas aš? Kažkur yra banga, banga ir paukštis žuvėdra. (...) Bet ten aš toli nuo savęs – ten aš nepažįstamas sau! Aš ten svetimas. Svetimas sau: su naujais ir svetimais žmonėmis. Ne aš. Arba aš. Kur iš tikrųjų esu aš?“3

„Maša, arba Postfašizmas“ taip pat tęsia filosofinės distopijos kūrimo liniją. Pasirinktu futuristiniu, sukeistintu romano chronotopu reiškiama ir universali filosofinė problematika, ir kartu žymimas vieno subjekto sąmonėjimo kelias. Fantastinė ašis – humanistinėmis intencijomis prisidengiant išvedama bent jau išore žmogui identiška storų rūšis, atliekanti visas gyvuliams priskirtinas funkcijas. Tačiau aiškėja faktai, leidžiantys kelti prielaidą, kad storai yra mąstančios ir jaučiančios būtybės. Besikuriantis protagonisto santykis su savo store Maša ir greta kontrasto principu vaizduojamas susvetimėjimas su šeimos nariais tampa viena svarbiausių romano prasminių plotmių, leidžiančių kelti aibę filosofinių klausimų – kur yra žmogiškumo ir žmoniškumo ribos, ar kalba pajėgi perteikti esmes, už ką ir kodėl mes mylime, skatina svarstyti apie „blogį gėrio pavidalu“, o gal „gėrį, įformintą blogio“, ar galime ir kaip galime įveikti kolektyvines traumas ir kt.

Šis J. Melniko romanas turi ryškesnę politinę liniją nei „Tolima erdvė“. „Mašoje“ fantastinė postfašizmo dokt­rina grindžiama realiais istoriniais įvykiais. Tiek „Tolimoje erdvėje“, tiek „Mašoje, arba Postfašizme“ atpažįstami metaliteratūriniai elementai. Pavyzdžiui, „Mašoje“ cituojamas pramanytas laikraštis „Reicho balsas“ įkontekstina, pagrindžia romano chronotopą, veikėjų charakterius, jų elgsenos motyvaciją. Beje, protagonisto-korespondento tapatybė man susisiejo su „1984-ųjų“ protagonisto praeities perrašytojo Vinstono Smito darbu Teisybės ministerijoje. Tiek G. Orwello, tiek J. Melniko protagonistus sieja (ne)autentišką santykį kurianti, masių reikmėms pajungta veikla. Taigi ir vėl fantastiniai elementai lemia filosofinės, socialinės problematikos raišką. Be to, tiek J. Melniko, tiek G. Orwello romanų herojus autentiškai būčiai stipriausiai pažadina ne intelektualinės refleksijos, bet gyvas „aš–tu“ santykis. Abiejuose J. Melniko romanuose fantastiniai elementai ne tik tampa filosofinio, socialinio diskurso simboliu, interpretacijos prieigomis, bet ir atlieka paviršinę funkciją: chronotopą sukeistindami ir pripildydami išmonės, intriguoja, masina skaityti, siužete palieka daug smalsumą žadinančių „kabliukų“.

Mokslinės fantastikos elementų dar daugiau G. Aleksos futuristinio romano „Ėriukėlis stiklo ragais“ chronotope – ir vėl regime itin sukeistintą, technologizuotą gyvenamąjį pasaulį, kuriame sielą gydo psichonautai, kūnus prižiūri vitaterapeutai, egzistuoja senieji žmonės (kaip protagonistas Fagandras) ir klonuotieji arba iš klonuotų elementų sulipdyti „baltieji varlinai“. Liūdesys išvaikomas keliais mygtuko paspaudimais, o iškeliavusiuosius priglaudžia „mėlynasis etanolio dievas“ Žydrojoje galaktikoje (naujojo mito kūrimas, Edeno atitkmuo). Ribine situacija romane tampa protagonisto žmonai Adomei nutikusi nelaimė – moteris tampa neįgali, jos negali pagydyti net naujojo pasaulio išradimai. Ligos išgyvenimas perteikiamas iš sergančiosios ir jos vyro perspektyvų (ir vėl panašios ligos, ligoninės patirtys kaip ir anksčiau analizuotose distopijose). Romano ašis, neleidžianti pasiklysti tarp gausių metafikcinių elementų ‒ santykis su savuoju „aš“ ir tarp veikėjų.

Nors šis G. Aleksos kūrinys taip pat kelia daug filosofinių klausimų (meilės, pasiaukojimo, prasmės, mirties, ištikimybės, kūno trapumo, pasaulio pažinumo (ne)galimybės, kančios prasmės, išorinio ir vidinio pasaulio (ne) atitikimo ir kt.) – tai bene abstrakčiausia, labiausiai siužetiškai „plaukiojanti“ distopija iš visų aptartų. Joje daug pasąmoninio turinio, skirtingų plotmių ir siužeto linijų gretinimo. Kartu tai stip­riausiai su mokslinės fantastikos žanru susijusi distopija: detaliausia, vaizdingiausia, moksliškiausia, labiausiai nuo konkretaus realiojo istorinio konteksto nutolusi. Fantastiniai elementai čia įgyja daugiau autonomijos nei J. Melniko kūriniuose ir dar daugiau nei R. Lankausko romane. G. Aleksos romane jie padeda ne tik giluminėms filosofinėms potekstėms, bet ir pasitarnauja siužeto intrigai plėtoti, skaitytojo vaizduotei žadinti, moksliniam diskursui grožiniame tekste įtvirtinti.

Iš šito konteksto iškrenta smagiausia, ironiškiausia ir intelektualiausia lietuvių literatūros distopija esė pavidalu – A. Jakučiūno „#Utopijos“. Kurdamas šias kvazidistopijas autorius kartu dekonstruoja patį tokių kūrinių parašymo kontekstą ir demaskuoja rašantįjį (idėja kurti distopiškas utopijas kilo intelektualiniame ir ne intelektualiniame bičiulių „lėbavime“). A. Jakučiūno distopijos itin kontekstualios – inspiruotos aktualiausių visuomenės reiškinių, procesų, įvykių, intertekstų (taip, ir čia regimi G. Orwello romanų atšvaitai), vyrauja mąstymo kvailybę demaskuojantis absurdas. Fantastiniai elementai (pavyzdžiui, ufonautų motyvas) ir siautulinga vaizduotė naudojami šaržuojant, ironizuojant, intelektualizuojant. O šių kvazidistopijų balansavimas ties „rimtai nerimta“ įneša juoko elementą į lietuviškosios (ir ne tik) distopijos rimtybę.

Taigi mokslinės fantastikos elementai – svarbi distopijų kūrimo priemonė, atliekanti dvigubą funkciją: leidžianti pavaizduoti kūrinių erdvėlaikio absurdą, ydas, kontroversiškumą, o kartu gyvinanti siužetą, pridengianti grynąsias filosofines, socialines idėjas, įtraukianti, masinanti skaityti. Galima lengviau atsidūsėti, kad ir Lietuvoje turime ganėtinai patrauklių ir įdomių distopinės literatūros pavyzdžių.

 

1 M. Keith Booker. „The dystopian impulse in modern literature“. – London: Greenwood Press, 1994, p. 19; vertimas – autorės.

2 Romualdas Lankauskas. „Užkeiktas miestas“. – V.: „Vaga“. 1988, p. 12.

3 Jaroslavas Melnikas. „Tolima erdvė“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 218.