Pernai, dieną po JAV prezidento rinkimų, „The New York Times“ ant­raštė būgnijo „Trumpas triumfuoja“. Kiek žemiau, po laikraščio sulenkimu, skaitytoją viliojo kita istorija „Neišsipildžiusios prognozės“, iš tiesų šnabždanti: „Žiniasklaida to nenumatė.“ Mėgindamas įsivaizduoti, ką galėčiau pasakyti apie 2017 m., mąsčiau būtent apie tai. Būta tiek daug ir tokių triuškinančių politinių pasityčiojimų, kad nesudėtinga pražiūrėti, jog pradėjo kisti esminės meno funkcijų prielaidos. Jų neįvertinus, sudėtinga suprasti, ar menas tinkamai reaguoja į meto aktualijas. Dėl kontroversijos tvykstelėjimų ore galima pražiopsoti didesnį, lėtesnį ir destabilizuojantį tektoninį judėjimą sau po kojomis. Kitaip tariant, galima vėl to nenumatyti. Taigi nusprendžiau metus užbaigti keliomis refleksijomis apie besikeičiantį meno bei medijų klimatą ir kaip tai veikia muziejus, menininkus ir kritikus.

Jei nepasidaliji šios parodos nuotrauka, ar tikrai joje lankeisi? Dalykitės savo #mfaMurakami nuotraukomis su @mfaBoston
Jei nepasidaliji šios parodos nuotrauka, ar tikrai joje lankeisi?  Dalykitės savo #mfaMurakami nuotraukomis su @mfaBoston

Šiek tiek istorijos

Kokiomis sąlygomis šiandien menas pasiekia platesnę auditoriją? Ko gero, didžiausia scena menui yra muziejai. Kaipgi jie gyvuoja?

Idėjos, kad menas turėtų būti visuotiniu, populiariu reginiu, istorija yra paini. XIX a., kai tapyba gebėjimu perteikti pasaulio detalumą dar gerokai lenkė fotografiją, tokie menininkai kaip W. Turneris, F. E. Churchas ar Th. Géricault didelio formato drobėmis galėdavo sutraukti minias žiūrovų. Tačiau tuo metu perskyra tarp „aukštojo“ ir „žemojo“ meno vis dar buvo tvirtai įsišaknijusi.

Kone bažnytinė atmosfera, kuri vėliau tapo išskirtiniu modernių muziejų bruožu, buvo tikslingai kuriama kaip nevisuotinė. Baltojo kubo (garsusis B. O’Doherty terminas moderniai galerinei erdvei) rafinuotumas skelbė: estetika virto tam tikru socialiniu elitizmu. Taigi radikalaus meno aktyvistai nusistatymu prieš aukštuomenę pasižymėjusiame XX a. 7 dešimtmetyje siekė muziejus padaryti mažiau aristokratiškus, bet atviresnius platesnei auditorijai. Šia prasme iš tiesų masėms skirto muziejaus idėja labai nesena (meno istorijos laiko skalėje gimusi vos vakar) ir todėl vis dar tebesivystanti. Meno kritikas Johnas Bergeris 1966 m. esė „Istorinė muziejaus funkcija“ smulkiai nupasakojo tuo metu vos pasirodžiusioje neįvardyto „prancūzų kuratoriaus“ knygoje pasiūlytą schemą: „Ateities muziejai bus mechanizuoti: lankytojai sėdės nedideliuose peržiūrų kambarėliuose ir drobės ant tam tikro vertikalaus eskalatoriaus bus rodomos prieš juos. Tokiu būdu, – rašė kuratorius, – per pusantros valandos tūkstančiai žmonių galės pamatyti tūkstančius paveikslų nepakildami iš vietos.“

Yayoi Kusama. „Museum of Ice Cream“
Yayoi Kusama. „Museum of Ice Cream“

8 dešimtmetyje atkeliavo triukšmingai reklamuota ir pardavinėta blokbasterio tipo paroda ir muziejų kultūra pradėjo šokti pagal „King Tut“ melodiją. Muziejai (bent tie, kurie turėjo gana didelį biudžetą), besikeičiančioje, į mažiau konservatyvios „kūdikių bumo“ kartos jausmus orientuotoje kultūroje mėgino pateisinti savo egzistenciją ir pasuko dideles minias sutraukiančių reginių keliu. Liberalių pažiūrų bardas Josephas Schumpeteris yra sakęs: „Kapitalizmo pasiekimai yra ne tai, kad karalienė aprūpinama daugiau šilkinių kojinaičių, o tai, kad jos tampa prieinamos gamyklose dirbančioms merginoms.“ Šiandien meno apžvalgininkai nesiliauja reikalauti, kad menas persikeltų į gyvenimą, kad priartėtų prie masių ar kad būtų ne mažiau populiarus nei muzika, man šis misionieriškas imperatyvas atrodo ignoruojąs laipsnį, iki kurio tokie reikalavimai jau yra išpildyti, tik ne ta forma, kokia žmonės įsivaizdavo.

Menas masėms savo vartotojišką pasitenkinimą jau pasiekė muziejų dovanų krautuvėlėse – po plakatą kiek­vienam bendrabučio kambariui, po spaudinį kiekvienai kainų grupei. O štai J. Bergerio prancūzų kuratoriaus įsivaizduotas technologinis prieinamumas tapo pranašiškas ne sprendžiant muziejų misiją vykdyti masinę edukaciją, o pastaraisiais metais vis kylant naujiems su šia misija susijusiems iššūkiams.

Nuo turuojančių blokbasterių iki mobiliojo interneto

1995 m. Billas Gatesas išleido autobiografinę knygą „Kelias į ateitį“ („The Road Ahead“). Joje nupasakojo įsivaizduojamą prietaisą „Interaktyviosios namų sistemos“ („Interactive Home Systems“), kuris atliktų enciklopedinio muziejaus funkcijas, tačiau dabar jis tapo namudine pramoga. Tokio prietaiso prototipas Gatesų namuose priminė namjunepaikišką TV ekranų bloką (1994 m. Namo June’o Paiko videoskulptūra-instaliacija „Internet Dream“ iš 52 TV ekranų ant sienos, – vert. past.). „Besisvečiuodamas, – rašė B. Gatesas, – turėsite galimybę į ekranus, išdėstytus po visus namus, „iškviesti“ prezidentų portretus, saulėlydžių, lėktuvų, slidinėjimo Anduose vaizdus, retą Prancūzijos pašto ženklą, bitlus 1965-aisiais ar brandžiojo Renesanso paveikslus.“ Ši schema išpranašavo skirtingų kultūros sričių suirimą ir susijungimą vienoje medijoje „pagal pareikalavimą“, tačiau 10 dešimtmetyje tai vis dar buvo tolimas ateities reikalas. Idėja neprigijo. Ilgainiui „Interaktyvios namų sistemos“ buvo pervadintos į „Corbis“ nuotraukų archyvą ir vėliau perpirktos kompanijos „Getty Images“.

Barbara Jones-Hogu. „Relate to Your Heritage“, 1971. © Bruklino muziejus
Barbara Jones-Hogu. „Relate to Your Heritage“, 1971.  © Bruklino muziejus

Po poros metų internetinis menas pirmą kartą pateko į didžiulę meno parodą, „documenta X“, ir kuratoriai susidūrė su tokio meno eksponavimo problema. Jie nusprendė įkurti biurų erdvę su tam skirtais stacionariais kompiuteriais. Tuo metu tokio svetimkūnio atsiradimas paskatino pranašiško nerimo drebulį. Anot Domenico Quarantos, „internetinį ryšį lankytojai priėmė kaip atvirą kvietimą išjungti kūrinį, pasitikrinti elektroninį paštą ar – užvis blogiausia – laisvai naršyti internete savo reikalais“.

Kiek mažiau nei po dešimtmečio „Apple“ išleido „iPhone“, tuo metu vadintą „Dievo įrenginiu“. Dabar, dar po dešimtmečio, dieviškos mobiliojo interneto galimybės tapo nuobodžiu, banaliu faktu ir sunku prisiminti, jog kažkas tokio ne taip jau seniai laikyta kultūrine utopija. Banalus, tačiau estetiškai itin patrauklus objektas – vidutiniškai žmogus savo telefoną paliečia kiek daugiau nei 2600 kartų per dieną. Kad ir į ką šiuo metu bežiūrėtum, už vieno brūkštelėjimo pirštu tavęs laukia potencialiai įdomesnis turinys: Prancūzijos pašto ženklai, Renesanso paveikslai, saldainių simboliais paremtos lošimo automatų prog­ramėlės ir t. t.; socialines šio reiškinio pasekmes visi žinome. Enciklopedinis muziejus kiek­vieno kišenėje.

Rezultatas – nuolatos į vienokio ar kitokio tipo kultūrą įpakuota visuomenė. Tokiu lygiu, kokio niekas neįsivaizdavo prieš 5 metus, ką bekalbėti apie 50 metų. 2017 m. statistinis suaugęs amerikietis medijomis naudojosi po 12 valandų per parą – stulbinantis kiekis, įmanomas tik todėl, kad žmogus dažnai naudojasi keliais kanalais vienu metu. Yra mobiliųjų videožaidimų, sukurtų tam, kad užimtų tavo vos 3 sekundžių trukmės laisvo laiko proveržius. Kitaip tariant, menas gan giliai įsitvirtino gyvenime.

Kultūros industrija deindustrializuojasi

Žmonės, kalbėdami apie blokbasterines muziejų parodas, vartoja Holivudui būdingą žodyną, „kultūros indust­rijos“ archetipą iš apokaliptinio M. Hork­heimerio ir Th. Adorno traktato „Apšvietos dialektika“ apie estetinės patirties pavertimą preke. Frančizinis blokbasterinis kinas išėjo į sceną, kai pasaulinį turą vykdė paroda „Tutanchamono lobiai“, o

8 dešimtmetyje iškilmingai pradėta muziejinių blokbasterių era.

Kokia kino padėtis šiandien? Ar pastebėjote, jog Holivudas turi bėdų? Turi. Vis mažiau žmonių eina į kiną, kadangi su šia patirtimi konkuruoja dalijimosi serveriai, videožaidimai ir socialiniai tinklai. Dėl filmų rinkos internacionalizacijos, kylančių bilietų kainų kino industrija plaukioja ore. Personažais paremti vidutinio biudžeto filmai kino teatruose nebeteko reikšmės, o dėl tavo dėmesio kariauja į vis platesnę auditoriją nukreipti, vis stipriau ikonine intelektine nuosavybe apsiginklavę (pvz., „Žvaigždžių karai“, „Marvel“ ar „Pixar“ – ir tai tik tie, kurie priklauso „Disney“ kompanijai) ir šimtais milijonų, skirtų rinkodarai, į priekį varomi frančiziniai filmai.

Tokia susisluoksniavusi dinamika ataidi ir galerijų lauke – didžiausi galerijų tinklai ir mugės bendrai valdo renginiais viliojamas meno mases. Mažesnės galerijos svarsto, ar apskritai verta turėti fizinę erdvę, kai judėjimas kojomis – vaikščiojimas po galerijas – sumenko. Rekordus mušančios muziejų parodos turizmo sostinėse ir nauji sensacingi privatūs muziejai kyla paraleliai su dabar jau dešimtmečiais besitęsiančia vizualiųjų menų auditorijos erozija.

„Labai smagūs“ metai

2015 m. aplankiau „Meow Wolf“, meninį (ar parameninį) patyrimą Santa Fė, Naujojoje Meksikoje, JAV, kurį iš dalies finansuoja G. R. R. Martinas. Šis talentingų menininkų kolektyvo intelektualinis kūdikis itin sėkmingas ir gali būti lyginamas su interaktyviu vaiduoklių namu, pilnu išdaigų, taktilinių masalų ir žadą atimančių teatrinių rek­vizitų, kurio apyprastę sci-fi motyvais persunktą istoriją galima išnarplioti per pakartotinius vizitus. „Meow Wolf“ – įspūdinga vieta ir dėl savo populiarumo pasmerkta tapti įtakinga. Pamaniau, jog mums trūksta pavadinimo tam, ką ji reprezentuoja, ir pasiūliau „Labai smagų meną“ – kad šis procesas būtų laikomas rimta meno kryptimi. Tuo metu teigiau, jog tokios rūšies meno įtaka, tikėtina, iš paribių labai greitai išplis ir pradės stipriai spausti muziejus, kurie turės arba jį priimti, arba aiškiai atsiriboti. Kiti metai su kaupu įrodė šios hipotezės teisingumą. „Meow Wolf“ kūrėjai teorizavo tai, ką daro, tyrinėjo, kaip veikia didesnių šiuolaikinio meno muziejų ekologija. „Nusprendėme telkti dėmesį į vaikus, būtent jie išlaiko mokamu įėjimu grįstą rinką, – Albukerkės portalui „Business First“ teigė grupės vadovas Vince’as Kadlubekas, – drauge nenorėjome atstumti suaugusiųjų bei paauglių, tad ekspozicijoje nevengėme ir labai brandžių temų.“

Ekspoziciją menininkų grupė konst­ruoja remdamasi kukurūzų spragėsių mokslinės fantastikos tipo naratyvu, panašiu į tą, kuris užtikrina šiandienių blokbasterinių filmų ekonominę sėkmę. Jis fantastinis, tačiau archetipai gana gerai atpažįstami, kad prasimuštų į plačią auditoriją. „Google“ paieškos indekse pirmiau savo pavadinimo jie nurodo „įtraukianti meno instaliacija“. Juk galų gale „tu privalai ten apsilankyti“ – įsitraukimo jausmas yra svarbiausias kab­liukas. „Meow Wolf“ siūlo pasakišką ir itin fotogenišką keistenybių kabinetą.

Dalijimasis daiktų ir veiklų nuotraukomis tapo pagrindiniu potyrių už namų ribų ekonomikos vienetu. Dizaineriškos potekstės pasitelkiamos visur – nuo restoranų, architektūros iki atostogų kurortų; visi jie perkuriami pagal fotogeniškumo principus. Anot „Culture Track“, norint pasiekti kultūros vartotojus reklama socialiniuose tinkluose 2017 m. tapo svarbesnė nei spauda. Ne taip seniai muziejai norėjo pažaboti naudojimąsi telefonais ir fotografavimą. Dabar jie maldauja lankytojų dalytis parodų vaizdais su iš anksto paskirta grotažyme, kurių dauguma virtualybės grūstyje komiškai krenta veidu žemyn. Šiemet Bostono menų muziejus pristatė kortelę, kuri kalba pati už save. (žr. pav.)

Kusamos sundae ledai

Kitu „Labai smagaus meno“ fenomeno pavadinimu galėtų būti kusamizacija. Hirshhorno muziejus Vašingtone, JAV, išnaudojo Yayoi Kusamos veidrodinių kambarių maniją ir padidino savo narių skaičių 6000 %, taigi kitos dėmesio ištroškusios institucijos suvokė, jog jų ateitis yra itin glaudžiai susijusi su tuo, ar pavyks užšokti ant socialinių medijų, plintančių it virusas, bangos. Y. Kusamos parodos Los Andžele lankytojų minia buvo taip entuziastingai nusiteikusi pasidalyti šios japonų menininkės instaliacijos nuotraukomis, kad „Broad“ muziejus žmogui nustatė 30 sek. limitą faktinei asmeniškai kūrinio patirčiai – kaip tik tiek, kiek užtenka pasidaryti padorią fotografiją.
Postmodernaus meno žanrų suliejimas buvo įsišaknijęs Marcelio Duchamp’o priešiškume „tinklainės“ menui. Taigi savotiškai juokinga, jog konceptualizmas užleido vietą ryšių estetikai ir įvairioms kitoms naujomis medijomis grįstoms instaliacijų formoms, o šios savo ruožtu susijungė su daugiau interakcijos galimybių įkūnijančiu išmaniuoju telefonu ir sukūrė naują meno rūšį. Rūšį, kuri yra galutinis „okuliacentrizmas“: menas kaip nuotraukos fonas, kitaip – asmenukių gamykla.

Dindga McCannon. „Revolutionary Sister“, 1971. © Dindga McCannon. Jonathano Dorado (Bruklino muziejus) nuotrauka
Dindga McCannon. „Revolutionary Sister“, 1971. © Dindga McCannon. Jonathano Dorado (Bruklino muziejus) nuotrauka

„Labai smagus menas“ nereikalauja jokių istorinių žinių, konteksto išmanymo ar net kantrybės (išskyrus kantrybę laukiant eilėje į ekspoziciją) tam, kad juo būtų gėrimasi. Kita vertus, tai reiškia, kad jam užtikrinti muziejai irgi tampa nereikalingi. „Dėmesio ekonomikoje“ kova dėl aktualumo pasiekė naujas aukštumas. Firminės patirtys, pvz., meno ir reklaminio turinio hib­ridas „29 kambariai“ („29 Rooms“), įsteigtas „Refinery29“ (moterims skirtas gyvenimo būdo, grožio, pinigų, maisto ir kt. portalas, – vert. past.), varžosi su mažmenine prekyba ir siekia pateikti save kaip „patirtį“, kad įgytų pranašumą prieš internetines parduotuves. O šios varžosi su įvairiomis naujomis parameno pop-up parduotuvėmis (momentinės, laikinai prekybos centre ar kitoje vietoje atsidarančios nedidelės parduotuvės (dažniausiai dizaino prekių), skirtos išbandyti naują rinką ar pristatyti produkciją, – vert. past.), žengiančiomis koja kojon su muziejais dėl kiekvieno suaugusiųjų teminio parko dolerio.

„Culture Track“ tyrimas apibend­rino 2017 m. muziejų tendencijas: „Šiandienei auditorijai kultūros terminas demokratizavosi kone iki išnykimo ribos. Nebekalbame apie aukštąjį meną prieš žemąjį ar kultūrą prieš pramogą. Viskas sukasi apie relevantiškumą. Veiklos, tradiciškai laikytos kultūrinėmis, ir tos, kurios nebuvo tokiomis laikomos, dabar žaidžia tame pačiame lauke.“ Toks kultūrinis plokštumas atspindi kapitalistinės globalizacijos ir informacinių technologijų padarinius darbo rinkai – senųjų principų žlugdymas stumiamas kaip dogma, o lokalios valstybių sienos nebegali apsaugoti darbuotojų nuo varžymosi su konkurentais kitame pasaulio krašte.

Bandydamas pažvelgti į akis auditorijos abejingumui, Indianapolio meno muziejus persivadino į „Nauji laukai: vieta gamtai ir menui“ („Newfields: A Place for Nature and the Arts“). Atnaujinta tapatybė instituciją pristato ne kaip laiko nepaveikiamą, kultūrą saugantį skliautą, o kaip patirčių cent­rą, dėmesį sutelkusį į tokias atrakcijas kaip menininkų sukurtas mini golfas, alaus sodas, kalėdinių lempučių šou ar gamtos sodas atvirame ore. Ir tai „aukštasis“ šios tendencijos variantas. „Naujiems laukams“ atsikračius „muziejaus“ etiketės, viską savo kelyje griaunantis, po JAV keliaujantis „Ledų muziejus“ („Museum of Ice Cream“) jį kolonizavo. Muziejus jau paskelbtas tūkstant­mečio pop-up atsaku Disneilendui. Tai apžavas, gan akivaizdžiai siekiantis būti vizualiniu šlamštmaisčio ekvivalentu. Tai labai, labai rimta jėga, populiarumu konkuruojanti su tikrais muziejais kiek­viename mieste, kuriame tik pasirodo.

Metų pabaigoje „Ledų muziejus“ pateko tarp 10 dažniausiai instagramintų muziejų pasaulyje, taigi toje pačioje lygoje su Luvru, MoMA ar Los Andželo meno muziejumi. „Mona Liza“ tame pačiame lygyje su baseinu, pripildytu plastikinių ledų pabarstukų.

Revoliucija tvyro ore

Ar 2017 m. buvo labai gerų parodų, rodančių kitokią kryptį? O, taip, be abejo. „Norėjome revoliucijos: Juodaodės radikalės 1965–1985“ Bruklino muziejuje buvo naujos rūšies blokbasteris. Paroda, pristačiusi užtektinai nuopelnų dar negavusį istorinį laikotarpį, turi potencialo sukelti rimtų polaikinių padarinių, sulaužyti kanoną ir prabilti naujai auditorijai. Paroda patvirtino, ką moksliškai geriausia geba muziejai. Ji pateikė svarbių atradimų. Vykdė misiją. Inkorporavo galybę istorijos ir konteksto. Minios nebejotinai joje lankėsi ilgiau nei nuotraukai reikalingų 30 sekundžių. Tokia paroda reikalauja laiko ir išteklių, tikėjimo lankytojų intelektu ir atsargaus apsvarstymo, kaip praeitis veikia dabartį. Galbūt muziejai galėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp tokio tipo misijos ir kitokio spaudimo iš išorės. Tačiau išcentrinis spaudimas meno institucijoms tik auga.

„Pasaulis išsišakoja į greitąją ir lėtąją juostas, tad muziejai privalės rasti erdvinių ar laikinų sprendimų, kad prisiderintų prie skirtingų poreikių“, – jau prieš kelerius metus įspėjo Muziejų ateities centras. Vis dėlto išsiaiškinkime iki galo – „Ledų muziejus“ ir į jį panašūs nėra Kultūros pabaiga. Smagūs dalykai nėra blogi. Visi retkarčiais mėgsta išgerti gerą pieno kokteilį. Pieno kokteiliai suartina žmones. Ir jei jau privalai kažkur nusivesti savo trylikametį sūnėną ar dukterėčią, verčiau pasigerink jam ar jai ir sumokėk 35 dolerius už „Ledų muziejų“ nei 25 dolerius už MoMa. Kaip muziejai produktyviai orientuojasi „Labai smagaus meno“ dabartyje? Kad priimtų šį iššūkį, jiems būtinos menininkų vizijos ir kritikų parama. Kitame tekste užgriebsiu, kas 2017 m. pasiūlė šias dvi klientūros grupes.

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

news.artnet.com, 2017 12 27