Jovita Dikmonienė. Išmintingas Natanas išmintingame Gintaro Varno spektaklyje

Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje Gintaras Varnas gruodžio 8 d. pristatė naują spektak­lį, sukurtą pagal Gottholdo Ephraimo Lessingo (1729–1781) dramą „Natanas Išmintingasis“. Prieš premjerą pasirodė intelektualų, problemišką spektaklį žadantys interviu su pagrindinio vaidmens atlikėju Vytautu Anužiu („15min.lt“, 2017-12-01) bei G. Varnu („Diena.lt“, 2017-12-01). Režisieriaus interviu ir išsamiai parengta spektaklio programėlė parodė, kaip atsakingai G. Varnas ruošėsi spektakliui: gilinosi į G. E. Lessingo gyventąjį laikotarpį, jo kūrybą, dramos parašymo istoriją, Apšvietos idėjas, žydų tautos problemas, kitų režisierių, stačiusių šią dramą ar įkvėptų „Trijų žiedų“ istorijos, darbus, sukvietė talentingų žmonių kolektyvą, ieškojo mecenatų. Režisierius spektaklį skyrė mūsų laikų Natano – Leonido Donskio – atminimui.

Lietuvoje temos, susijusios su žydų tautos diskriminacijos, genocido prob­lemomis, yra labai aštrios, todėl išmintingai pastatyti spektaklį apie religinius, tautinius nesutarimus tarp krikščionių, žydų ir musulmonų iš tiesų sudėtinga.

„Natanas Išmintingasis“. Donato Stankevičiaus nuotraukos

„Nataną Išmintingąjį“ G. E. Lessingas parašė 1779 m. Jis buvo įkvėptas antikos ir svajojo sukurti intelektualų, žiūrovus auklėjantį teatrą, kuriame vokiečiai turėjo save pamatyti tarsi veidrodyje ir susigėsti. Dramaturgas ir filosofas skatino tėvynainius žiūrėti į kitas tautas kaip į sau lygias, ieškoti visus vienijančio žmogiškumo, o ne skirtumų, religijos dogmų nepriimti fanatiškai. Jis domėjosi Benedikto Spinozos filosofija, skatinusia Dievą pažinti per intelektualią meilę, atsietą nuo aistrų ir religijų. G. E. Lessingas 1749 m. sukūrė vienaveiksmę dramą „Žydas“, po kurios pastatymo susidraugavo su tuo metu prekyba užsiiminėjusiu protingu, nuolankiu žydu Mosesu Mendelssohnu, kuris ypač domėjosi literatūra, o vėliau tapo filosofu. Manoma, jis tapo Natano prototipu. Kita vertus, drama parašyta kaip atsakas pastoriui Johannui Melchiorui Goeze’i, aršiai gynusiam liuteronų tikėjimą ir kritikavusiam G. E. Lessingą dėl judofiliškų ir laisvamaniškų pažiūrų. Buvo parašyta vienuolika satyrinių laiškų „AntiGoeze“, po kurių publikacijos valdžia uždraudė autoriui atvirai diskutuoti religijos tematika. Tada rašytojas nusprendė sukurti dramą „Natanas Išmintingasis“ ir savo tėvynainius pamokyti iš teatro scenos. Dramoje autorius per šaržuotus personažų paveikslus išjuokė krikščionių religinį fanatizmą (Jeruzalės patriarchas ir krikščionė Daja), vienuolių nuolankumą ir neveiklumą, kai akivaizdžiai susiduriama su blogiu (krikščionių vienuolis ir musulmonas dervišas), vokiečių karštakošiškumą, polinkį pykti, karingumą, išdidumą (vokiečių vienuolis tamplierius), išaukštino žydų išmintingumą, žmogiškumą, meilę be fanatizmo ir prisirišimo (žydas Natanas). Pagal šią dramą 1922 m. režisierius Manfredas Noa pastatė nebylų filmą „Natanas Išmintingasis“, kuris nacistinėje Vokietijoje po metų buvo skandalingai sunaikintas. 1996 m. Rusijos filmų archyve rasta vienintelė išlikusi kopija ir jos fragmentais pasinaudota spektaklyje.

Drama vyksta XII a. Jeruzalėje, žiauriais kryžiaus žygių laikais, tačiau dramaturgas labiau pabrėžia savo laiko problemas. Tuomet Vokietijos žydai gyveno sienomis aptvertuose miestų kvartaluose. Jiems nebuvo galima išeiti iš savo kvartalo per šventes, jie galėjo vaikščioti tik jiems nustatyta gatvės puse, privalėjo sveikintis su visais vokiečiais, tačiau juos vokiečiai nebūtinai turėjo sveikinti. Vokiečiai jau tuomet žydų nemėgo ir piktinosi dėl jų kitoniškumo, košerinio maisto, išskirtinės aprangos, Naujojo Testamento ir Jėzaus nepripažinimo, savo tautos vadinimo Dievo išrinktąja, dėl sėkmingo praturtėjimo.

G. Varno spektaklyje Jeruzalės pat­riarchas (akt. Liubomiras Laucevičius) sako, kad Rechos įtėvis žydas Natanas vertas mirties bausmės („Sudegintas privalo būti žydas!“) tik dėl to, kad savo krikščionei įdukrai neįskiepijo tvirto tikėjimo Jėzumi ir nedavė valgyti kiaulienos. Šie žodžiai verčia žiūrovus šypsotis ir kartu baisėtis patriarcho žiaurumu. G. E. Lessingo laikais žydų valgomas „švaresnis“ maistas netiesiogiai vertė pasijusti vokiečius pažemintus. Jie savo pasipiktinimą ir agresiją reiškė karikatūromis, vaizduodami žydus, bučiuojančius kiaules. Tačiau dramaturgas neakcentavo žydų puikavimosi dėl maisto vartojimo, o bandė pasišaipyti iš saviškių – vokiečių, sakydamas, kad maistas neturi įtakos žmogaus dvasingumui. Žmogaus dorybė priklauso nuo jo geros valios ir išmintingo elgesio, o ne nuo jo valgomo maisto.

Religija turi padėti žmogui suprasti dvasios ir sielos dalykus, bet jei vienos ar kitos religijos skelbėjai pradeda siekti valdžios ir pinigų, tai tolsta nuo Dievo. Situacijos valdymas įstatymais, logika, o ne meile, visada nuveda fanatizmo, puikybės, didžiavimosi ir karo link. Noras kontroliuoti situaciją atitolina žmogų nuo Dievo. Tai jautė G. E. Lessingas, parodydamas „Natane Išmintingajame“, panašiai kaip ir Sofoklis „Antigonėje“, jog žmogaus sielą padaro nežmonišką įsitikinimas, kad jis teisesnis, geresnis už kitą ir kad svarbesni žmogaus sugalvoti, o ne dieviški įstatymai. Spektaklyje Jeruzalės patriarchui įstatymas taip pat yra aukščiau už meilę ir gailestingumą. Toks įsitikinimas atveda jį prie puikybės. Aktorius scenoje vaikšto pasirėmęs vyskupo lazda – pastoralu, kalba pompastišku tonu, užsidėjęs ant galvos auksu ir brangak­meniais žvilgančią mitrą. Dramaturgas iš šio personažo šaiposi teigdamas, kad patriarchas net pas ligonius eina išsipuošęs tarsi į šventę.

Dramoje vokiečių autorius bando pateisinti žydų turtingumą: Nataną vaizduoja visiškai neprisirišusį prie savojo turto. Po sėkmingos prekybos Natanas, pakviestas pas sultoną Saladiną, vos šiam užsiminus apie pinigus, iš karto pasisiūlo paaukoti didelę dalį turto sakydamas, kad jo turi per daug. Šie žodžiai, ištarti V. Anužio labai nuoširdžiai, mūsų laikų scenoje suskamba gana komiškai – pasigirsta publikos juokas. Aišku, Natano dosnumas būtų atrodęs įtikinamesnis, jei G. E. Lessingas būtų sukūręs sceną, kurioje žydas tuos pinigus Saladinui aukotų dėl kilnaus tikslo, o ne dėl to, kad jų pasirodė esą per daug.

Saladinas žydui užduoda suktą klausimą, kokia iš trijų religijų: judaizmas, krikščionybė ar islamas yra teisingiausia. Natanas papasakoja trijų žiedų istoriją-parabolę, kaip tėvas paliko tris žiedus mylimiems sūnums, kiekvienam sakydamas, kad tik jam palieka stebuklingą galią turintį žiedą. Po ilgų nesutarimų sūnūs suvokė, jog patys turi keistis, mylėti kitus, būti atlaidūs, gailestingi tam, kad stebuklinga žiedo (religijos) galia atneštų jiems ir visiems žmonėms laimę. Išgirdęs pamokančią istoriją Dainius Svobonas, vaidinantis sultoną, sureaguoja gal net pernelyg jausmingai, puola glėbesčiuotis su Natanu, nusižemina, savo išskirtinai skambiu, vyriškai žemu balsu sakydamas: „Aš dulkė? Niekas aš? O Dieve!“ (Kita vertus, turbūt ir pats G. E. Lessingas norėjo, jog musulmonas valdovas atrodytų šiek tiek komiškai, o žydas – išmintingai.) G. E. Lessingo laikais žydai išsiskyrė apranga – tamsiais ir nemoderniais drabužiais. Sultonas Saladinas, parodantis gailestingumą ir toleranciją žydui Natanui, Rechai bei krikščioniui tamplieriui, sako, kad jam nesvarbu, kaip žmogus apsirengęs: žydiškai ar krikščioniškai. Sultonas nenori, kad „medžiai visi žieve vienoda dengtųs“.

Natanas, Recha, Daja, tamplierius pasirodo pirmosiose spektaklio scenose apsivilkę gana moderniai, tarsi XXI a. žmonės (kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius). Todėl iš pradžių sunku priimti tokią XII a. laikų modernizaciją. Natano kostiumas – kaip tipiško nūdienio žydo – juodas švarkas ir kelnės, balti marškiniai, juoda skrybėlė ir juoda maža plokščia kepuraitė – kipa. Krikščionė Daja (aktorė Vilija Grigaitytė) dėvi juodą, priekyje klostuotą sijoną ir juodą švarką su auksiniais ornamentais. Šie rūbai suteikia Dajai griežtumo. Aktorė ne tik kostiumu, bet ir vaidyba primena per daug savo teisumu besipuikuojančią mokytoją, sugebančią visus, net ir nenorinčius, atversti į krikščionybę. Recha (aktorė Jovita Jankelaitytė) – jautri, mylinti tėvą mergaitė, pasipuošusi juoda suknele su plytinės spalvos ornamentais. Aktorė primena dorą žydaitę. Krikščionis tamp­lierius (aktorius Arnas Ašmonas) vilki juodus, kariškus rūbus, liemenę su kišenėmis ant krūtinės. Anot Dajos, jis tarsi „vokiškas lokys“ vaikšto energingai, per kraštus liedamas savo pyktį ir nepasitenkinimą.

Scenoje esantys stovai, ant kurių kabo XII a. nacionaliniai žydų, musulmonų, krikščionio tamplieriaus drabužiai (scenografas Gintaras Makarevičius). Tai Natano talesas – žydų maldos balta drobulė su išaustomis kraštuose tamsiai mėlynomis juostomis. Vienuolio tamplieriaus baltas apsiaustas su raudonu kryžiumi ant krūtinės. Apdegęs apsiausto kraštas išspaudžia Natanui ašarą, kuri sujaudina tamplierių, ir jis, patikėjęs žydo gerumu, išsivaduoja nuo religinių prietarų.

V. Anužiui scenoje iš tiesų rieda ašaros, jo balsas tampa švelnus, veidas nušvinta, kai pastebi kitų žmonių gerumą. Išskirtinė scena spektaklio pabaigoje, kai vienuolis (aktorius Sigitas Šidlauskas) pasakoja Natanui, kad žydą įskundė tamplierius, todėl patriarchas nori atimti iš jo įdukrą Rechą. Natanas ir vienuolis verkia kalbėdamiesi apie skausmą, bejėgiškumą, sąžinę, itin sunkų gyvenimo momentą, kai reikia susitaikyti su likimu ir priimti Dievo valią. V. Anužis nuo pat pirmosios scenos primena mūsų garsųjį litvaką – L. Donskį.

Vaizdo projekcijos padeda sujungti skirtingą laiką ir erdvę. Puikiai sugalvota scena, kai dervišas persirengia musulmono vienuolio rūbais ir iškeliauja iš sultono namų. Jo siluetą-šešėlį, keliaujantį didžiuliais smėlynais, žiūrovai mato ekrane (plg. „Oidipo mitas“). Kadangi vienu metu reikia stebėti aktorių vaidybą ir jų fone greitai besikeičiančius paveikslus, neįmanoma visko akimis aprėpti. Pasijunti tarsi didžiuliame muziejuje, kur neišvengiamai tenka bėgti iš vienos salės į kitą, nuo vieno šedevro prie kito. Spektaklyje skęsti neaprėpiamame mene ir nevalingai prisimeni: ars longa, vita brevis.

Ryški spektaklio dekoracija – didžiulė knyga, primenanti senovinę pergamentinę knygą-palimpsestą, kur ant hebrajiško teksto yra užrašyta lotyniškai, o ant lotyniško teksto ar knygos paraštėse – arabiškai. Knyga dekoruota paveikslais, palmėmis su datulėmis, Saladino rūmų kolonomis ir skliautais. Ant scenos grindų – šachmatų lenta ir figūros, kuriomis žaidžia sultonas Saladinas ir jo sesuo Zita.

G. E. Lessingas „Natane Išmintingajame“ jungė tragediją su komedija, o pabaigoje pritaikė naujajai graikų komedijai būdingą atpažinimą. Ši komedija, atsiradusi Atėnuose IV a. pr. Kr., išsirutuliojo iš Euripido vėlyvojo laikotarpio tragedijų, todėl dažniausiai baigdavosi atpažinimu – anagnorisis, kai brolis atpažindavo seserį, praturtėję tėvai – pamestus vaikus, vyras – prarastą žmoną. Kadangi naujoji komedija skirta publikai linksminti, dažnai graikų autoriai ir vėliau juos vertę romėnai Plautas bei Terencijus sugalvodavo komišką pabaigą, pavyzdžiui, kai įsimylėjęs vaikinas komedijos pabaigoje atpažindavo mylimąją kaip seserį ir nebegalėdavo jos vesti, o sesuo džiaugdavosi atradusi brolį ir prarastus turtingus tėvus ar globėjus. Atpažinimai dažniausiai vykdavo pagal vaikams likusį tėvų žiedą ar kitą daiktą. Arba vaikus tėvai atpažindavo pagal randą, tipiškus veido bruožus.

Tamplierius iš pirmo žvilgsnio įsimyli žydaitę Rechą („Išvydau ją, ir pajutau, lyg būčiau / Supančiotas, nematomomis nytim / Nebeatsiejamai su ja suaustas“), tačiau sužinojęs, kad ji žydė, bando užgniaužti jausmą. Aktorius A. Ašmonas kūno kalba gerai išreiškia jausmus, bet vaidindamas įsimylėjimą labiau parodo pyktį, nekantrumą, o ne meilę. G. Varno spektaklyje „Pagalvinis“ A. Ašmono suvaidinta meilė broliui atrodė daug tikresnė. Tad tokia interpretacija nejučiomis priverčia galvoti, kad galbūt kaltas pernelyg poetiškas tekstas, o gal vertėjas Antanas A. Jonynas meilės ryšiui perteikti galėjęs parinkti ne tarmišką žodį „nytis“, o įprastesnį – „gija“, o gal trūko repeticijų etc.

Tačiau vėliau pradedi abejoti, kad gal G. E. Lessingas vėl šaiposi iš tėvynainių? Juk šis „vokiškas lokys“ atpažįsta mylimąją kaip seserį. Antikinėse komedijose toks atpažinimas (taip baigiasi Plauto komedija „Pūniukas“) parodydavo įsimylėjusio vaikino širdies netobulumą, ydingumą ir leisdavo žiūrovams smagiai pasijuokti. G. E. Lessingas per šį personažą pašiepia savo tautos polinkį viską daryti pagal įstatymą, racionaliai elgtis netgi meilės srityje. Autorius šaiposi iš idėjos, kad žmogus pats gali nuspręsti, ką galima ir ko negalima įsimylėti. Tamplierius pats savimi stebisi: „Vienuolis riteris, kuris pamilo, – Krikščionis, mylintis žydaitę... Hm!“

Dramos pabaigoje G. E. Lessingas parodo, kad krikščionių riteris atpažįsta mylimą žydaitę Rechą kaip seserį, o pagal išlikusį tėvo brevijorių ir portretą šiuos jaunuolius – kaip sūnėną ir dukterėčią – atpažįsta musulmonas Saladinas ir jo sesuo Zita. Tokia šiek tiek komiška „Natano Išmintingojo“ pabaiga turbūt turėjo prasilenkti su režisieriaus estetiniu skoniu. Tačiau G. Varnas šią problemą išsprendė gražiai, galima sakyti, net genialiai – nekeisdamas dramos pabaigos. Ne akcentuodamas jos naivumą, bet suteikdamas kilnumo ir tragiškumo.

G. Varno spektaklis susiejo vieną nuo kito nutolusius dalykus: skirtingas religijas, tautas, meno rūšis, žmonių kartas ir net to paties režisieriaus skirtingus spektaklius į nenutrūkstamą meno kūrinį. Čia menas priartėjo prie B. Spinozos ir G. E. Lessingo idėjos – suvokti viską vienijantį Dievą per intelektualią meilę ir dorą žmogaus širdį. Iš tiesų tikrasis menas ir yra labai arti Dievo, nes jis rūpinasi žmogaus dvasia ir siela, parodo, kas žmogui svarbiausia. Šio spektaklio kūrėjams per teatro meną pavyko parodyti tikrą meilės esmę – tarnavimą kitam, pasiaukojimą ir gailestingumą.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai