Jūratė Visockaitė. Meilės ir politikos sūpuoklėse

Sena garsi psichologinė drama „Dviese sūpuoklėse“ (1958) labai tinka ir Vilniaus mažojo teatro pavadinimui, ir salei, ir scenai, ir ideologijai, kuri vis dar atremta į teatrą kaip gimtuosius namus, nors tų namų šeimininkas laikinai išvykęs (ak, nėra nieko pastoviau nei laikina!). Atrodo, kur daugiau Williamo Gibsono puikiai parašytas dialogas gali įsisiūbuoti, jei ne čionai. Du atskiri butai, telefonas, lova, kėdė, vyras, moteris – atsispiri ir leki aukštyn žemyn... Na, chuliganas Oskaras Koršunovas, ko gero, išties pakabintų sūpuokles ir lieptų išrinktai laimingųjų porai kalbėtis taip, kad žiūrovas atsikvėpti nespėtų.

„Dviese sūpuoklėse“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Dviese sūpuoklėse“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Tačiau šios pjesės atveju režisieriaus meistriškumas pasireiškia tiktai begaliniais senamadiškais aiškinimais aktoriams, ką ir kodėl jie turi jausti kalbėdami. Kalbėti jausdami. Tiesiog privalo, nes kitaip nebus spektaklio. Dokumentiniame filme „Ten, už durų“ (1966) Juozas Miltinis savo teatro aktoriukams (B. Babkauskui, D. Banioniui, V. Blėdžiui) šitaip ir aiškina...

Šeimininko Rimo Tumino į namus atsiųsti režisierius kirgizas Ulanbekas Bajalijevas ir dailininkas bulgaras Julianas Tabakovas, aktoriai Indrė Patkauskaitė (šokėja Gitela) ir Mantas Vaitiekūnas (advokatas Džeris) tarpusavyje ir vienumoje, manau, viską apie užsimezgančią meilę / nemeilę iškedeno. Ką gyvenime patyrė, suprato, išmoko. Tvarkingai padalytoje scenoje su stebuklingai besisukančiu rožiniu Gitelos sijonu turbūt absoliučiai visi pjesėje parašyti žodžiai pasakomi. Per kelias valandas salėje netgi tam tikri jausmai – žinoma, skirtingo svorio ar dydžio – virš kiekvieno sukyla ir tvyro po senovišku stikliniu kupolu. Ačiū už juos ir ap­skritai ačiū už „Dviese sūpuoklėse“, retą paukštį madingai juoduose teatrų repertuaruose.

Daug kas ateis „paklausyti dabartinio varianto“, nes yra girdėję M. Mironaitę, A. Inozemcevą, R. Paliukaitytę, H. Kurauską, N. Savičenko, K. Smoriginą. Bet dauguma tikėsis tiesiog asmeninės lyginamosios istorijos apie meilę.

Deja, jos nėra. Na, kol kas nėra, gal dar sūpuoklės kiek siūbtelės.

Elementarus reikalas – aktoriai neperduoda teksto į salę. O neperduoda, nes nemoka kalbėti kaip profesionalai (o, toji valstybės išlaikoma LMTA!). Na, Gitelą girdim ir matom geriau nei Džerį. Džeris, žinoma, apsmukęs, apatiškas, nusivylęs ir pan. Bet kaip sako maestro Miltinis aname filme: „trūksta jums fantazijos, reikia ekskursiją į gyvenimą padaryti“, „pravalykit motorą, žiūrėkit, kaip balerinos su savim dirba“, „atėjot į sceną nestumiami, patys, tai žinokit savo pareigą“, „vadinasi, tavo psichikoje dar nėra organizacijos, kaip tai pasiekti“...

Aktoriai salę turi laikyti už pakarpos, kitaip ir pjesė protarpiais atrodo senstelėjusi (nors taip nėra), situacijų posūkiai nelogiški, o finalas susigeria į smėlį (nors taip irgi nėra). Pasivaidena, kad meilės istorijos nė nebuvo. Arba buvo tokia... šiuolaikinė.

Infantilūs 29 metų mergina ir 33 metų vaikinas (pagal dabartinius parametrus dar žalias jaunimėlis) nežino, ką šį vakarą veikti, kam paskambinti, į kokį barą nukeliauti, su kuo pašokti ir gal permiegoti, o gal sugrįžti pas buvusiąją, nes su ja patogu gyventi? Gal kažkuo kitu laikinai pasirūpinti, nes tai irgi suteikia pasitenkinimą, reabilituoja? Taigi dviese sūpuoklėse šiandien – yra ką vaidinti Indrei ir Mantui ateityje.

 

*

Vilniaus miesto operos ir Camille’io Saint-Saënso „Samsonas ir Dalila“ (1877), šiandien, 2017-ųjų gruodį, apsireiškusi Kongresų rūmuose, – karšta aktualija Šiaurės Jeruzalėje. Palestina ir Izraelis ant naujos nesantaikos bangos. Tiesą sakant, net gaila, kad drąsioji Dalia Ibelhauptaitė atkūrė istorinį vaizdą, kad neapvilko spektaklio herojų šiuolaikiniais drabužiais kaip „Onegine“. Priežastis ta pati: VCO, Vilniaus meninei / politinei išorei pritrūko pinigų, reikėjo apsieiti su senomis perdažytomis dekoracijomis. Nors žiūrovai, po visko smarkiausiai ploję ir klykavę, regis, susivokė, kas prie ko, ir kiekvienas savarankiškai apsisprendė, į kieno pusę stoti, skelbti Jeruzalę Izraelio sostine ar neskelbti.

„Samsonas ir Dalila“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Samsonas ir Dalila“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ir pagal biblinį ir pagal operos siužetą judėjai kovoja su filistiniečiais – veiksmas iš tiesų vyksta Palestinoje, Gazos mieste! Tenai liaudis kovoja ir kovoja, bet kažkas kažką iš priešingų stovyklų ima ir įsimyli. Pagonė Dalila nukerpa plaukus paskui ją be proto sekiojančiam izraelitų galiūnui Samsonui ir jį pražudo. Žinoma, paraleliai su meilės (vienpusės!) istorija viena po kitos smenga ir kyla valstybės (jų užuomazgos). Nuskambantis moralas – kitataučių ir kitatikių santykiai bei santuokos yra blogis – mūsų dienų nebepasiekė. Visa kita ir net su kaupu iki mūsų atsirutuliojo.

Įdomu tai, kad ir kompozitorius (prieš 140 metų), ir pastatymo režisierė drauge su mecosopranu Justina Gringyte dominuojančia pasirenka pagonės pagonės Dalilos liniją. Šiai gudriai suviliotojai, aršiai nacionalistei, narsiai karžygei (žiūrint kurią pusę palaikai) skirtos talentingiausiai parašytos arijos, aktorine prasme sudėtingas vaidmuo, spindinti išvaizda. Samsonas (tenoras Vaidas Vyšniauskas) šalia tokios moters trypčioja ir sukinėja garbanotą galvą neapsispręsdamas, kur pasukti – į lovą ar į tėvynę. Jam, beje, ir galia, išskirtinumas buvo duoti avansu, neužtarnautai, – tik finale pasiaukodamas, jis apmoka skolas. Dalilos vaidmenį bei reikšmę sustiprina ir Dagano žynys, aprengtas vieninteliu brangiu, realiai ekskliuzyviniu Juozo Statkevičiaus kostiumu ir taupiai, be blaškymosi suvaidintas baritono Kosto Smorigino.

Katakombų dekoracijos, jų apšvietimas lieka neutralūs kovojančioms pusėms. Kauno valstybinis choras – tikra prabanga VCO – gauna pavaidinti ir vienus, ir kitus. Puikiai techniškai įsiterpusi videoprojekcija kovos lauke irgi lieka abstrakti, neskirianti nei dievų, nei istorinių laikotarpių, joje sodoma ir gomora dauginasi ir montuojasi be skausmo – gal tai ir teisinga?

Kitas reikalas, jei meninė sodoma vyksta ne virtualiai, o gyvų gyviausiai – trys maži vaikai, ramiai įvedami už rankos ir nė nemirktelint paaukojami, nukirsdinami su kalaviju, – tuomet ji mane asmeniškai šokiruoja (be to, scena labai ištęsta). Netgi pagalvojau, kokie čia tėveliai ryžosi ir kaip tos išskėstos ant stalo vaiko rankos atsilieps jo psichikai? Jeigu jau nekaltas kūdikių kraujas, labai slidi ir pagonims, ir žydams tema, šitaip tiesmukai „ekranizuojama“, tai ji tikrai nedaroma ir nežiūrima kaip atsainus, bejausmis intarpas. Tuomet reikalingas kitas kontekstas ir stilius –­ ne nuosaikiai režisuotos visos likusios aštrios scenos. Gal „pikantiškos“ galvažudystės įtaigą reikėjo skirti, pavyzdžiui, Samsono kasų nukirpimo procedūrai?

Apie muzikos ir balsų išraiškas, tikėkimės, parašys (arba neparašys) muzikologai, o man lieka oficialiai pridurti, kad Gintaro Rinkevičiaus ir D. Ibelhauptaitės, J. Gringytės ir K. Smorigino menas leido pasijusti sėdint Europos kultūros sostinėje (nors šįkart dėl anšlago sėdėjau nepatogiame balkone).

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai