Juozas Algimantas Krikštopaitis. Pokalbiai su savimi (IV)

Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys

Lapkričio 1 d.

Vėlinės. Laukdamas tradicinių mišių Antakalnio kapinėse, vaikštinėju ir, paniręs į prisiminimus, lankau man artimų žmonių paminklus, sunkiais akmenų ar betono luitais slegiančius buvusius smėlingus kauburėlius. Prieš porą dienų nuvykau į Petrašiūnų kapines Kaune. Parymojau prie Motinos, prie mano mokytojų Arminaičių – voronežiečių plejados pedagogių kapo; nulenkiau galvą prie alpinistų panteono, prie kitų širdyje slypinčiųjų atminimo ženklų.

Nuotaika, klaidžiojant nekropolio takais, skatina sugrįžti prie fundamentalaus Krescencijaus Stoškaus veikalo „Rezignacija, arba Mirties filosofijos iššūkis modernybei“ (2011). Prie kūrinio, pralenkusio mūsų visuomenės išprusimą, matyt, todėl jis liko tinkamai neįvertintas. Man „Rezignacija“ yra vienas iš ryškiausių susimąstymų apie pasaulį ir žmogų.

 

Lapkričio 2 d.

Prieš porą mėnesių išgirdau netikėtą naujieną: Kaune, palėpėje namo (Radastų g. 9), kuriame su Mama gyvenome nuo pat karo pradžios, naujieji gyventojai prie stogo sijos aptiko užkištą laiškų ryšulėlį. Paaiškėjo, kad tai mano Motinos ir Tėvo laiškai, rašyti jų jaunystės laikais (1925–1940). Dabar jie jau yra atkeliavę į mano namus Šilo gat­vėje Vilniuje. Praskleidus pirmuosius pablukusius lapus, apėmė toks stiprus jaudulys, kad turėjau nutraukti skaitymą. Prisiliesti nepajėgiau nei kitą dieną, nei po savaitės.

Pamėginau šiandien. Ir vėl pritrūko drąsos gilintis į paslaptis, glūdinčias tarp laiškų eilučių. Prie jų sugrįšiu, kai būsiu tinkamiau pasiruošęs susitikti su šventa savo šeimos relikvija.

 

Lapkričio 7 d.

Informaciniais kanalais pasklido žinia: prof. Petrui Baršauskui dėl senaties nebus keliama baudžiamoji byla už plagijavimą. Manau, čia viskas glūdi giliau nei senaties argumentas. Šiame suktame reikale, jei tektų jį eskaluoti, paaiškėtų daug negražių dalykų, kuriuose dalyvavo stambios akademinės bendruomenės ir politikos veikėjų figūros.

 

Lapkričio 8 d.

Spalio viduryje TV ir dalis žinia­sklaidos skyrė deramą dėmesį Vytauto Landsbergio 85-mečiui. Atrodo, visiems suprantamas reikalas pagerbti daug nusipelniusį asmenį, valstybininką, kuriam buvo lemta pradėti esminius veiksmus atkuriant Lietuvą ypač rizikingu sovietų sistemos griuvimo laiku.

Šioje pagarbos išraiškos panoramoje keistai atrodo pompastiška Tomo Venc­lovos pagerbimų serija. Šis liberalus pasaulio pilietis, skeptiškai vertinantis mūsų tautines aspiracijas, su pašaipia šypsena priima mūsų – primityvių idiotų, jo žodžiais tariant, – pagarbinimą.

Temstant skubu į Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką, kad vėl panirčiau į nuostabų operos pasaulį. Šį kartą ištikimasis operos gerbėjas Rimgaudas Kazakevičius pakvietė išklausyti „Eugenijaus Onegino“ vaizdo įrašo („Met­ropolitan Opera“, 2013).

Mes, pokario gimnazistai, rinkdavomės prie Operos teatro Kaune, ieškodami būdo prasmukti be bilieto. Ypač atkakliai reiškėsi 8-os (anksčiau ir vėliau „Saulės“) gimnazijos moksleiviai. Tokia elgsena nebuvo atsitiktinė: vakarai tada slinko be pramogų; gausus mano klasės mokinių būrys mokėsi muzikos dalykų specialiosiose mokyklose arba privačiai.

Prasmukti padėdavo tai pažįstamas teatro kirpėjas, tai Kurauskų Henka, teatro pusrūsyje gyvenantis su tėvais. Pokario pramuštgalviams vien dėl savigarbos būtinai reikėjo nelegaliai pakliūti į vidų, o dabar jaunimas sakytų: kad įrodytum esąs kietas bičas. Trumpai tariant, tokia patirtis paskatino mus, jau abiturientus, drąsiam žingsniui: 1949 m. mūsų klasė sumanė šimtadienio proga parodyti epizodą iš „Eugenijaus Onegino“, t. y. koncertiniu būdu atlikti dvikovos epizodą...

Buvo ir realus pagrindas – turėjome balsingus jaunuolius: Joną Janulevičių (Oneginą), Henriką Jankauską (Lenskį), Rimvydą Mickį (Zareckį). Vokalistus ruošė absoliučia klausa pasižymėjęs Aleksand­ras Karpavičius; jis gebėjo vienu metu derinti vidurinę mokyklą su studijomis Kauno konservatorijoje. Orkestro partiją pianinu atliko vunderkindas Aloy­zas Končius, pasiskolintas iš žemesnės klasės. Man pačiam teko atsisėsti šalia Aloyzo ir versti partitūros lapus; be to, dar turėjau eiti suflerio pareigas, nes skubant solistai nespėjo tinkamai išmokti žodžių.

Spektaklis-koncertas turėjo netikėtą pasisekimą. Į gimnazijos salę sulėkė ne tik visi mokiniai ir pedagogai, bet ir mūsų buvę abiturientai, tiesiog miestiečiai. Tarp pastarųjų pamačiau Kęstutį Genį, Vytenį Imbrasą, Aliodiją Ruzgaitę. Pasisekimas ir atsiliepimai vertė koncertą pakartoti. Dabar jau apsilankė ir keli žinomi žmonės: Kauno operos teatro solistas Rostislavas Andrejevas, jo teta fortepijono pedagogė Elena Okulič-Kazarinienė, kuriai rūpėjo jos mokinių sėkmė.

Šitas abiturientų akibrokštas turėjo įtakos tolesniam atlikėjų gyvenimui: H. Jankauskas ir J. Janulevičius, baigę Vilniaus konservatoriją, tapo solistais; pirmasis netrukus dėl balso stygų ligos praradęs vokalines galimybes, toliau liko dirbti teatro administracijoje, o antrasis iki pensijos dainavo Kauno muzikiniame teatre; dabar jo sūnus – šio teatro vyriausiasis dirigentas. A. Končius kartu su Leopoldu Digriu, vėliau pagarsėjusiu vargonų solistu, baigė Maskvos konservatoriją. Tik pianisto A. Karpavičiaus likimas, deja, klostėsi nesėkmingai: netrukus mirė nuo nesaikingo alkoholio vartojimo. O aš pats įsigijau nepagydomą ligą – priklausomybę operos žanrui.

 

Lapkričio 9 d.

LMA mažoji salė. Ji nėra jauki, bet turi privalumų: čia tinkamai įruošta vaizdo ir garso technika, būtina dalykiniams susitikimams. Šį karta bus pristatoma knyga „Liudvigas Heinrichas Bojanus“. Nedidelis, bet puikiai paruoštas leidinys yra skirtas garsiam zoologui, pedagogui, lyginamosios anatomijos pradininkui, profesoriavusiam daugiau ne dešimtmetį Vilniaus universitete. Knygos autoriai – Philippe Edelis (Strasbūras) ir Piotras Daszkiewiczius (Paryžius), mokslo istorijai pasišventę profesoriai, taip pat atvyko.

Renginys ramiai tekėjo pagal numatytą programą: kalbėjo autoriai, pasakojo apie ruošimo ir leidybos peripetijas. Prie jų prisijungė vertėjai ir specialusis redaktorius akademikas Vincas Būda. Aš taip pat buvau pakviestas tarti žodį.

Lapkričio 14 d.

Renginys Trakų pilyje, skirtas pristatyti du puikius albumus, sukurtus dailininko Rimanto Dichavičiaus: „Giedrius Kazimierėnas. Žalgiris. Dies irae. Rūstybės diena (Vieno istorinio paveikslo publikacija)“ ir „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei. III tomas“.

Susirinkusieji Didžiojoje menėje patyrė ypatingą nuotaiką: jie atsidūrė valdovų rezidencijoje, kurioje du gotiško stiliaus sostai oriai rymo tarsi laukdami karališkos poros, lydimos dvariškių su rūmų juokdariu priešakyje... Erdvė įpareigojo susikaupti ir renginio organizatorius, ir būsimo pagarbos akto dalyvius.

Leidinių pagarbinimo ceremoniją pradėjo Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas. Ypatingo dėmesio sulaukė emocingai ištartas G. Kazimierėno žodis; R. Dichavičius kalbėjo ilgai, nuklysdamas nuo pagrindinės temos į prisiminimus apie skausmingą patirtį tremtyje.

Lapkričio 15 d.

Rašytojų klubo salėje vyksta „Naujosios Romuvos“ vadovo ir Juozo Keliuočio tradicijos tęsėjo, filosofijos dr. Andriaus Konickio knygos „Iš meilės išminties meilei“ (2017) pristatymas. Susirinko šešios dešimtys poezijos ir knygų mylėtojų būrys. Tarp jų matau bičiulius – profesorius Juozą Mureiką ir Saulių Kanišauską. Keista, nepasirodė aktyvesni RS nariai; ta proga grįžtu prie savo jau senos išvados: „išrinktieji ir pateptieji“ domisi tik savimi ir jiems naudingais reikalais.

Knygos paantraštė „Filosofai neprofesionalai Lietuvos filosofijos kontekste“ nukreipia siūlomą temą konkretesne kryptimi: į knygoje žadamą pokalbį apie ribą tarp profesionalo ir filosofiją mylinčiojo, kuris neturi nuoseklaus pasiruošimo. Nepaisant paaiškinančios krypties nuorodos, leidinio pavadinimas skaitytojui gali atrodyti keistas. Bet daryti skubias išvadas nėra rimtas reikalas išprususiam asmeniui. Šiuo atveju patarčiau atsiversti knygą ir susipažinti su paties autoriaus įvadiniu žodžiu. Tai atlikę pastebėsime būdingą mūsų mąstymui savybę: esame įpratę atskirti poezijos slėnius nuo tarpeklių, kuriuose blaškosi pasiklydę filosofai. Nors tai vaizdingas palyginimas, bet gerokai miglotas. Ieškodami atsakymų į painius egzistencinius klausimus, neišvengiamai nukeliaujame ir į žydinčias poezijos lankas. Manau, nesunku suvokti, kad aptikti aiškiai nusakomą ribą tarp poetinio žodžio raiškos ir filosofinio mąstymo veik neįmanoma. Čia viskas – jausmas ir protas – susipina, ausdami intelektinio pažinimo juostą.

Renginyje kelis žodžius tarė jauna poetė Dovilė Kuzminskaitė ir rašytoja Birutė Jonuškaitė. Filosofai – knygos oficialusis recenzentas Naglis Kardelis ir autorius Andrius Konickis – nusakė esminius leidinio bruožus. Baigiantis knygos pašlovinimo ceremonijai, pagrindinis jos herojus, apglėbęs gėlių puokštes, pasisuko durų link. Likusieji, kupini iškilios nuotaikos ir kankinami nežinios, kaip toliau elgtis, trypčiojo vietoje, bet... netrukus apsisprendę, nutipeno ten, iš kur sklido kavos aromatas ir knygos autoriaus garbintojų tostai. Man skubant neatsilikti, nekantrus kaimynas paklausė: „Kas gi iš tikro yra tas, kurį įprasta vadinti filosofu?“ Nenorėdamas pavėluoti prie kavos staliuko ir jau laužomo šakočio, atsakiau atsainiai: „Filosofas – asmuo, kalbantis su savimi; jis nei mato šalia esančių, nei nori girdėti kitų nuomonės; jis nuolat koketuoja, akcentuodamas savo tariamą ypatingą misiją.“

 

Lapkričio 28 d.

Operos entuziasto ir šio žanro žinovo Rimgaudo Kazakevičiaus gimtadienis. Subėgo ištikimų bičiulių būrelis, kuriems rūpi vėl pasimatyti ir paplepėti apie Lietuvos kultūrinio gyvenimo naujienas bei rūpesčius.

Erdviame Gedimino pr. 1A bute šnekučiuojasi muzikos reikalams pasišventę Nora ir Edmundas Gedgaudai, aktorius ir rašytojas Eugenijus Ignatavičius ir gydytoja Angelina Staigūnienė, pianistė Nijolė Kuodienė, Gintarė Paškevičiūtė, inžinierius Algimantas Pilyponis, architektas Augis Gučas, chemikė Vilija Dagytė ir dar kelios damos iš Rimgaudo aplinkos. Susirinkusieji pasigenda viską apie visus žinančios Audronės Girdzijauskaitės, nutarusios pailsėti prie jau atvėsusios Baltijos pakrantės.

Bičiulių susitikimas buvo skirtas Dmitrijaus Chvorostovskio atminimui. Gerą valandą klausėmės operos grando įrašų. Gėrėjomės arijomis iš „Eugenijaus Onegino“, „Pikų damos“, „Normos“.

Prie vaišių stalo įsiliepsnojo diskusija, skirta Lukiškių aikštės konkurso rezultatams. Kiekvienas išklojo savo atkakliai ginamus variantus; dar valandą intensyviai ginčijomės, kol galop visi aprimome, pripažinę, kad gali būti sąlyginai priimtina komisijos patvirtinta aikštės idėja. Rimtai apmąstytų ir talentingai paruoštų projektų nebuvo, todėl teko susitaikyti su tikrove – rinktis mažiausiai piktinantį variantą. Tačiau ir dabar aišku, kad šis reikalas lengvai neužsibaigs, valstybės destrukciją jis toliau gilins.

 

Lapkričio 29 d.

Prieš mano akis karaliaus Mindaugo skulptūra. Granitinis Valdovo veidas rūškanas. Pakeliu akis ir regiu nukraujavusio kalno žaizdas, kurių dalį dengia muziejaus stogas. Praveriu Lietuvos nacionalinio muziejaus duris. Neskubėdamas ir vildamasis pakelti nuotaiką, pasuku prie fotografijų ekspozicijos, skirtos Tautos atgimimo ąžuolynui. Parodos autorius – fotografas Leonardas Skirpstas. Dalyviai lėtai apžiūrėdami ekspoziciją dalijasi įspūdžiais.

Netrukus užgroja etnografinis ansamb­liukas. Atidarymo ceremonialą pradeda Tautos namų santaros pirmininkas, rašytojas Antanas Gudelis. Kalba muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, Tautos atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas ir šios monumentalios girios steigėjas Vitalius Stepulis, L. Skirpstas. Kiekvienas pagal savo kompetencijos galimybes nušviečia pagrindinę renginio temą, įvertindamas Ąžuolyno istorinį kelią, prasidėjusį vėlyvą 1998 m. rudenį. Kalbėtojai pažymi jo vietą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio įamžinimo programoje.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai