Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų (I)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Mano Eldoradas

Iš Plungės į Prūsalius galėjau eiti trim keliais –
Palei Babrungą, takais arba vieškeliu

Retai kada vieškeliu ėjau – per daug tiesu ir lygu
O ir Jonelio neprakalbinu
Koplytėlėj po didžiąja liepa –

Kad ir pabeldžiu jam į stiklą,
Jis į mane akių nepakeIia,
Tik susimąstęs į savo baltas lelijas po kojom žiūri

Einu takais pro laukuose sustojusį kryžių,
Geltonais jurginais apsodintą,
Medine tvorele aptvertą

Nesižegnoju kaip suaugusieji,
Tik nejučia stabteliu
Ir užmetu žvilgsnį kaip į ką nors gyva

O jei ir nežiūriu, ir neatsisuku, net užsimerkiu –
Vis tiek man regis, kad nuo kryžiaus kažin kas gyvas
Žvilgsniu mane palydi

Už laukų takas bėgs pro Vaitkevičienės dvarelį,
Pro Grikšto daržinę, pro Noriškius,

Senam miške skubės pro šimtmetines egles –
tik Žemaitijoj tokios auga –
Pro neįžengiamus papartynus, avietynus,
Pro samanotus kelmus, retoj saulėkaitoj nuraudusius
bruknienojus

Ausyse tebeskamba tarytum gausmas, tarytum ošimas
Tačiau tai nei viena, nei kita
Gal tyla?

Dvelkia rimtimi, galia ir amžinybe –
Tuo nenusakomu ir neįveikiamu,
Ką randam ir paliekam neįspėję
– – –
Pababrungiais į Prūsalius ėjau ilgai, gal visą dieną,
Nė gyvos dvasios nesutikus

Vyniojosi mano takas vingių vingiais per pievas, per daubas,
Palei žemą, vėsų upės krantą,
Pro piliakalnį, pro sraunų šaltinį,

Per srovę liuoktelėjęs, kopė aukštyn
Ir gavęs saulės vis labiau šilo, kaito,
Ropštėsi viršun kartu su pakriauše,
Kol šioji virto aukštu skardžiu,
O Babrungas žemai besroveno, pritilęs, vos įžiūrimas

Tebejaučiu kietai suminto tako prisilietimą prie basų pėdų

Ėjau tolyn, lankydama pieveles ir laukymes,
Pilnas žiedų ir paukščių balso,
Pilnas šviesos ir margų šešėlių

Užsibūdavau ten ilgiausiai, skyniau baltus dobilus,
Pyniau vainikus, bėgiojau paskui vasaros drugius,
Kilau nuo žolės į aukštą dangų, žvilgsniu padebesiais keliaudama

Ramu ten buvo, gera
Įšilęs didelis pakrantės akmuo kvietė poilsio –
Išsitekau ir išsitiesti –
Lenkiaus prie tekančios srovės,
Klausiaus tekėjimo

Dar nerūpėjo, kodėl upės teka

Žvelgiau į tamsią, kone tirštą gelmę, regėjau savo atšvaitą,
Juokiaus – gal esam dviese?
Merkiau rankas, taškiaus, mėgindama save ištrinti

Ėjau tolyn spėliodama – ar mano veidas eina su manim,
ar pasilieka?
O jeigu grįžus neberasčiau?
– – – – – – – – – – – – – – –
Ieškojau tų vingių, skardžių ir daubų – neberadau,
Tik mintimis keliauju ten šimtus ir tūkstančius kartų
Jei kas paklaustų – kur Eldoradas, tasai nerastas auksinis
rojus žemėj,
Sakyčiau – ten, už to devinto posūkio,
Kur prie Babrungo kvepia topoliai ir liepos,

Kur vandeny dar vis sūpuojas mano veidas

2017

 

Biografija I

 

...Aptinku save, stovinčią medinėj lovelėj, gardelių įsitvėrusią. Petrusė susilenkusi nušokuoja lango link. Už tvoros palei klėtį vieškelio link nesidairydamas žingsniuoja vyriškis. „Reek paveizietė, a gink­louts...“ – pašnibždom sako Pet­rusė, praskleisdama užuolaidos kraštelį. Beveik prieblanda. Gal pavakarė? O gal apsiniaukęs rytas? Vėliau prisiminsiu tą akimirką: vyriškis buvo vienplaukis, su kariškio uniforma be antpečių. Jam dingus iš lango projekcijos, mano žvilgsnis nukrypsta į rusvą gumulėlį ant palangės. Kodėl jį prisimenu? Gal tai buvo mano „tošks“ – sukramtyta duona su cukrumi, įrišta į drobės skudurėlį? 

 

* * *

Pradėjusi vaikščioti, mėginu ir bėgti. Petrusė manęs negali nulaikyti. Vos tik paleidžia iš rankų, tai ir nebepaveja. Iš lininio rankšluosčio pasiuvo „atvarslus“ – pakinktus. Vesdama į lauką Giedrutę įkinko, ilgąjį atvarslų galą laiko įtempusi, į žemę įsispyrusi – taip tenulaiko. Ir gąsdina: „Cyko, Giedrute, nebiek, Liotėka pagaus.“ Kas tas Liutika ir ko jis mane turi gaudyti – nežinau. Mačiau jį tik kartą, buvo atėjęs į mūsų kiemą – nedidelio ūgio, apysenis, pasišiaušusiais raudonais plaukais ir medine kairiąja ranka. Sako, kuliamoji jam ranką nutraukusi. Liutikos nuotrauką ant sienos pamatysiu po gero pusšimčio metų aplankiusi jo anūką Danielių ir tuoj atpažinsiu – va šitas. Paklausiu: „Danieliau, o kodėl sakydavom „unt Liotekas kalna“? Juk čia jokio kalno nėra.“ Danielius atsakys: „Buvo kalnas, ale kai melioravo, tai ir nulygino.“

 

* * *

Petrusė pakloja mane kniūbsčią ant skrynios priemenėje, kairiąja ranka prispaudžia nugarą, dešiniąja nusmaukia kelneles ir perpjautu svogūnu trina man užpakaliuką. Sako, dedervinė. Klykiu ne savo balsu. Gal to vieno karto ir užteko, pagydė.

 

* * *

Kantriai stoviu vidury trobos. Petrusės rankos velka mane paltuku, gobia didelę languotą skarą, jos galus sukryžiuoja ir suriša man už nugaros. Tėtė laukia – šalia matau jo juodus aulinius. Šilta jo ranka išsiveda mane į kiemą. Pasodinęs ant rogučių Tėtė vežasi mane link užšalusio prūdo. Žiūriu į jo nugarą. Prie beržo pririštas pabalnotas arklys, Tėtė įkelia mane į balną ir vedžioja arklį aplink prūdą. Dabar matau ir Tėtės veidą.

 

* * *

Kai pasirodo ji, vadinu „puontene“. Petrusė sako „puonitelė“, o man išeina „puontenė“. Jos lagaminas man „medanas“, o raktas – „dakanis“. Dabar karas, „puontenė“ yra mano Mamytė, ji mokytojauja Plungės vidurinėje mokykloje, todėl į Prūsalius ateina tik retkarčiais. Mano Tėtė – Lietuvos kariuomenės karininkas, bet dabar jis Plungės burmistro sekretorius. 

 

* * *

Iš Plungės pėsčias atėjo Bočius, Papa vadinamas. Turbūt vasara? Papa sušilęs, prasisagstęs pilką poncierką ir nusiėmęs šiaudinę skrybėlę, mėlyna languota nosine šluostosi aprasojusią kaktą ir pliką galvą. Petrusė iškepa jam kiaušinienės. Aš sėdžiu priešais ant tapčiano ir sakau: „Jimk dou­nas, tepk svėista ė jiesk kaap žmuogos.“ Papa kažkodėl ilgai ir skaniai juokiasi. Gal pirmąsyk išgirdo mane kalbant? Vėliau tą mano paraginimą dažnai prisimins.

 

* * *

Kodėl netrukus iš Prūsalių atsidūriau Plungėje, nesirūpinau. Buvau trejų. Kur dabar Petrusė, neklausiau. Suspėsiu ją, dar gyvą, susirasti po daugelio metų. Petrusei bus per devyniasdešimt ir ji atrodys tokia pat – juk ir anuomet jau buvo pražilusi. Karui pasibaigus Tėtę areštavo ir nuteisė. Mamytė išvažiavo į Vilnių baigti studijų ir mums su Petruse Prūsaliuose tapo nebesaugu. Bet vaikui niekas to neaiškino. Nebūčiau ir supratusi. Štai sėdžiu dabar senelių virtuvėje ant žaliai dažytos skrynios kojom žemės nesiekdama ir Babūnei kažką baisiai rimtai ir ilgai aiškinu. Ji klūpo prie plytos, kuria ugnį, nieko man neatsako. Jai keturiasdešimt šešeri, prieš aštuonerius metus ji, Marijona Žutautaitė, Kontauto našlė, ištekėjo už mano Bočiaus Monstvilo, taip pat našlio. Jam dabar penkiasdešimt septyneri. 

 

* * *

Vėliau Mamytė pasakys, kad karui baigiantis ir burmist­rui iš Plungės pasitraukus, Tėtė savivaldybės antspaudą užkasė į žemę. Ir dar, jau beveik juokdamasi, ji papasakos, kaip jiedu su Tėte susėdę į vežimą „bėgo į Vokietiją“, bet netoli Kretingos arklys priešais nedidelę įkalnę sustojęs kaip įbestas ir – nė iš vietos. Tėtei ranka nekilusi arklį botagu plakti, o už pakinktų vedamas jis nėjo, ir tiek. Kitą dieną abudu bėgliai vėl parsirado į Prūsalius. Esu klaususi vėliau, argi būtų mane taip ir palikę su aukle Petruse, jei ne tas arklys? Sakė, kad nė negalvojo pabėgsią ilgam, juk tikrai tikėjosi netrukus grįžti. Tuomet, karui baigiantis, nežinomybė daug kam sujaukusi gyvenimą. Nežinia, kaip galėjo baigtis ir rusų karininko apsilankymas Prūsalių sodyboje. Jis ėjęs per kambarius, dairydamasis, ką galėtų pasiimti. Mamytė su manimi ant rankų sekusi jam iš paskos, nedrąsiai priekaištaudama nesklandžia rusų kalba. Suirzęs karininkas atsisuko, išsitraukė revolverį ir nusitaikė šauti. Tuo akimirksniu aš suspigusi ne savo balsu. Karininkas nusikeikęs ir išėjęs lauk. 

 

* * *

Prūsalių sodyba tebestovi akyse kaip nupaišyta, nors jos nė ženklo seniai nebėra. Dviejų galų troba su įstiklintomis gonkomis, didelė priemenė, joje kaminas mėsai rūkyti. Priemenės kairėje – gyvenamasis kambarys, „pryšininke“ vadinamas, greta jo – kamara. Pryšininkės kampe prie durų – plyta, ant jos verdamas valgis. Netoli plytos ir mano medinė lovelė su gardelėmis. Prie lango stalas, prie sienos Petrusės lova, prie kitos sienos – raudonu veltiniu apmušta kanapa – „tapčianas“. Kitoje priemenės pusėje durys į gerąją trobą. Ten ant sienos telefonas, nedažnas kaimo troboj. Vidury didelis apvalus stalas, Mamytės siuvinėta staltiese apdengtas, palubėj – stiklinis šviestuvas su daugybe pailgų žalsvų karoliukų. Už gerosios trobos – nedidelis kambarys, alkierius. Gerojoj troboj naktį Tėtė susitikdavo su jaunais vyrais iš miško, – Mamytė pasakojo.

Priešais gyvenamąją trobą už tvoros nusitęsusi klėtis, ant didžiulių lauko akmenų pastatyta. Netoliese tvartas ir laidaris – atviras aptvaras gyvuliams lauke saugiai pabūti, tarp klėties ir tvarto – kapčius bulvėms, burokams ir morkoms. Kairiau pasisukus – didelis kiemas, jame prūdas ir du seni beržai, už jų – didžiulė jauja, joje kuliami javai ir laikomas šienas.

Priešais trobos langus – šulinys. Kitoje trobos pusėje sodas ir daržai, sodo tvoroje – lipynė. Per ją perlipęs atsirasdavai vieškelyje link Babrungo. Upė vasarą kone išdžiūdavo, galėjai pereiti beveik nesušlapęs kojų.

Abipus gonkų – Petrusės gėlių darželis. Jame bijūnai, balti ir raudoni, daugybė kvepiančių rožinių flioksų ir margų radastų, tokių dabar nebėra. Prie pat gonkų – didžiulis šparas, lietuviškai – diemedis.

Darželis nuo tako atskirtas baltomis kalkėmis nudažytais apvaliais akmenimis ir dryžuotomis aštrialapėmis žolėmis, žydinčiomis mažais baltais žiedeliais ant ilgo stangraus stiebo. Takas – kietai sumintas, nuolat smėliu barstomas. Kitoj jo pusėj – alyvų darželis. Jame aukštas medinis kryžius. Esu ropojusi pažeme tarp alyvų kamienų pasižiūrėti, kaip tasai kryžius apačioj atrodo. Apsamanojęs buvo. 

 

* * *

Kai po daugelio metų Amerikoj aplankysiu giminaičius Mineikas, dėdė Stasys, parodęs ant sienos kabantį paties tapytą paveikslą, pasakys: „Šėtaa Prūsalių suodyba.“ Atidžiai apžiūrėjusi pasiteirausiu: „O kur jauja? Ar netilpo į rėmą?“ Dėdė nustebs: „Vo, iš kor to žėnaa, kame jauja bova? – ir lengva ranka man pažadės: – Giedrele, ka mėrso, tau ton paveikslą palėkso...“

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai