Vytautas Martinkus. Jausmo nublokšti į literatūrą

Petras Palilionis. „Meilės ieškotojai: laiškų pjesė“ / „Ir vienąkart: prisiminimų esė“. – K.: „Naujasis lankas“, 2017.

 

Keletas įžangos sakinių. Neketinu svarstyti, kas geriau – mylėti ar rašyti (kaip ir skaityti) apie meilę. Turiu galvoje ne meilę tėvynei, tautai ar gyvenimui, o konkrečių žmonių jausmus. Nors abu šie dalykai svarbūs, galimi alternatyvūs požiūriai. Ir recenzuojamos knygos atveju griežtai atskirti šiuos meilės jausmo svarstymo aspektus nelengva dėl jai parašyti naudotos medžiagos ypatumų ir dėl autoriaus (pasakotojo) vaidmens kuriant, interpretuojant ir suvokiant grožinių veikalų poetikos ženklus – simbolius, metaforas, palyginimus. Manau, Petro Palilionio knygos neskaitys kvailiai, bet daug bus tokių, kurie gal iš tingumo nenorės gilintis į estetinius jos ženklus, nesiaiškins, kokia jų literatūrinė paskirtis – ir jie turi tokią teisę. Negali juk drausti net Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ perskaityti kaip dviejų nelaimėlių meilės ir mirties istorijos.

Vis dėlto recenzijos antraštė kiek vienpusiška: joje užkodavau tik išeities situaciją – meilės jausmas įkvepia meninei kūrybai. Įsimylėjėliai dažnai griebiasi teptuko ar plunksnos, kad išreikštų savo jausmus, o rašytojai prisimena mūzas, sutiktas prie Hipokrenės šaltinio. Tačiau poezija nėra privaloma meilės jausmo išraiška. Tad gerokai svarbiau klausti, ar užtenka būti meilės ištiktam, kad sukurtum gerą (estetiškai vertingą) literatūros kūrinį? Ar autorius surado (sukūrė) literatūrinę meilės pajautos formą? Ar perkėlė (per ją) tą jausmą į savo kūrinį? Šiuos klausimus apibendrina kritiko rūpestis, ar literatūriniai ieškojimai nepalaidojo pačios meilės gyvybės.

Vadinasi, aptariant recenzuojamą knygą netiktų nepaistyti meninės jos vertės kriterijų. Atvirkščiai. Juk pats autorius nurodo, kad joje – grožiniai veikalai, „laiškų pjesė“ ir „prisiminimų esė“. Taigi skaitytojui pateikiamos žanrinės gairės. Nors draminių veikalų istorija labai sena, o eseistika – tik šiandienės literatūros žvaigždė, abiejų žanrų veikalams svarbus originalumas, poetikos individualumas, struktūrinis vientisumas.

Ką gi, skaitykime. P. Palilionis ne pirmąsyk savo kūrinių ištakoms ir pamatams pasitelkia dokumentus ir istoriografiją. Laiškų, prisiminimų, dienoraščių fragmentus sėkmingai išbandė tiek dokumentinėse esė apie Juozą Grušą („Svajojęs gražų gyvenimą“), Bernardą Brazdžionį („Tautos šauklio aidai“), tiek ir poetinėse dramose apie Andrių Vištelį-Višteliauską („Visais gyvybės kodeksais“), Adomą Mickevičių („Vėjuota saulė“), tiek ir eseistinėje pjesėje apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę („Metai Tamsčiuko atokaitoj“). O ir kitose rašytojo poemose arba esė šmėkši Kazio Binkio, Raimundo Samulevičiaus, Kazio Jankausko (daugtaškis!) biografijų ir kūrybos atšvaitai.

Tęsti tai, kas išmėginta, – konservatyvu ir ne itin originalu? Be abejonės, tačiau visa, kas sena, gali būti ir nauja. Per keletą kūrybos dešimtmečių kaupta patirtis, iš retos dokumentikos (dažniausiai – netikėtų, per stebuklą išlikusių laiškų ir dienoraščių) gimusių grožinių kūrinių sėkmė, matyt, paskatino autorių vėl imtis panašios medžiagos. Nemanau, kad dėl to buvo lengviau surasti (sukurti) jai literatūrinę formą. Šįsyk pasitarnavo poeto Stasio Santvaro (1902–1991) ir aktorės Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011) laiškai, jųdviejų „epistolinis romanas“, taip pat – autoriaus pažinties, gal ir nekasdienių susitikimų su R. Staliliūnaite prisiminimai ir paties pasakotojo meilės aktorei istorija. Verta paminėti, kad P. Palilionis inicijavo ir sudarė R. Staliliūnaitės pokalbių, straipsnių ir laiškų knygą „Nejaugi tai buvo“ (2017).

Pirmąsyk skelbiama dokumentika skaitytojams savaime įdomi, net provokatyvi. Kol ne visi šių istorijų dalyviai bei liudytojai iškeliavę į anapus, tokių kūrinių personažams tenka dvejopa dalia. Pirmiausia – išbandymai jų gyvenimų tikrove: ar autentiška toji iš(si)pasakota meilė, ar tikrai taip, o ne kitaip, buvo? (Intriguoja ir testamentinė R. Staliliūnaitės valia – kol kas neviešinti jos dienoraščių.) Antroji išbandymų rūšis, aišku, sudėtingesnė, nes reikalauja įvertinti ar pripažinti meno kūrinio ribas, tarkim, suprasti, kuo skiriasi R. Staliliūnaitės knyga „Nejaugi tai buvo“ nuo P. Palilionio veikalų. O recenzijai svarbesnis skaitytojo išbandymas literatūrine jausmo forma.

Ieškoti atsakymo į „gyvenimo tiesos“ klausimą nėra sunku. Jį kiekvienas savais būdais išsiaiškins. Ir recenzentas liudija: laiškai, kaip ir prisiminimai, knygoje nepramanyti, nesumeluoti, tik­rai autentiški (autoriaus nurodyti jų rašytiniai šaltiniai). Juose pasakojamos bent trijų pagrindinių veikėjų (iš dalies – ir juos supusių, lydėjusių žmonių) gyvenimo istorijos. O minėti gilesnieji klausimai susiję su knygos poetika, jos atvertimis ir mįslėmis, estetiniais mūsų lūkesčiais. Tarp jų esama ir skaitytojo nenumaldomo „tiesos“ alkio. Žinoma, visų ženklų, įgijusių estetinę reikšmę, recenzijoje neįvardysi, o ir visų mįslių neįminsi. Svarbu, kad kai kurios laiškų ir esė detalės, užuominos apie teatro ir literatūros, politinį ir kitokį Lietuvos gyvenimą, tampa kažkuo daugiau negu pagrindinių veikėjų patirtis. Tokia yra ir jų meilė. Išgryninti jos formą galima įvairiai, kartais tai pavyksta... žaidžiant, nes net dokumentika, įgijusi žaismės, sušvinta naujomis, poetinėmis vadinamomis reikšmėmis. Tai svarbu.

Pirma nuoroda žaidimo („anapus gyvenimo“) link – knygos retro išvaizda. Ant jos minkšto viršelio iš „marmurinio“ popieriaus įspausti gal XIX a. leidėjų mėgti rėmeliai su ornamentais. Seno nuotraukų albumo įspūdį stiprina ovalūs (dviejų) pagrindinių personažų portretai. Fotoalbumų negali būti daug, tad ir P. Palilionio knyga – tikrai reta* šelmė. Postmoderniai apgaulinga. Iš pradžių ji atrodo vienpusė, visai plona, tačiau įpusėjęs turi apversti ir paieškoti antro veikalo. Jis prasideda tik nuo ketvirtojo viršelio puslapio – su visais antros knygos metrikos atributais.

Žaiskime kartu su leidėju (autoriumi): vis dėlto abi „knygas“ dera skaityti kaip vieną. Veikalus („laiškų pjesę“ ir „prisiminimų esė“) sieja bendras (pagrindinis) personažas – aktorė R. Staliliūnaitė, o ir pasakotojas yra tas pats (P. Palilionis). Jau minėta, abiejuose kūriniuose skaitytojas atras trijų žmonių pas(ipas)akojimus. Šiuo dviejų meilės istorijų sąšaukų požiūriu knyga paradoksaliai vientisa, o jos turinio poligrafinis pokštas skaitytoją pirmiausia nuteikia laikytis atokiau nuo knygai panaudotos medžiagos, taigi skatina ieškoti autoriaus joje paliktų estetinių ženklų. Tiesa, nežinau, kaip šitą knygą aprašys bibliografai profesionalai (mėgėjiškai ir pats pabandžiau): kuri iš dviejų knygos pusių (dalių) laikytina pirmesne?

Asmeniškai apsisprendžiau greitai. Pradėjau nuo „Meilės ieškotojų“ – laiškų pjesės, šiek tiek jau žinomos. P. Palilionio autografas – ant jos titulinio lapo, be to, fragmentus dar vasarą girdėjau per „LRT radiją“. Tai, kaip pasakytų S. Santvaras ar kitas išeivis, keturių balsų, bet dviejų asmenų dialogų „rečitalis“. Aktorės ir Poeto laiškus dviese skaito, aktoriai Ji ir Jis. Aktorius kartu yra ir numanomas pjesės autorius, jos idėjos protagonistas, joje pasakojamos meilės istorijos draminio konflikto režisierius.

Realieji pjesės dramaturgijos pamatai – 1974–1984 m. vykęs R. Staliliūnaitės ir S. Santvaro susirašinėjimas. (Man, kaip, manau, ir daugumai kitų skaitytojų, jis – nežinomas, todėl netikėtas, netgi – neįtikėtinas.) Vienąsyk (1973) Bostone susitikusių ir vienas kitam į akį bei širdį kritusių moters ir vyro meilės jausmas ne tik neslepiamas, o, atvirkščiai, labai atviras, iš staiga pajaustos bendrystės grožio užgimęs. Jį galima vadinti pjesės personažų išsigalvotu savojo ryšio įvaizdžiu, trūkstamos meilės vizija, anot paties S. Santvaro, „didele ir daugybę minčių sukeliančia puota“ (p. 28), gal – platoniška idėja, o kartu – eilėraščių, prisipažinimo (meilės) žodžių klausymusi ir mėgavimusi. Paradoksalu, kad šis meilės jausmas įstabiai tvarus, išliekantis, nes tvarumas – jo forma. Ir (vėl pakartosiu) paradoksalu, kad toje meilės idealybėje – daug gyvenimo, o abstraktokame „meilės ieškotojų“ būsenų ir jausenų dialoge skaitytojas (klausytojas) girdi seną, jau karaliaus Saliamono giesmėje užrašytą kūniškos meilės juslingumą.

Pjesės autoriui, matyt, nedaug tereikėjo pridėti nuo savęs. Išskyrus Jos ir Jo, Aktorės ir Poeto laiškų skaitytojų, komentarus. Veikėjams pasiūlytas minimalistinis scenovaizdis („Veiksmas gali vykti (...) bet kur, kur yra galimybė dviem teatromanams (...) susėsti, pasiklausyti muzikos“, p. 5). Remarkose nurodoma: skaitomų laiškų fone turi skambėti G. Verdi operos „Don Karlas“ ir Broniaus Kutavičiaus muzika. B. Kutavičius, matyt, priartintų mus prie jausmo archetipų, o G. Verdi opera pristatytų viduramžiams būdingus uždraustos meilės ritmus. Taigi P. Palilionio pjesėje muzika (skaitant ją, deja, tenka tik įsivaizduoti) padeda pajusti ribas, kurių nedrįsta peržengti personažai, tvarko tekstų ritmą, suteikia jiems pasikartojimo ir pastovumo.

Laiškų kalendorinį „lakiojimą“ trikdo ir realūs aktorės bei poeto gyvenimai Kaune ir Bostone; Jos – teatro spektak­liai ir vaidmenys, ne tiek jaunos, kiek žinomos aktorės gerbėjai, vedybos, nesusiklostęs šeimos gyvenimas ir nauji garbintojai, o Jo – garbaus amžiaus rašytojo – teberašomos ir leidžiamos knygos, gal dar – pašto audros virš Atlanto ar sovietinė cenzūra. Tačiau iš esmės visas epistolinis tekstas varomas nepasitenkinimo tuo, kas yra aplink, ir idealumo traukos, tad turi savaiminės poetinės dramaturgijos.

Ir kulminacija – tos pačios prigimties. Staiga nutrūksta pakylėti poeto jausmai, S. Santvaras užmiršta gausius Rūtos vardo deminutyvus ir vieną naują laišką pradeda lediniu kreipiniu: „Staliliūnaite“ (p. 52). Vargu, ar tai deus ex machine, nors panašu. Kas nutraukia poeto įsitempusią jausmų stygą, kas čiumpa jį, Ispanijos infantą Don Karlą, lyg miruolio karaliaus Čarlzo V ranka, ir įmeta į kapą? Kad ir kas tai būtų, nubloškia S. Santvarą į dūžtančią, o, atrodė, tokią tvarią meilę ir tylą. Ši dramaturginė pauzė, ištikusi epistolinio romano veikėjus, suteikia tvarkos visiems laiškams, jų fragmentams arba komentarams, ji turi egzistencinę prasmę.

Čia turėčiau įterpti kritikos. Chronologiškai skaitomi laiškai su jų (arba Aktorės ir Poeto meilės romano) komentarais turi gerokai mažiau draminės įtampos, veda į plotį, o ne į gylį, kartais pristabdo laiškų dramaturginį konfliktą, užtemdo, suprastina jį. Pjesės autoriui taip maga perkurti laiškus, kad nepajunta, kai peržengia saiko ribą.

Atsiverskime antrą kūrinį. Prisiminimuose arba eseistiniuose jų užrašuose veikia jau kita „meilės ieškotojų“ pora – R. Staliliūnaitė ir pasakotojas. Jis – ir personalinės (asmeninės) esė autorius P. Palilionis. Iš jo atminties ir širdies kyla esė subjekto jausmas. Pakliūvi į gudriai įrengtus teksto reikšmių spąstus. Kas ir ką pasakoja, ką ir kaip pasako? Arba ‒ nutyli? Ar tas (toks) jausmas tikrai išgyventas? Be abejonės, nenuoširdumui (jau minėta) nėra pagrindo, esė faktai tikėtini, tačiau juk skaitome grožinį veikalą, o jame visi jausmai, kad ir kokie gilūs, kad ir kiek dešimtmečių trukę, kad ir kaip dramatiškai gesę, vien dėl žanrinių teksto ypatumų pakeisti, atitraukti nuo autoriaus ir kelissyk užkoduoti. Taigi tapę pasakotojo (ir skaitytojo) estetine žiūra. Tad su išlygomis, bet drąsiai teigiu, kad P. Palilionio esė – prarastos, neįvykusios meilės jausenos retrospektyva, dešimt jos „stotelių“ ar epizodų. Neišsipildžiusios autoriaus meilės aktorei istorija lokalizuota tarp dviejų epizodų. Pasinaudota beveik žiedine istorijos įvykių kompozicija: pirmajame – R. Staliliūnaitės laidotuvės, urna su velionės pelenais, baigiamajame – priešmirtinė „teat­ro Madonos“ nuotrauka, įasmeninta jos atsiradimo istorija. Tarp šių epizodų įsiterpia kitos aktorei skirtos impresijos, gana margos ir apimtimi, ir paskirtimi.

Ką gi, prisiminimuose, o iš tikrųjų eseistiniuose komentaruose ir interpretacijose, pirmu smuiku turi groti (ir groja) jų pačių kompozicija, o ir veikalo poetinis raktas, matyt, kitoks nei laiškų pjesėje. Ritmo ir čia esama (dešimt epizodų), kaip ir meilės leitmotyvų, tradicinei retorikai priskirtinų įvaizdžių, asociacijų, palyginimų, metaforų, tačiau nelengva užčiuopti, pajausti jų subordinaciją. Galėtų padėti esė antraštė („Ir vienąkart...“), bet toks raktas atrodytų (bent man) kurioziškas ir nedaug ką atrakintų: asociacija su Salomėjos Nėries eilėraščiu „Diemedžiu žydėsiu“ pasakotojo patirtį ne tik sukeistina, bet stačiai sukeičia, gal net paslepia mylimosios patirtyse. O juk jos, kaip gali skaitytojas pajausti, skirtingos. Esė poe­tika laimėtų iš didesnės jų skirties, gal net supriešinimo.

Gal autorius sau taiko kiek kitokias žaidimo taisykles – literatūrinės priemonės ne atveria, o uždengia? Pačiame tekste toks įspūdis menkesnis. Įdėmiai skaitant semantinių prisipažinimų atrandi gana daug. Pasakojama gana nuosekliai, pradedant nuo pirmųjų dar jauno poeto susitikimų su jau žinoma aktore. Visa esė – netikėtai atviras prisipažinimas, dramatiška neišsipildžiusios meilės istorija, virstanti nuoširdžia pagarba talentui ir asmenybei; dešimt atodūsių, perskirtų ir sujungtų ta pačia S. Nėries eilėraščio eilutės intonacija. Arba daugybe susitikimų, jų detalių, iš užmaršties išnyrančių iškilių žmonių (neretai – J. Grušo) veidų, kurie mena tos pasakotojo meilės stoteles, dažniausiai Kaune, kur greta bėgo abiejų, ir aktorės, ir poeto, gyvenimai.

Tad kurgi tas raktas? Manau, jis (arba vienas jų) susijęs su esė moto pasirinktais Janinos Degutytės žodžiais: „Gal gyvenimo faktai yra pirštai, liečiantys instrumentą, vadinamą siela, ir sužadinantys muziką, vadinamą kūryba“ (p. 5). Taip, pasakotojo išpažinta meilė yra metafora, ir ja lyg tuo esė raktu galima daug ką pajausti paisant literatūrinio žaidimo taisyklių. Esė siužetuose vengta (ir išvengta) intymumo, prisiminimai – sukeistinti, atitolinti nuo to, ką galima būtų suprasti ir vertinti kaip kasdienius užrašus ar netgi abipusį vienodai stiprų jausmą. Tačiau to ir nereikia. Užtenka pasakotojo jausmo, dar sykį nubloškusio jį į literatūrą net po aktorės mirties. R. Staliliūnaitė P. Palilioniui buvo ir liko Rūtelė. Tiesa, kitaip nei S. Santvaro deminutyve „Meilės ieškotojuose“, esė nejuntamas jausmo bendrumas, vien atskirties fatališkumas. Vietoj buitiškumo pasakojime išnyra poetiški būtiškumo elementai, pagarbus aktorės ‒ teatro Madonos ‒ išskirtinumo įvaizdis. Juo ir baigiama esė.

Manyčiau, atvirumas ir prisipažinimai, tramdomi pagrindinių (matyt, žanrinių) esė autoriaus siekių, tikrai padėjo prisiminimus kilstelėti į skaidresnį, autentišką lygmenį ir sukurti literatūrinę meilės jausmo pagavą. Teksto neskaitai tik kaip ne(į)vykusios meilės dienoraščio, jis lieka minėta aktorės būtiškumo briauna, kurią į mus atgręžia ir leidžia jai blykstelėti autorius.

Baigti turėčiau apibendrinamuoju sakiniu. Prisipažįstu: žinojau jį rašydamas recenzijos antraštę. Taip, meilės nublokštieji į literatūrą gyvuoja joje kaip egzistencinė patirtis, vieniems – dar esanti, kitiems – jau buvusi, bet savaip graži. Kaip ir, deja, dviejų personažų mirtis. P. Palilioniui pasisekė ne tik svetimus laiškus, bet ir savus prisiminimus paversti aktorės R. Staliliūnaitės ir dviejų jos sutiktų vyrų (akivaizdu, būta jų ir daugiau) jausmų literatūrinio grožio atšvaitais. Rizikinga tokių veikalų imtis, įdomu jų sėkmę (tegu su nedidelėmis išlygomis) pripažinti. Aptartą knygą verta perskaityti tam, kas mėgsta vaikščioti plonyte linija tarp gyvenimo ir literatūros.

* Knygelė išleista tik 77 egzempliorių tiražu. Telieka reikšti užuojautą galimiems jos pirkėjams ir skaitytojams. Kuriame knygyne, kurioje bibliotekoje ar internetinėje svetainėje ieškoti jos? Gavęs leidinį su autoriaus autografu „skaityti ir vertinti“, pasijutau lyg pakviestas į slaptą XXVII (atsiprašau, turbūt LXXVII) knygos mylėtojų bendrijos sueigą.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai