Kęstutis Navakas: „Pragaras yra iššūkis“

Prieš pat Kalėdas kultinėje estų literatūros mėnraščio „Looming“ bibliotekėlėje („Loomingu Raamatukogu“) išleista poeto KĘSTUČIO NAVAKO knyga „Kala peeglis“ („Žuvis veidrody“, sudarė ir vertė Reinas Raudas). Į ją tilpo lygiai pusė K. Navako knygos „100 du“ („Apostrofa“, 2013) eilėraščių. Siūlome knygoje skelbiamą vertėjo R. Raudo ir poeto K. Navako pokalbį.

 

b_200_304_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2018-01-05_nr._3645_LR_2017_40-Navakas_esi.jpg

Ar yra toks momentas poeziją rašančio žmogaus gyvenime, kai tampa aišku, kad kelio atgal nėra – jis pasmerktas rašyti vis tiksliau, nes supranta, jog niekad negalės savęs pilnai ir tobulai išreikšti kokioj nors, sakysim, labiau su kasdienybe, o ne su kalba susijusioj veikloj? Jeigu taip, kada toks momentas galėjo nutikti tau? Nes skaitydamas jaučiu, kad jis buvo.

Ką reiškia „pasmerktas“? Tai ne nuo­sprendis, o dovana, savotiškas stebuklas. Man tokio lūžio momento, it važiuotum amerikietiškais kalneliais ir staiga suvoktum, kad nėra jokios galimybės išlipti pusiaukelėj, nebuvo. Rašiau visada, dar nuo vaikystės (pirmasis mano tekstas, kiek pamenu, buvo parašytas ket­virtoje klasėje hegzametru ir pasakojo apie Žalgirio mūšį), o kai pradėjo rodytis publikacijos ir knygos, net nesusimąsčiau, kas čia dabar vyksta. Tai atrodė visiškai natūralu, kitaip ir negalėjo būti. Tiesą sakant, retai susimąstau, kas čia su manimi vyksta – vyksta ir tegu sau vyksta. O tobulai save išreikšti galiu ir kitaip, ‒ juk ne kiekvieną sekundę rašau, ‒ bendraudamas su žmonėmis, stebėdamas gamtą, gamindamas valgį arba paprasčiausiai nieko neveikdamas. Apie kokią kitą profesionalią veiklą niekada negalvojau, nei man jos reikia, nei jai manęs.

Kalbėjau apie „pasmerktumą“ spinoziška prasme – kai priimi savo likimą. Nes tai turėtų būti ir gražu, ir baisu tuo pat metu. Bet tiek to. Įdomiau, kai sakai, kad gali save išreikšti stebėdamas gamtą ar nieko neveikdamas. Kai gamini valgyti, juk atsiranda kažkas, ko anksčiau nebuvo, tai savotiška kūryba, kuria galima džiaugtis arba nusivilti – beje, man irgi labai patinka stovėti prie viryklės. Kai stebi gamtą (arba save), ar tada ir pats virsti savo išraiška? Daugelis mano mėgstamiausių mąstytojų turbūt su tuo sutiktų. Bet tuomet paaiškėja, jog veikla su akivaizdžiais rezultatais, pavyzdžiui, poezijos rašymas ar sriubos virimas, yra savaime vykstančios saviraiškos antrinė forma.

Daugelis pagrindinių dalykų yra ir gražūs, ir baisūs tuo pat metu. Ir pasaulis, ir žmogus, kuriame angelas ne taip toli nuo demono, netgi pats tikrasis grožis, tarkim, mene, turi tam tik­rą baisumo dimensiją, kuri jam, kad ir kaip būtų keista, teikia gyvybės. O gamtą ar apskritai realybę gali stebėti arba budistine prasme, kai viską priimi ir su viskuo susitapatini, arba labiau vakarietiška. Pastaruoju atveju realybė ir net pati gamta priešinasi, nors ne visada akivaizdžiai. Realybės pasipriešinimą visi bando įveikti savaip. Kas nutiesia kelią, kad į darbą nereikėtų važiuoti per mišką, kas išranda kokį naują vėjo malūną, o aš tiesiog apmąstau ją, aprašau (dažniausiai perrašau), ar apskritai primerkiu akis (tokiu atveju realybės matosi daug mažiau) ir likusią nuo jos siautėjimo sąmonės dalį skiriu fantazijoms. Faktiškai ir gyvenu fantazijų, sapnų pasaulyje, nes taip man gerai ir galiu tai sau leisti, tačiau realybės kvėpavimą į mentis, be abejo, juntu.

Bet tavo tekstuose labai svarbus „tu“, su kuriuo nuolat bendrauji, ir neatrodo, kad šis pokalbininkas (-ė) būtų tau nuspėjamas (-a) arba tavo minties valdomas (-a). Aišku, bet koks „kitas“ yra iš dalies paties žmogaus sukurtas, bet tavo tekstuose tasai „tu“ veikiau asmuo, kuris kartais riboja, kartais skatina tas fantazijas, ir nebūtinai ta linkme, kuri tau patogesnė.

Nors žinom, kas sakė, kad „Pragaras – tai kiti“, kitas man reikalingas. Žinoma, tą kitą iš dalies perkuriam, bet tik iš dalies, kaip ir jis bando perkurti mus. Jei nebūtų kitų, tiktai aš, nebūtų nei jų opozicijos ar įvairovės, ar to paties kitoniškumo, todėl galiausiai pristigčiau ne tik idėjų, bet ir gyvybinių jėgų. Keistu būdu tie kiti jas palaiko. Kitas – visada iššūkis ir kuo mažiau jis nuspėjamas, tuo didesnis iššūkis ir tuo įdomiau gyventi. Kūrybos žmogui iššūkiai būtini. Tiesą sakant, ir pats pragaras, jei jau grįžtume prie minėto posakio, yra ne kokia lemties aklavietė, bet iššūkis. Aš dažnai susikuriu tą kitą, susirenku iš realybės skutų ir, kaip sakai, neretai jis mane kreipia man nepatogia linkme. Ir nieko čia baisaus, įdomu pažiūrėti, kas ten.

O tuo metu išlaikai save ne tik kalbančiame balse, bet ir formoje. Koks nors puristas literatūrologas turbūt nesutiktų, kad tai, ką rašai, yra tikri sonetai ar terza rima. Bet ar tai svarbu? Ką tau duoda savęs ribojimas? Man tai labai įdomu, nes ir pats rašiau tiek „klasikines formas“, tiek ir vers lib­re, ir pajutau, kad eilutėmis sukapotas tekstas nepagauna kalbos ritmo taip, kaip paklūstantis tam tikriems apribojimams, kad ir ne sisteminiams. Panašu į džiazą ar šiuolaikinę klasikinę muziką. Ritmai, kurie susikuria tam, kad save sunaikintų. Kurie kartais užvaldo prasmėmis, sujungia teksto elementus netikėtais tiltais. Bet rašai ir prozą, kur formos vaidmuo kitoks. Ar gali įvardyti skirtumą?

Esu prirašęs eilėraščių vien dėl, tarkim, formos grožio ir frazių blizgesio, o „100 du“ – knyga, iš kurios verti tekstus estiškajam leidimui, – kiek kitokia. Jos pamatas – giluminiai sielos judesiai bei procesai. Žinoma, neįmanoma apie tai rašyti kaip psichoanalitikui, reikia vaikščioti aplinkkeliais, mėtyti pėdas: rašyti apie arklį, nors iš tiesų rašai apie medį ir pan. O tokiu atveju nesunku išsiplėsti vos ne iki „Iliados“ apimties, tad griežtos formos labai padeda. Tai ne tik eilučių skaičius, bet ir kiti knygos tekstuose nuolat pasikartojantys komponavimo principai. Pavadinau sonetais, nes ši forma buvo artimiausia tam, ką rašiau. Ji disciplinuoja, žinai, kad viską, ką nori pasakyti, turi pasakyti būtent tokiu formatu ‒ tiek išoriniu, tiek vidiniu. Tekstuose stengiausi palikti kuo didesnę interpretacijos galimybę, nes, nors giliojo dvasios gyvenimo pagrindai visų panašūs, jų išorinė raiška individuali. Tad ir tekstus tegul kiekvienas suvokia priklausomai nuo savo dvasinės, gyvenimiškosios ir intelektinės patirties.

O prozoje man visiškai neįdomus linijinis pasakojimas, kai perteikiama kokia nors „istorija“. Čia galime prisiminti Gustave’ą Flaubert’ą, svajojusį parašyti kūrinį, kuriame nebūtų pasakojimo, istorijos, siužeto, vadinamojo turinio, tas kūrinys turėtų išsilaikyti vien stiliumi, taip kaip žemė išsilaiko beorėje erdvėje niekieno nepalaikoma. Tokį prozos kūrinį parašyti sunku, poezijos – įmanoma. Romane „Vyno kopija“ mėginau torpeduoti linijinį pasakojimą ir pasiūlyti gana sapnišką naratyvą, kur siužetas egzistuotų, tačiau būtų itin užkoduotas. Tam tikra prasme man pavyko. Romane pasakoju apie daug ką, tačiau irgi minėtu principu: norėdamas parašyti apie medį, rašau apie arklį. Juk ten rašau ne tik apie vienatvę ar atsiribojimą, bet net apie Holokaustą, tačiau visa tai išlukštens tik tas, kas perpras gan sudėtingas romano taisykles. Panašiai ir su mano poezija šioje knygoje.

Taip, viena priežasčių, kodėl pasirinkau versti būtent šitą knygą, kad ji – visiškai sisteminis pasaulis. Neuždarytas, bet ir nesikartojantis (ir tikrasis pasaulis nesikartoja, o sukurtieji turi tokią tendenciją), jame kiekvienas elementas savais būdais surištas su visais kitais. Kuo daugiau skaitai, tuo geriau jis atsiveria, perskaityti eilėraščiai įgyja naujų prasmių. Žinoma, nenaratyvinė proza irgi gali tokia būti, bet joje vis tiek atsiranda ėjimas iš vieno taško į kitą. O čia ‒ ne. Juk mes dažnai skaitom eilėraščių rinkinius ne iš eilės, o atsiversdami kur pakliūva, todėl juose savaime turi būti kažkiek rizomatiškumo. Iš pradžių galvojau sudaryti ir išversti rinkinį iš įvairių tavo knygų ir periodų, bet vos pradėjęs supratau, kad geriau nieko prie šito pasaulio nedėti, tegul ir vertime jis išlieka maksimaliai artimas tam, koks yra. O kiek laiko rašei šią knygą? Ar principai tau pačiam buvo aiškūs dar nepradėjus, ar susiformavo rašant? Ar eilėraščiai knygoje sudėti chronologine tvarka, ar pagal kokius kitus principus? Pavyzdžiui, eilėraščių formos pasikeitimas vidury knygos – ar taip buvo iš pradžių sugalvota? Ar rašei abi formas tuo pačiu metu?

Ši knyga ypatinga tuo, kad ji faktiškai buvo ne rašoma, o atsitiko. Tarsi kažkas visa tai kūrė už mane, o aš tik užrašinėjau. Užeidavo savotiško transo būsena, kai imdavau justi keistas vibracijas, virsdavusias tekstais. Nebūdavo įmanoma atsispirti tam vibracijų slėgiui, turėdavau keltis vidurnakčiais ir užrašinėti. Ir, tiesą sakant, tai nebuvo sunku, mano indėlis kaip floristo – sukomponuoti dalykus, kurie iš kažkur ateina. Kartais per parą parašydavau septynis tekstus, tai daug. Leidausi vedamas šito vidinio srauto visiškai negalvodamas, kur atsidursiu ir ką visa tai reiškia, išorinė griežta forma šia prasme disciplinavo. Įdomu tai, kad kartais to iš kažkur ateidavusio teksto būdavo būtent tiek, kiek reikėdavo pasirinktai formai, turėdavau tik išgryninti iš (pa)sąmonės iškilusius tekstinius fantomus. Du pasirinkti eilėraščių modeliai leido jaustis laisviau, nes vienus dalykus geriau nusakyti pirmuoju, kitus – ant­ruoju. Grupavau ne chronologiškai, o taip, kad tekstų kaimynystė kuo labiau juos atskleistų. Kartais net grupuojant tekstus galima įžiūrėti soneto struktūrą: tezė – antitezė – sintezė. Kai knyga buvo parašyta ir išleista, šis poetinis apsėdimas liovėsi išsyk, bandžiau dar ką nors panašaus rašyti, tačiau nebepavykdavo.

Puikiai suprantu, esu panašių dalykų girdėjęs iš kitų poetų – ir būtent apie tas knygas, kurios man įdomiausios. Ko gero, panašiai kadaise jautėsi ir religinių tekstų autoriai, kurie nuoširdžiai galvojo, kad jų kūrinius inspiravo Dievas. Nors jokio potraukio religijai, ypač institucinei, neturiu, manau, kad toks patyrimas žmogui natūralus, bet religiniai veikėjai jį ilgainiui monopolizavo ir išnaudojo savo tikslams. Tačiau modernybėje, kai religija jau nebevaldo mūsų simbolinio gyvenimo, toks patyrimas gali būti prasmingai išreikštas būtent poezijoje (ir teatre). Ne tik išreikštas, bet ir perduotas kitiems. Nereikia šios analogijos bijoti nei galvoti, kad tokie tekstai ne autoriaus, o kokių aukštesnių jėgų kūryba. Kita vertus, automatinis rašymas, kurį propagavo André Bretonas ir Philippe’as Soupault, irgi greitai gali virsti tik pačiam autoriui suprantamu sąmonės srautu, kuris skaitytojui nelabai įdomus. Bet jų metodas tuo ypatingas, kad gali būti naudojamas sąmoningai – kaip ir profesionalūs šamanai gali įeiti į transą pagal užsakymą. O kaip tai, kad parašius knygą nebepavykdavo grįžti į tą būseną, paveikė tavo tolesnį rašymą? Turiu galvoje būtent poeziją, juk sakei, kad po šios knygos prasidėjo naujas kūrybos etapas.

Nesu religingas, ypač pas mus vyraujančios katalikybės prasme, mano pažiūras galima būtų pavadinti budistinėmis. Tačiau esama kažko, kas egzistuoja už mūsų sąmonės ribų, ko nesugebame apibūdinti ir kartais tai, ką pavadinau vibracijomis, iš ten mus pasiekia. Automatinis rašymas yra įdomus literatūros istorijos faktas, bet tik tiek, o mano atveju buvo visai kas kita. Žinoma, jei nebūčiau daugybę metų rašęs, skaitęs, mąstęs ir gyvenęs, neturėčiau daugybės su tuo susijusių patirčių, joks šamaniškai poetinis transas nepadėtų, paprasčiausiai nesuvokčiau, ką jis man nori perduoti. Pasibaigus šiam išskirtiniam knygos rašymo etapui, parašiau romaną, irgi visai kitokį nei pas mus rašomi: sapnišką, kupiną fantazijos, intertekstų ir sąmoningo skaitytojų klaidinimo siekiant sulaužyti mąstymo ir suvokimo štampus. Reikėjo tam tikros pauzės, kad vėl galėčiau imtis poezijos. Dabar ruošiu naują poe­zijos knygą, kurioje esama tekstų, kiek panašių į mūsų aptariamus, tačiau tai jau kitokia knyga.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai