Sandra Valašinaitė, Marius Ščavinskas, Alvydas Šimkūnas. Žiemos pradžia: apie užmiegančias žoles

Aš kasdien rudeniop
kaip ir medis tampu vienišesnis kasdien
vis labiau ir labiau į save
panašesnis tampu su kiekvienu lapu
vis skaudžiau aš krentu vis baisiau
vis toliau nuo visų link žiemos (...)

Aidas Marčėnas. „Eilėraštis“

 

Atėjo šaltasis metas. Nuvyto ir pas­kutinės chrizantemos. Belieka pasigėrėti pirmosiomis šalnomis, kai sublizga užmiegančios pievos. Ten gausu pupinių šeimos augalų (Fabaceae), iš kurių populiariausi – dobilai (Trifolium) ir liucerna (Medicago), taip pat kitų šeimų žolių. Vis dėlto didžioji dalis pievų augalų priklauso miglinių (Poaceae) šeimai: eraičinai (Festuca), svidrės (Lolium), miglės (Poa), šunažolės (Dactylis) ir kt. Natūraliai susiklostė, kad pievų augalai yra skirti žolėdžiams gyvuliams. Migliniai augalai dėl savo ekonominės svarbos kartu yra ir labai populiarus mokslinių tyrimų objektas – tiriamas jų produktyvumas bei atsparumas įvairiems aplinkos veiksniams, įskaitant šaltį. Plytinčios pievos yra neatsiejama ir Lietuvos ekonomikos, kraštovaizdžio, kultūros dalis. Lietuvoje iš miglinių šeimos augalų dar itin svarbios tiek praktiniu, tiek kultūriniu aspektu yra Kuršių marių pakrantėse šlamančios nendrės (Phragmites).

Kuršių marių nendrės ties Juodkrante 2006 m. Mariaus Ščavinsko nuotrauka
Kuršių marių nendrės ties Juodkrante 2006 m. Mariaus Ščavinsko nuotrauka

Blaise’as Pascalis žmogų prilygino nendrei: „...žmogus tėra nendrė, silp­niausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė.“ Toks mąstymas žmogų-nend­rę padaro tvirtą, atlaikantį negandas, gebantį iš naujo pakilti ir būti labiau užsigrūdinusį, ieškantį tiesos. Savitai tai išgyvena ir augalai. Žmogus, norėdamas suprasti augalą ir jo peržiemojimo paslaptis, turi ne tik atlikti ekologinius stebėjimus, bet ir vykdyti morfologinius, anatominius, citologinius ir molekulinius tyrimus. Pateiksime pavyzdį, kaip atskleistos augalų gyvenimo paslaptys, nustatytos morfologiniais tyrimais. Miglinio augalo antžeminė dalis susideda iš ūglių, kurių kiekvienas susidaryti iš stiebo ir lapų. Matuojant užaugusių lapų ilgius visame migliniame augale buvo nustatyta, kad jo viršutiniuose (apikaliniuose) ūgliuose lapų ilgių pasiskirstymas gerokai dėsningesnis negu apatinėje. Augalas, siųsdamas hormoninį signalą (auksiną), „proteguoja“ viršuje esančias dalis, kurios yra šviesos kvantų atžvilgiu palankiausioje pozicijoje.

Gali kilti klausimas, kodėl rudenį nudžiūsta žolės ar krenta lapai? Diletantas galbūt atsakys, kad trūksta šilumos, mitybinių resursų ir pan., tačiau iš tiesų lapų kritimas ir žolių džiūvimas prieš žiemą su augalo išsekimu turi mažai ką bendra. Iš esmės augalo, prisitvirtinusio prie dirvos, gyvenimo būdo strategija yra ne bėgti ar pasislėpti, bet kokybiškai keistis ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Mokslinėje literatūroje tokie kokybiniai pokyčiai vadinami bifurkacijomis. Augalams prisitaikant ekspresuojasi nauji genai, sintetinami nauji baltymai ir kitos medžiagos. Tas pats matyti ir analizuojant augalo augimą. Pavyzdžiui, daugiamečiai migliniai pievų augalai sėkmingai peržiemoja, jei pereina į kokybiškai naujas būsenas – prieš žiemą staigiai pristabdo augimą. Pirmiau tai padaro ūgliai, o kiek vėliau – ir šaknys. Kartu staigus augimo stabdymas dažnai sietinas ir su resursų taupymu. Taigi krentantys lapai ar pievų „užmigimas“ nėra toks paprastas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, bet yra griežtas programinis procesas.

Tam tikros strategijos augalai, t. y. strestolerantai (pvz., eraičinai) turi minėtą prisitaikymą šalčiui, todėl sėkmingai peržiemoja (schema 1a). O tie, kurie šio prisitaikymo neturi, pavyzdžiui, svidrės, dažnai iššąla ir neperžiemoja (schema 1b).

Stresoriui tolerantiški augalai taip pat geriau iškęs vandens užliejimą arba iššutimą, augalui sukeliančius išlikimo riziką. Remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, adaptyvų augalų augimo pristabdymą rodo ir sutrumpėjusi augimo zona, specifinis šakniąplaukių išsidėstymas ir kiti požymiai, kurie įvardijami kaip prisitaikymo ir atsparumo žymenys. Šie žymenys padeda vykdyti atsparių augalų atranką selekcijuojant. Tokie moksliniai tyrimai gali atskleisti daug naujų, tikslių augalų strategijos (pagal Johną Philipą Grime’ą) požymių. Remdamiesi šiais požymiais galime patikslinti augalų priskyrimą vienai ar kitai ekologinei strategijai pagal minėtą klasifikaciją. Tuomet atsiveria galimybės ir tikslesnėms augalų išlikimo prog­nozėms. Žinant atskirų augalų grupių savybes, galima išlaikyti pievų rūšinę sudėtį pagal poreikius.

Schema Nr. 1: Augalų reakcijos tipai veikiant žemoms temperatūroms. A – augalo kokybinis pasikeitimas, veikiant žemai kritinei temperatūrai (ištisinės linijos apatiniame trikampyje rodo dažnai pasitaikančius nuostolius); B – augalo žūtis, nesant kokybiniams pasikeitimams. Schemos autorius – Alvydas Šimkūnas.
Schema Nr. 1: Augalų reakcijos tipai veikiant žemoms temperatūroms. A – augalo kokybinis pasikeitimas, veikiant žemai kritinei temperatūrai (ištisinės linijos apatiniame trikampyje rodo dažnai pasitaikančius nuostolius); B – augalo žūtis, nesant kokybiniams pasikeitimams. Schemos autorius – Alvydas Šimkūnas.

Kurios rūšys išliks pievoje kitais metais, priklauso ne tik nuo aplinkos veiksnių, bet ir nuo augalų santykių vasarą, pavyzdžiui, konkurencijos. Svarbu yra ne tik tai, kiek konkrečiam augalui kažkuris aplinkos veiksnys naudingas, bet ir kaip veikia augalo kaimyną. Pavyzdžiui, jei pievą dažnai pjausime, varpinių augalų rūšis (pievinė miglė), kurių didesnė lapų dalis išsidėsčiusi stiebo apačioje, išsaugos didesnę augalo masę ir jie lengviau ataugs, o kita varpinių rūšis (šunažolė), kurių lapai stiebe yra išsidėstę aukščiau nuo žemės paviršiaus, šį pažeidimą-nupjovimą ištvers sunkiau. Nupjovimas paveiks šias rūšis nevienodai: ir šunažoles veiks ne tik nupjovimas, bet ir jos kaimynė pievinė miglė – ji, kaip mažiau nukentėjusi, geriau įsisavins resursus ir dar labiau nuskurdins šunažolę. Tręšimo įtaka pievų augalams taip pat labai nevienareikšmė. Ypač įdomi ši įtaka dobilams. Dobilai, kaip ankštiniai augalai, dėl šaknyse esančių gumbelinių bakterijų fiksuoja atmosferinį azotą, o migliniai augalai to nedaro. Jei įvairiarūšę pievą patręštume azoto (N) trąšomis, migliniai augalai imtų geriau įsisavinti kitus mitybinius resursus, suklestėtų, o dobilai pralaimėtų konkurenciją. Veikiant minėtiems aplinkos veiksniams ir konkurencijai, keisis pievų rūšinė sudėtis.

Pievos nėra klimaksinė bendrija (egzistuojanti ilgai nesikeisdama, kol yra tokios pačios aplinkos sąlygos). Neprižiūrima pieva apauga krūmokšniais ir krūmais, o vėliau – mišku. Norint, kad mišriųjų miškų zonoje (taigi ir Lietuvoje) pieva liktų pieva, ją reikia palaikyti ir prižiūrėti: pjauti, ganyti, tręšti ir kt. Tokios pievos yra natūralaus žolėdžių gyvūnų maisto šaltinis. Tai žemdirbių iš miškų atkovotos žemės. Senovėje žemės iš miško buvo atkariaujamos ir ugnimi – iškirtus plotelį, išrauti kelmai, nugenėtos šakos būdavo sudeginamos, o pelenais patręšiama žemė. Taip paruoštoje dirvoje kelerius metus gerai derėjo vasarojai, bet po 3–4 metų jie nustekendavo žemę ir žmogui reikėdavo vasarojams ruošti naują sklypą. Tokia žemdirbystė vadinama lydimine. Pirmieji žemdirbiai iš miškų atkovotas geresnes žemes vertė ariamosiomis, o šlapesniuose laukuose, šlaituose ir miškuose, jų proskynose ganė gyvulius, šienavo. Lietuva – pievų ir ganyklų kraštas. Kone 1000 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje (pagal Kazį Ėringį) miškai sudarė apie 56 proc., laukai – apie 20 proc., pievų – apie 5 proc. XII a. išplito žiemkenčiai, nusistovėjo trilaukė žemdirbystės sistema ir išaugo gyvulių ūkiai. Visa tai lėmė baltiškojo alodo (individualaus ūkio) atsiradimą, didesnę socialinę visuomenės diferenciaciją, atvedusią prie Lietuvos valstybės susiformavimo XIII a. pirmoje pusėje. Po truputį mažėjo miškų, o laukų ir pievų plotas didėjo. XVI a. miškų buvo apie 31 proc., laukų – apie 40 proc., pievų ir ganyklų – apie 13 proc. XIX a. ant­roje pusėje Lietuvoje miškų buvo apie 24 proc., o laukų – apie 39 proc., pievų ir ganyklų – 27 proc. Pievų bei ganyklų formavimasis glaudžiai susijęs su žemdirbystės ir gyvulininkystės raida, o kartu – ir sėsliu žmonių gyvenimo būdu.

Vakariniuose Lietuvos rajonuose vieni iš miglinių šeimos augalų – nend­rės – nuo seno buvo svarbios tenykščiams gyventojams. Jos itin paplitusios Kuršių marių pakrantėse, nors auga ir kitur: upių, ežerų, tvenkinių krantuose, grioviuose, šlapiuose miškuose, pelkėse, raistuose, šlapiose pievose, vandenyje iki 2,5 m gylio. Nendrės yra daugiametis augalas, kurio stiebas yra 1–4 m aukščio, status, storas, lapuotas. Šis augalas turi ilgus šakniastiebius, dėl kurių smėlėti krantai sutvirtinami ir apsaugomi nuo ledų ardomojo poveikio ir bangų mūšos. Vaisius platina vėjas ir vanduo. Nustatyta, kad nendrės, kaip ir kiti pusiau vandenyje augantys dideli augalai, valo vandenį, susiurbia daug kenksmingų medžiagų. Jauni, dar neišplaukėję augalai sultingi ir saldūs, turi daug maistingų medžiagų, gyvulių (ypač arklių) noriai ėdami. Nendrės gana dekoratyvios ir jomis galima apželdinti vandens telkinius. Žiemą, užšalus vandeniui, nuo seno jos šienautos dalgiais, o kitais metais jomis būdavo dengiami stogai. Lietuviai ir jų kaimynai slavai stogus dengdavo meldais, nendrėmis, bet dažniausiai – šiaudais. Vadinamų gontų (lentelių) ir skied­rų danga išplito vėlai – XIX–XX a. Taip pat iš nendrių būdavo gaminami gražūs žaislai, o XIX–XX a. sandūroje išplitus kalėdinėms eglutėms, jos buvo puošiamos ir nendriniais, šiaudiniais žaisliukais. Iš nendrių kotų vaikai gamindavosi įvairias švilpynes, birbynes, taip muzikuojant žiemos vakarai neprailgdavo. Nendrės naudotos ir krepšiams pinti, kartais ir tvoroms tverti.

Lietuvių etnokultūroje nendrės siejamos su mirtimi, jos įveikimu, nemarumu. Antai, kartais mirusįjį guldydavo ant nendrių, o pasakose žmogus, pakliuvęs į aną pasaulį, taip pat kartais guldomas miegoti ant nendrių. Ne veltui retkarčiais velnias taip pat pasirodo raiste, pelkėse tarp nendrių. Smulkiojoje tautosakoje nendrė reiškė nepastovumą ir kartu pastovumą („linguoja it nendrė“, bet „ąžuolas krito, nendrė liko“). Kita vertus, krikščioniškoje simbolikoje nend­rė simbolizavo išsigelbėjimą nuo mirties, nes nendrėse buvo rastas ir išgelbėtas Mozė, o Šventajame Rašte ir krikščioniškoje ikonografijoje Nukryžiavimo scenoje matome nendrę (rečiau – kartį), nes romėnų kariai prieš mirtį Kristui ant nendrės padavę prarūgusiu vynu suvilgytą kempinę, taigi nendrė kartu reiškė ir kančią. Manoma, kad dėl šios priežasties gulėjimas ant nendrių pasakose reiškė nemarumą, o nendrė, priešpriešinta ąžuolui, kuris „kritęs“, simbolizavo išlikimą, gyvybingumą. Beje, iš kvepiančių nendrių, cinamono, alyvmedžių aliejaus, miros Didįjį Ketvirtadienį buvo ruošiama šventoji krizma, t. y. šventieji aliejai, naudojami suteikiant Krikšto, Sutvirtinimo sakramentus. Toks daugiaplanis nendrės vaizdinys, susipynęs su krikščioniška simbolika, lietuvių tautosakoje išliko iki šių dienų.

Pievos augalai, per visą vasarą brandinę, auginę ir sunokinę sėklas, išgyvenę fazinius virsmus, vieni užmiega žiemos miegu, kiti sunykę po savęs palieka sėklas. Juos padengia pirmųjų žiemos šalnų ar pirmųjų snaigių balkšva skraistė, lengvai nutūpdama ant kadaise žydėjusių, gyvybe alsavusių lapų, žiedų, o nūnai – stagarų. Tai virsmo iš krykštaujančios vasaros į žiemos tylą ir nenoro likti vienatvėje pojūtis. Pojūtis, verčiantis susimąstyti apie augimo ir gyvybės prasmę. Pojūtis, verčiantis suvokti, kad ir žmogaus gyvenimas nėra tik vėjo linguojama nendrė, nėra tik rudens darganos draskomas medis ar tik vieniša ore besisupanti pirmoji snaigė.

Šiuo straipsniu baigiame ciklą apie konkretų mėnesį žydinčius ir svarbius augalus. „Literatūros ir meno“ redakcija nuoširdžiai dėkoja Klaipėdos universitetui ir autorių kolektyvui: Sandrai Valašinaitei, Mariui Ščavinskui, Alvydui Šimkūnui.

Ciklo pradžia

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai