Genovaitė Petronienė. Remtis psichologija ar dvasingumu?

Religijų įtaka vis labiau menksta. Tik apie 10 proc. žmonių yra iš tik­rųjų praktikuojantys krikščionys, daugelis apie Dievą neturi nuomonės ir laiko šį klausimą neįdomiu ar nesvarbiu. Taip mąstančių nemažai ir tarp intelektualų.

Man, kaip ir daugeliui, sovietmečiu apie religiją niekas neaiškino. Nors labai patikdavo užsukti į bažnyčią, dalyvauti mišiose sekėsi prastai ‒ savo nuoširdžiausių pajautų negalėjau atverti bobučių apsuptyje plonu balseliu giedant kunigui. Bandžiau pasikalbėti su kunigais apie gyvenimą – išgirdau tik nejautrius pamokymus. Mano noras dalyvauti šioje bendruomenėje neišsipildė, laimei, vėliau sutikau daug šviesesnių žmonių.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tačiau mąstydama apie įvairias dvasines bendruomenes kaip psichologė matau, kad tiek anksčiau, tiek dabar daugelis religingų žmonių religiją pasitelkia ne problemoms spręsti, bet gilinti, o dvasinius ieškojimus psichologinės problemos paverčia savotiška karikatūra. Moraliniai mazochistai, užuot sprendę gyvenimo problemas, religijoje „neša savo kryžių“, plaka save ir randa pateisinimą amžinam kentėjimui, dejavimui. Pedantai obsesiškai įsikimba į religinius ritualus, taisykles ir taip praranda jausmą ir esmę. Charizmatinėse bendruomenėse žmonės audringai garbina Dievą, kalba svetimomis kalbomis, bet tyrimai rodo, kad tarp jų dažnai sutinkamas demonstratyvios asmenybės sutrikimas. Praktikai, ieškodami ženklų, kuriais aukštesnė jėga pritaria ar prieštarauja jų elgesiui, dažnai prasilenkia su sveika nuovoka, o kai kuriems silpnesnės psichikos žmonėms net „nuvažiuoja stogas“. Vargu, ar visiems, pasirinkusiems kunigystę, psichologiškai sveika gyventi laikantis celibato, tad kunigų seminarijose mokosi vis mažiau gabių žmonių. Daugelis kunigų ir dvasinių mokytojų nesugena įsigilinti į problemas, bet greiti moralizuoti. Ne visi dvasininkai ir dvasiniai ieškotojai problemiški, bet tokių nemažai.

Dvasingumo keliu einantys žmonės kartais net piktesni ir egocentriškesni už netikinčius. Kai norisi būti labai dvasingam, bet sunku išspręsti savo problemas, vienas lengviausių būdų pakelti savivertę – pradėti ieškoti krislo kito akyje. Pasitelkus dvasines žinias, rasti krislą lengviau, nes niekas aplinkui nėra šventas. Anksčiau, kai seksua­linės normos buvo griežtesnės, piktos, seksualiai nepatenkintos davatkos persekiodavo seksualias merginas. Dabar vegetarai įžeidinėja mėsėdžius, naujos bangos dvasiniai ieškotojai neleidžia vartoti negatyvių žodžių, gali būti iškoneveiktas net už humorą. Paradoksas, bet jei esi religingas, gali laisviau daryti nuodėmes – yra būdas gauti atleidimą, privilegiją, kurios netikintis žmogus neturi. Neatsakingieji ir tinginiai randa gerų pasiteisinimų: kam rūpintis gyvenimu, tai Dievo pareiga. Tėvas eina melstis ar medituoti nusisukęs nuo vaikų, o žmona ‒ nuo vyro. Atleidimas savo artimui irgi dažnai deklaratyvus, nes netrukus ir vėl sprogstama dėl neišspręstos problemos. Atlikę kvėpavimo praktikas ir jogos pratimus „greito dvasingumo“ savaitgalį galime pasijusti dvasingesni ir išlikti visiškai abejingi tiems, kam reikia pagalbos. Religija tebėra karšta tema, išsakius kategorišką nuomonę, iš karto galima įgyti daug priešų. Dvasingieji dažnai gyvena uždarose bendruomenėse, kitokie žmonės juos labai nuvilia, nors būtent dvasiniu keliu einantys asmenys turėtų būti atlaidesni savo artimui.

Daugelis protingų žmonių patys ieško atsakymų, o ne laikosi primestų dogmų. Ar esame tokie tikri, kad po mirties neišsiskaidysime į daugybę dalelių ar nepereisime į kitą sąmonės būvį, užuot patekę į rojų, pragarą ar atgimę naujoje šeimoje? Kodėl gamtoje vieni kitus ėda, kodėl vaikai serga vėžiu, kodėl geriems žmonėms nutinka blogų dalykų, o blogiems ‒ gerų? Anot J.-P. Sartreʼo, atsitiktinumų kupiname pasaulyje žmogui lieka tik pačiam prisiimti atsakomybę už savo elgesį ‒ būtent tai ir daro jį žmogumi. Nesitikėdamas pomirtinio gyvenimo, stengiesi gyventi dabar; nelaukdamas atleidimo, stengiesi nenusikalsti. Gyventi su ne­apibrėžtumo jausmu daug sunkiau, nei tikėti, kad tave saugo didelė protinga jėga. Baisųjį atsitiktinumą pajuntame, tik kai nutinka netikėta nelaimė. Psichologai nuolat stebi fenomeną, kai žmonės patyrę artimųjų mirtį, sunkią ligą paniškai puola ieškoti paaiškinimų, savo kaltės, grąžinti pojūtį, kad pasaulyje egzistuoja protinga tvarka. Trims grupėms ‒ kūrybingiems žmonėms, statistiniams piliečiams ir tikintiesiems ‒ buvo atliktas eksperimentas: pateiktas Rorschacho rašalo dėmių testas. Religingi žmonės sugalvojo mažiausiai kūrybiškų atsakymų ir jiems labiausiai nepatiko sudėtingos lentelės. Jei žinai, kas yra „teisingas gyvenimas“, neapibrėžtumas glumina. Be to, Dievo nebuvimas reikštų, kad pats turi kovoti už teisybę, nes joks Dievas nesukurs tvarkos, blogi žmonės nepateks į pragarą ir nesusigadins karmos.

Religijos, kaip tėvų pakaitalo, labiausiai reikia tiems, kam nesiseka. Kai kurie įtikėję buvę kaliniai, alkoholikai vargu ar sugebėtų laikytis moralės taisyklių, jei nebijotų visa reginčio Dievo. Stiprūs žmonės vertybes perėmė iš tėvų ir patys patik­rino, tad neturi poreikio būti prižiūrimi aukštesnių jėgų. Tačiau stiprieji irgi gali atsisukti į religiją, kai nutinka bėda, nes tikėjimas Dievo teisingumu ramina ir suteikia viltį. Bet kai tik reikalai pagerėja, daugelis vėl ima kliautis savimi. Tikėjimą stebuklais galima aiškinti moksliškai. Tikėjimas, kad gali nulemti likimą, skatina žmones labiau stengtis. Tarkim, jeigu pažadėsi Dievui nustoti bartis su namiškiais, kad pasveiktum, laimėsi dvigubai –­ savitaiga leis ir greičiau pasveikti, ir suvaldysi pyktį. Šveicaras neuropsichologas Peteris Bruggeris mano, jog su tikėjimu stebuklais susijęs neuromediatorius dopaminas, kuris smegenyse pažymi patyrimus kaip itin reikšmingus. Šizofrenikų smegenyse šio junginio per daug ir reikšmingumą jie įžvelgia visur, o stebuklais netikinčių žmonių smegenyse dopamino per mažai – tai gali lemti prastą nuotaiką. Dabartinis mokslas neprieštarauja, kad žmogaus gyvenimą veikia sudėtingesni procesai: su pasaulio sukūrimu gali būti siejamas Didysis Sprogimas, kvantinė mechanika atskleidžia materijos ir energijos jungties paradoksalumą, o stebuklingi dalykai gali vykti padedami ne Dievo, bet mums dar nežinomų dėsnių. Mokslininkai aptiko ir reiškinį, kurį pavadino susintetinta laime: pasirodo, net abiejų kojų netekę žmonės po poros metų vėl gyvena jausdamiesi taip pat laimingi, kaip gyveno iki tol. Tai patvirtina, kad laimė nepriklauso nuo objektyvių aplinkybių ‒ mes ją galime sintetinti ir tam visiškai nebūtinas santykis su Dievu.

Ką suteikia religija, galime gauti ir iš psichologijos. Norint pajusti gyvenimo prasmę, nebūtinas religingumas – ją gali paprasčiausiai perimti iš humaniškų žmonių. Siekiant gerai sutarti su žmonėmis ir turėti ką duoti, daug svarbiau būti išprususiam psichologiškai. Savo vietai gyvenime ir įkvėpimui irgi nereikia religijos, svarbiau suvokti, ką sugebi, ir išspręsti su darbu susijusias psichologines problemas. Saviregulicijos ir meditacijos praktikomis dabar psichologija aprūpina tikrai ne blogiau nei dvasiniai judėjimai – aiškiau jas pateikia. Ar būtina asketiškai atsiskyrus medituoti, kad patirtum nušvitimą prašviesėjimą? O gal naudingiau pa­svarstyti, kas negerai mūsų santykiuose ar veikloje? Ar kalbėjimasis su dvasine realybe nėra pasąmonės kalbinimas ir kūrybiškumo atvėrimas? Susikurti geresnį santykį su savimi galima ir be Dievo. Reikia mokytis suprasti savo norus, rūpintis savimi. Norint nusiraminti ir pamatyti tarp gyvenimo sunkumų slypinčias galimybes, Dievo taip pat nereikia. Net garsiajame II Vatikano susirinkime buvo pasakyta, kad ir už bažnyčios ribų nėra „tamsybės ir tuštumos“, bet esama gausių šventumo ir tiesos elementų. Teigiama, kad Dalai Lama savo feisbuko puslapyje parašė: „Dabar pasaulio realybė tokia, kad atėjo laikas rasti būdą dvasingumo ir etikos klausimuose apsieiti be religijos. Skirtumas tarp etikos ir religijos panašus į skirtumą tarp vandens ir arbatos. Etika be religinio turinio yra vanduo, kuris gyvybiškai būtinas sveikatai ir išlikimui, tačiau, kad ir kaip nuostabiai būtų užplikyta arbata, esminiu ingredientu vis tiek bus vanduo. Mes gimstame laisvi nuo religijos, bet negimstame laisvi nuo poreikio atjausti.“

Kita vertus, nors mokslas atrodo aiškesnis ir įtikinamesnis, pateikia vis naujų žinių, teikia dinamiškumo ir naudos, daugelis giliai širdyje toli gražu nesame tikri. Vienas karštai tikintis mano bičiulis pasiūlė aršiam ateistui: „Tai parašyk ant popieriaus „Dievo nėra“ ir sudegink, kad dūmai pakiltų į dangų!“ Ateistas nuščiuvo ir... nesutiko. Daugelis šiuolaikinių psichologijos institutų ne atmeta, o integruoja dvasines studijas. Tačiau mums prireikia nelaimės, kad prisimintume, jog ne patys sukūrėme savo egzistavimą ir ne viskas nuo mūsų priklauso.

Net išmintingiausiam žmogui visada reikės išmintingesnio. „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“, – rašoma Bib­lijos 23 psalmėje. Bet svarbiausia, kad religijose atramą randa silpnieji. Silpnų žmonių daug, Lietuvoje daug kas savižudybę laiko visai priimtina išeitimi. Kam kartu su F. Nietzsche atsisakyti tų dvasinių lobių? Remiantis tyrimais, tikintieji laimingesni ir ilgiau gyvena. Kai mano pozityvumas prigęsta, atsiverčiu dvasines knygas ir vėl įkvepiu gryną, gražią, plačią perspektyvą. Dvasiniai tekstai padeda ne tik bėdoje, jie iškelia didesnius už psichologiją vystymosi tikslus. Psichologija sprendžia kliento problemą, o kas pasirūpins tais žmonėmis, kurių sielos apkiausta, nebedega?

Robert Sobociński. „Europa“, bronza, 2017

Jei mūsų nemylėjo tėvai, gali mylėti Dievas. Pamenu, po pasivaikščiojimo rekolekcijų stovykloje vienuolė manęs paklausė: „Viena vaikščiojai ar su Dievu?“ Vienaip jaučiamės, kai mūsų vidinis kritikas graužia mus dėl nevykusio gyvenimo, kitaip – kai kreipiamės į mylintį Dievą ir klausiame jo, kaip elgtis. Daugelis tėvų meilės nepatyrusių žmonių vienatvėje negali savęs nei paguosti, nei padrąsinti, nes nėra patyrę, kad koks nors žmogus būtų juos besąlygiškai priėmęs. Todėl savo galvose jie nuolat girdi agresyvų vidinį kritiką, kuris juos keikia ir priekaištauja. Psichoanalizė piktus vidinius balsus siūlo pakeisti ilgai ir brangiai apmokamu psichoanalitiku, bet esama daug liudijimų, kad šią sudėtingą problemą puikiai padeda spręsti tikėjimas – pasitelkiama papildoma mylinti jėga, nuodėmių atleidimas. Tokią jėgą sugeba pasitelkti anoniminiai alkoholikai, suaugę alkoholikų vaikai ir kitos psichologinės tikėjimu pagrįstos pagalbos organizacijos. Žinoma, nelaimingi žmonės ir Dievą įsivaizduoja kaip smerkiantį ar abejingą, bet einant tikėjimo keliu Dievo įvaizdis šviesėja. Jeigu egzistuoja dvasinė realybė, tai yra ir būdų, kaip prie jos „prisijungti“ – tai malda, meditacija, šventų raštų skaitymas. Galime sakyti, kad kreipiamės į savo pasąmonę, kūrybiškumą, bet iš kur ateina tas gerasis kūrybiškumas ‒ tai jau tikėjimo klausimas. Rašytojas Thomas Mannas sako: „Priimti pareigą būti Dievo vaiku, vadinasi, priimti geriausia, ką siūlo gyvenimas.“

Dvasinės žinios skatina gerumą. Aplinka, kurioje augome, buvo ir tebėra agresyvi. Psichologų užduotis –­ žmogaus prisitaikymas, mokėjimas bendrauti, bet ne gerumas. Dvasiniai tekstai nuolat primena, kad geranoriškumas naudingiausias visiems. Dvasinių judėjimų dvasinės praktikos senesnės, rimtesnės, kruopščiau prižiūrimos. Psichologo funkcija – padėti žmogui išspręsti konk­rečią rūpimą problemą, o ne nuolat lydėti ir prižiūrėti jo sąmoningumą. Neiškrypti iš kelio padeda dvasininkai ir bendražygiai, kurių judėjimas motyvuoja neatsilikti. Su bendražygiais gali bendrauti, švęsti šventes, tai tarsi sveikesnė šeima, kur gali mokytis bend­ravimo ir geranoriškumo. „Kai matai, kiek vienuoliai tam skiria laiko, ima pavydas. Iškyla visai kita, nuskaidrinta būtis“, ‒ sako mano klientas. Įsisąmoninimas, tvirtas stebėtojo taškas, kančios stebėjimas iš šono atidžiu žvilgsniu, atleidimas – paprasti ir veiksmingi būdai išlįsti iš kančių. Žinoma, retas žmogus linkęs tobulėti, kol gyvenimas nepriverčia, bet geriau nelaukti krizės, nes ribinės situacijos daugelį ne tobulina, o sulaužo.

Dvasingumas padeda, kai prarandame kontrolę. Planuok neplanavęs, gyvenimas vis tiek padarys savaip. Dažnai susiduriam su įvykiais, kurių prasmės kartais neįmanoma suprasti, bet galima iš to pasiimti didžiausią naudą. Budistai sako: „Tikras medituotojas bet kurią situaciją išnaudoja meditacijai.“ Suvokimas, kiek mažai nuo mūsų iš tiesų priklauso, reikalauja nekasdienės būsenos, tai nelengva. Anekdotas: „Mokslininkai sako Dievui: „Žinai, tavęs nebereikia, mes jau išmokame sukurti žmogų!“ Dievas pasiteirauja: „Labai įdomu! Ir kaip jūs tai darote?“ – „Štai imame dulkių...“ – „Ne, dulkes irgi susikurkite patys!“

Viename dvasiniame seminare įdomiai mokė: ką bepradėtume daryti, turėjome specialiai stebėti, kaip sekasi, kaip trukdo ar padeda nenumatytos aplinkybės, kokių nutinka keistų dalykų. Pajutau: pasaulis iš tiesų kalbasi įvykių kalba, ir jei užsispyrusiai laikaisi savo, paprastai nukenti. Girdint pasaulį gyventi nepaprastai įdomu, atsiranda daugiau aiškumo, daugiau vilties. Tik Dievo balsas tylus, nepriverstinis, jis nori, kad žmogus pats laisvu noru pasirinktų šviesesnį kelią. „Nuolankumas – visai ne noras likti šešėlyje ar vos girdimas balsas, tai ištikimybė ir atsidavimas realybei ir vienas iš sudėtingiausių dalykų“, – sako garsi rašytoja Airis Murdoch.

Dėmesys nematerialiai realybei plečia mūsų suvokimą. „Rūpinkitės mano darbais, o aš pasirūpinsiu jūsiškiais“, – rašoma Šventajame Rašte. Kai nuolat savyje ieškai meilės jausmo, kitaip bendrauji ir dirbi. Kokiai sričiai reikėtų priskirti darantį pasirinkimus laisvą ir kūrybišką protą? Natūralūs yra tik instinktai ir emocijos, jie gamtos įdiegti net gyvūnams ir mažiems vaikams, o galėjimas iš naujo apmąstyti ir pasukti savo gyvenimą kita vaga, anot garsaus krikščionybės mąstytojo Stepleso Lewiso, yra dvasinės realybės dalis. Tik padedami šios savo psichikos dalies galime pasielgti visai kitaip, negu būtų galėję tikėtis mus pažįstantys žmonės. Esama žmonių, kuriems dėl jos pavyko pakeisti savo gyvenimą, nors psichologai abejoja šių žmonių galimybe keistis.

Vienas mano pažįstamas mėgdavo susikurti ritualų: išsipuošti, atlikti performansą, paprašyti aukštesnių jėgų sėk­mės prieš kokios nors veik­los pradžią. Jokios praktinės naudos neturintys, dėl dvasios atliekami veiksmai primena, kad mūsų vidus tiek pat, o gal net labiau svarbus nei tai, kas materialu. Mintys veikia materiją, pavyzdžiui, toks yra placebo efektas – žmogų, įsitikinusį, kad geria naujus brangius vaistus, išgydo kreidos tabletės. Dvasinių dalykų poreikis visuomet bus, todėl nieko keisto, kad dvasiniu alkiu mielai naudojasi šarlatanai. Garsus pamokslininkas Tomas Mertonas sako: „Psichologijos ir saviraiškos kultas niekais paverčia visą mūsų dvasinį „aš“. Mūsų tikrasis „aš“ slypi ten, kas mums atrodo niekis ir tuštuma, kokie mes nesame, atrodo tikra, kokie esame ‒ atrodo netikra, ten jau nebėra psichologinės individualybės, tai dieviškas pažinimo ir mylėjimo būdas, maldoje patiriame „aš“, stovintį ant tyrumo ir tuštumos bedugnės, kuri yra Dievas, krašto.“

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai