Vida Girininkienė. Romantikai Simonas Daukantas ir Adomas Mickevičius (I)

2018-aisiais S. Daukantui – 225, A. Mickevičiui – 220

 

Atsitiktinumai ar dėsningumai

Tose pačiose epochose gyvenusių žmonių biografijose visada yra tapatumų, tačiau mažai rasime asmenybių, kaip Simonas Daukantas ir Adomas Mickevičius, kurių biografijos būtų tokios panašios. Abu visą gyvenimą skyrė jaunystėje suformuotai idėjai. Geriausiai tai išsakė Juozapas Ježovskis, vienas Filomatų draugijos steigėjų, Vilniaus tardymo komisijai 1824 m. balandžio 19 d.: „Susipažinome su geriausiais vadovėliais įvairiomis kalbomis, nusprendėme pamažu juos išversti ir pritaikyti mūsų krašto reikmėms (...). Mums buvo skaudu, kad daugybė pinigų išvežama iš mūsų krašto svetimoms prekėms įsigyti. O juk mūsų pačių žemė turi daug gamtos išteklių, gyventojai galėtų apsirūpinti visais žemės ūkio produktais, jei tik mokėtų pasinaudoti tais turtais: perdirbti žaliavą, vystyti pramonę, statyti fabrikus, skatinti amatus. (...) Mūsų tikslas buvo supažindinti jaunuomenę su šiomis problemomis, raginti juos ateityje remti pramonę, nepasiturintį jaunimą skatinti tobulintis technologijos, mechanikos, agronomijos ir kt. srityse (...). Mūsų nuomone, tėvynė yra ne kas kita, kaip žemė, kurioje gimėme su savo gentainiais, bičiuliais, su savo kalba, teisėmis, papročiais, visuomeniniais, asmeniniais ir ūkiniais polinkiais, pramone, prekyba ir t. t.“

S. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose (Skuodo r.), A. Mickevičius – 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje (Baltarusija). Juos skyrė penkeri gyvenimo metai. 225 ir 220 – abi datas jau galima švęsti. A. Mickevičių minės visa Europa. S. Daukanto reikšmei suvokti ir paskleisti reikės pastangų ir naujų tyrimų. Abu didžiavosi savo kilme. S. Daukanto mama Kotryna Daukantienė 1795 m. sukilėliams vežė maistą ir ties Liepoja buvo pakliuvusi į kautynių sūkurį. Vėliau S. Daukantas savo lėšomis Lenkimų bažnyčios šventoriuje jai pastatytame paminkle iškalė: „1795 buvo garsiame mūšyje po Liepoja lygiai su vyru ir 3 dieveriais“ (vyro broliais, – V. G.). A. Mickevičiaus tėvas, Naugarduko teismų advokatas Mikalojus Mickevičius buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, ten gavęs rotmistro laipsnį. Bendra ir tai, kad abiejų tėvai anksti mirė, todėl pragyvenimu Vilniuje turėjo rūpintis patys.

S. Daukanto tėviškės gyvenamasis namas Kalviuose. Pagal XIX a. pabaigos nuotrauką nupiešė dail. Ramūnas Krupauskas. 2017 m.

Abu turėjo ir prietarų. Adomą, dar kūdikį, netyčia iškritusį pro langą, motina Barbara paaukojo Aušros vartų Dievo Motinai, ir jis atgijo. Atvykęs į Vilnių, jis tą pačią dieną nuskubėjo prie Aušros vartų padėkoti Dievo Motinai. Apie tai poemoje „Ponas Tadas“ rašė: „Tu Naugarduko žmones su pilim globoji, / Išgydė ir mane šventa globa tavoji: / Kai sergantį mane motutė tau aukojo, / Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo“ (V. Mykolaičio-Putino ir Just. Marcinkevičiaus vertimas). S. Daukantas irgi saugojo Aušros vartų Dievo Motinos paveikslą, kurį 1862 m. sausio 14 d. testamentu dovanojo Aldonai Vambutaitei: „...o likusius pas tą patį L. Vambutą uosinį staliuką, sustumtinę lovą ir paveikslą Švenčiausios Aušros vartų Dievo motinos dovanoju Jos Myl(istai) Aldonai Vambutaitei.“

Pirmasis S. Daukanto susitikimas su A. Mickevičiaus aplinkos asmeniu įvyko 1808 m. Kretingos bernardinų vienuolyno išlaikomoje pradinėje mokykloje. Kovo 18 ir 19 d. šią mokyklą vizitavo Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas profesorius Juozapas Mickevičius. Antroje klasėje mokėsi 68 mokiniai. Profesorius, klausinėdamas mokomų dalykų, išskyrė 16 pažangiausių mokinių, tarp jų ir S. Daukantą. Gražiausiai rašančius išvardijo du: vienas jų buvo Simonas. A. Mickevičius pas 72 metų kunigą profesorių gyveno nuo 1815 m. rugsėjo vidurio iki 1817 m. gegužės. Amžininkų nuomone, J. Mickevičius buvo A. Mickevičiaus tėvo pusbrolis, nors tai patvirtinančių dokumentų nerasta.

Vilniuje

Kalvarijos mokykloje, kur vėliau mokėsi S. Daukantas, nebuvo dėstomi kai kurie stoti į universitetą reikalingi dalykai, todėl jis pasiryžo tęsti mokslus Vilniaus gimnazijoje. Pasak legendos, 1814 m. rugpjūtį Simonas pėsčias patraukė į senąją Lietuvos sostinę. Kaip ir daugelis tokių keliautojų ant nugaros galėjo turėti maišelį su maisto atsargomis ir šiltesniais rūbais. Kelias į Vilnių tuomet nebuvo tuščias, juo keliaudavo arkliais, karietomis, tačiau ne retenybė buvo ir pėstieji. Maldininkams, elgetoms tai buvo įprastas susisiekimo būdas. Visas Simono turtas – 10 sidab­rinių rublių. Pasak Vytauto Merkio, buvęs gražios išvaizdos, tiesios laikysenos, švaraus veido, linksmų žydrų akių, tamsių plaukų. Mokslas Vilniaus gimnazijoje prasidėjo rugsėjo 13 d. pamaldomis Šv. Jonų bažnyčioje. Lotynų ir graikų kalbos mokytojas Leonas Borovskis kalbėjo apie antikos laikus, kurių studijos lavina protą. Netrukus jis universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete dėstys retoriką ir poeziją, vienu svarbiausiu romantinės poezijos šaltinių laikys tautosaką, ją skatins suvokti kaip nacionalinės dvasios ištakas.

Vieninteliame išlikusiame S. Daukanto gimtosios sodybos Kalviuose pastate – klėtelėje 1983 m. spalio 30 d. atidarytas memorialinis muziejus. Kieme yra paminklinis akmuo, atstatytas kryžius ir S. Daukanto skulptūra (autorius J. Prušinskas), kurioje išskaptuoti švietėjo žodžiai: „Aš ir tuo džiaugsiuos ir linksminsiuos, jog pirmas tarp lietuvių gudresniems vyrams rašyti kelią praskyniau.“ Iš Vidos Girininkienės archyvo

Netradiciškai Vilnių pasiekė ir Adomas. 1815 m. rugsėjį iš Naugarduko Lydos keliu Vilniaus link riedėjo žydelių pirklių brika, kurioje galėjo būti 4 ar 5 vyrai. Vienas jų – ponaitis A. Mickevičius su 11 dukatų (auksinių monetų, kurių viena prilygo 3 sidabro rubliams) kišenėje ir užtaisyta šaudykle ant kelių. Mat Vilniuje, Panerių kalvose, siaučią plėšikai ir bajoraičiui gali tekti kautis. Netoli Vilniaus jie pamatė staiga iš miško išbėgusį žmogų, šaukiantį sustoti. Adomas čiupęs šauti parengtą ginklą, bet vežėjas sustabdęs. Pasirodo, tai buvo pasiklydęs medžiotojas – Bukštos namų valdytojas ar prižiūrėtojas Michnevičius, pas kurį Adomas Vilniuje ir gyveno pirmąsias 5 dienas. Tai galėjo būti rugsėjo 10 diena.

Profesoriaus Juozapo Mickevičiaus butas vadinamuose Rektorių namuose buvo Pilies g. Nr. 11, kurį dabar žymi iš gatvės pusės esanti memorialinė lenta. Įėjimas į jį, manoma, buvo iš universiteto kiemo pusės. Gretimas butas priklausė profesoriui Simonui Malevskiui, kuris po dviejų mėnesių buvo išrinktas universiteto rektoriumi. Tame pačiame name, net tame pačiame koridoriuje, buvo ir universiteto bibliotekininko, Lietuvių kalbos katedros steigimo iniciatoriaus Kazimiero Kont­rimo butas. Literatūroje klaidingai nurodoma, kad S. Malevskio sūnus Pranciškus 1815 m. kartu su S. Daukantu ir Vincentu Smakausku mokėsi Vilniaus gimnazijos šeštojoje klasėje. „Kuryer Litewski“ 1815 m. liepos 15 (3) d. skyriuje „Wiadomości krajowe“ konstatuota, jog 1815 m. V. Smakauskas buvo 2-oje, S. Daukantas – 5-oje, o P. Malevskis – 6-oje gimnazijos klasėje.

Namas Zaosėje, kuriame, kaip manoma, gimė A. Mickevičius. XX a. pradžia

Universitete

1815 m. A. Mickevičius įstojo į nemokamą vietą kaip kandidatas į mokytojus ir, gavęs 150 sidabro rublių metinę stipendiją, pagal programą studijavo Fizikos ir matematikos fakultete. 1816 m. jis perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą, kuriame, baigęs Vilniaus gimnaziją, tų pačių metų rudenį pradėjo studijas ir S. Daukantas. Abu lankė profesoriaus Gotfrydo Ernesto Grodeko seminaro romėnų literatūros sekciją, be abejo, susitikdavo ir Juozapo Zavadskio knygyne, tapusiame jaunimo susibūrimų vieta. Tuo metu Vilniaus universitete studijavo nemažai iš Žemaitijos kilusių lietuvių. Stanislovas Moravskis atsiminimuose juos apibūdino gan niūriai: „Lietuviai buvo panašūs į dvasinių seminarijų auklėtinius: knyga, seksternas (užrašai, – V. G.) ir nieko daugiau.“ Išsilaikęs iš privačių pamokų S. Daukantas ateitį siejo su mokslu, studijomis, šalinosi didelių kompanijų ir studentiškų linksmybių. Valstybės išlaikomi studentai laikėsi atokiai nuo tų, kurie išsilaikė patys, bendravo su aukštesnio socialinio lygio atstovais. Tačiau, kaip teigia atsiminimų autoriai, Adomas viešų linksmybių irgi vengė, atsiverdavo tik tarp sau artimų asmenų.

Universiteto auditorija, kurioje paskaitų klausėsi S. Daukantas, A. Mickevičius ir kiti romantikai. 1920 m. Atvirukai iš: Uladzimir Lichadziedaŭ. „Adam Mickiewicz na pocztówkach z końca XIX – początku XX wieku“. – Minsk, 2008.

Romantikai

Imanuelio Kanto, Johanno Gottlybo Fichte’s filosofijos veikalai kaitino jaunus protus. Romantizmas kilo nusivylus Didžiąja Prancūzų revoliucija, laisvės, lygybės, brolybės lozungais, protą garbinusių švietėjų idėjomis. Ypač populiarios buvo vokiečių rašytojo ir filosofo Johanno Gottfriedo Herderio mintys. Rygoje pradėjęs rinkti liaudies dainas, jis susidomėjo ir lietuvių tautosaka. J. G. Herderio 1779 m. išleistose „Liaudies dainose“ paskelbtos ir 8 lietuvių liaudies dainos. Pasak jo, kiekviena tauta yra unikali. Individą pirmiausiai auklėja kalba, per kurią jis susiejamas su tautos tradicija ir kultūra. Būtent kalboje atsispindi tautos protas ir charakteris, įvardijamas kaip tautos dvasia. Kiekviena tauta turi tik jai būdingą unikalų saviraiškos būdą, kurio negali perimti kitos tautos, todėl žmogus be savo tautos ir kultūros skursta. Autentiškiausia tautos dvasios apraiška yra liaudies dainos. Tauta net ir žlungančioje valstybėje išlieka, jei išlaiko savo kalbą. Romantikai skelbė: pasaulį žmogus pažįsta ne protu, o nuojauta ir intuicija. „Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!“ – deklaruos 1820 m. eilėraštyje „Odė jaunystei“ A. Mickevičius. Tikrasis gyvenimo kelrodis – jausmai ir širdis, todėl: „Tu juk negyvą tiesą tegynei. / Ji ir neleidžia patirti / Tau šio stebuklo, pažįstamo miniai. / Žvelk širdimi tik į širdį“, – visu balsu šauks poetas 1821 m. pradžioje parašytame eilėraštyje „Romantika“ (E. Mieželaičio vertimas).

Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto studentai A. Mickevičius (kairėje) ir S. Daukantas „Istorinių portretų“ galerijoje Filologijos fakulteto vestibiulyje. Parkritęs jaunuolis prie A. Mickevičiaus kojų simbolizuoja jėga nuslopintus liaudies sukilimus. Knyga ir žvakė S. Daukanto rankose – jo švietėjiškos veiklos, o nulaužtas ąžuolas su ataugusia atžala – atgimstančios tautinės sąmonės simbolis. Dail. Rimtautas Gibavičius. 1980–1990 m. Antano Grinčelaičio nuotrauka. 2017 m.

Veikiant Romantizmui pradėta domėtis istorija. Visą Europą apėmusi jos tyrimo banga pasiekė ir Lietuvą. Filomatų akys krypo į viduramžius, į autentiškus LDK paminklus, folklorą, etnografiją. Istorijos tyrimų būtinybę propagavo profesorius Joachimas Lelevelis. Žinoma, kad A. Mickevičius 1822 m. sausį dirbo grafo Adomo Chreptavičiaus bib­liotekoje Ščiorsuose, kur buvo saugomi dokumentai nuo XVI a. Romantikų supratimu, literatūros kūrinys turi atlikti ir šviečiamąją funkciją, todėl buvo rašomi komentarai. Dažnai būdavo sunku nustatyti ribą tarp literato ir istoriko, nes to meto istorijos kūriniuose daug emocijų, o literatūroje – istorijos. A. Mickevičius teigė, kad negali pakęsti poezijoje karalių, kurių nėra istorijoje, ir salų bei šalių, kurių nerasi žemėlapyje. Jo herojinė poema „Gražina“, išleista 1823 m., turėjo net 16 puslapių išsamių komentarų. S. Daukantui, rašiusiam paprastiems žmonėms, kalbos vaizdingumas buvo būtinybė. Pirmojoje kultūros istorijoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ jis labai vaizdžiai aprašė senovės lietuvių girias, kuriose gyvenę žmonės didžiausia vertybe laikė laisvę.

Bus daugiau

 

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai