Dainius Razauskas. Intelektualai ir runkeliai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kai žmogus pasijunta esąs prastas, jis atsiduria kryžkelėje.

„Prastumas“ – tai vertinimas, pagimdytas jausmo, galbūt labai stipraus jausmo, kuriam iškilus į sąmonę, nebeįmanoma nusigręžti, užsimiršti, pasislėpti. Žmogus iš visos širdies pasibodi savimi, pajunta sau nepakeliamą pasidygėjimą, ir toliau taip lyg niekur nieko gyventi pasidaro nebeįmanoma. Toliau lieka dvi galimybės, du keliai.
Pirmasis – pripažinti sau, ką jauti, visa širdimi atsiverti šitam jausmui. Tai siaubinga! Išdrįsęs šiuo keliu pasukti apsipils ašaromis, bijos pažvelgti kitiems į akis, pradės vengti žmonių ir ieškos vienatvės, o nepavykus, bus priverstas nusižeminti, ligi visiško dugno, veidu į purvą. Nes jis visa širdimi žino, kad yra prastas, nevertas, tuščia vieta. Ir jo širdis naktimis kauks į dangų kaip vilkas į mėnulį.

Jeigu žmogus išdrįsta šiuo keliu eiti, arba jeigu nuoširdumas atima iš jo bet kokią kitą galimybę, tai anksčiau ar vėliau paaiškėja du labai svarbūs dalykai. Pirma – kad nejučia prasidėjo visiškai naujas, lig šiol nepažintas gyvenimas. Tikrasis dvasinis gyvenimas. Kaukdamas pakeltomis į dangų akimis žmogus tarsi prakaukia uždangą, dengusią akis, ir prasivėrusioje bekraštėje erdvėje pro ašaras ima brėkšti neregėta šviesa. Ašaros ilgainiui supūdo ir ištirpdo storą žievę, ir iš jos – tarsi paukštytis iš kiaušinio ar gyvatė iš senos odos – išsirita skaisti, nušvitusi širdis.

Drauge paaiškėja dar vienas dalykas: nuo pat pradžių žmogus pasijuto prastas kaip tik todėl, kad jame pakirdo skaisti širdis. Tatai jos akimis žmogus staiga pamatė save tokį, koks buvo iš tikrųjų. Tatai jo skaisti širdis nubudo jame, jo srutų duobėje, tarsi kūdikis gimdymo nešvarumuose, ir pradėjo naują gyvenimą.

Išdrįsęs eiti su širdimi ir ištverti su ja visus skausmus, išklampoti su ja visą savo srutų duobę, žmogus anksčiau ar vėliau išbris į krantą ir taps kilnus. Kilnus abiem prasmėmis: pirmiausia vidine, tiesiog dėl skaisčios širdies, nusimetusios storžievio prasčioko kiautą, o tada ir išorine, objektyvia – galiausiai jis iškils iš purvo balos, pasikels nuo žemės ir, tarsi iš naujo gimęs, įgaus tikrąją, dvasinę kilmę, taps kilmingas aukštąja, pakylėtąja šio žodžio reikšme.

Paaiškėja, kad žmogus kaip tik todėl ir pasijuto prastas, kad jo širdyje pakirdo kilmingasis. Iš esmės tai vienintelis tikras kilmingumas ir vienintelis tikras kelias į jį.

Bet pradžioje gali pasirodyti, kad yra dar kitas kelias, kita galimybė. Pasibodėjęs savimi, pajutęs sau nepakeliamą pasidygėjimą žmogus gali neištverti skausmo ir save atstumti. Širdis tik dar giliau įsitraukia į kiautą, dar kiečiau apsitraukia kiautu ir taria: „Ne! Aš nesutinku! Aš nepripažįstu!“

Skausmas lyg ir apmalšta, bet iš tikrųjų jis niekur nedingo – tik tapo atstumtas ir išstumtas į pasąmonę, kaip pasakytų psichologas. Užtat širdis liovėsi skaistėjusi, budusi, liovėsi augusi, kilusi į šviesą, liovėsi iš tikrųjų kilnėjusi. Širdis pradeda pūti kalėjimu virtusiame savo kiaute, o žmogaus sąmonės soste įsitaiso jos kalėjimo prižiūrėtojas „aš“.

Atsisakęs pripažinti esąs prastas, tasai „aš“ vis dėlto nesiliauja savo prastumo jautęs, o kadangi dabar privalo jį nuo savęs slėpti, tai pašėlusiai jo bijo ir nuožmiai nekenčia. Užtat nuolat atpažįsta kituose. Ir su pasigardžiavimu visaip persekioja bei triuškina, drausdamas sau net pagalvoti, kad medžioja savo tikrojo veido atspindžius.

Nebegalėdamas prisipažinti esąs prastas ir privalėdamas tą savo prastumą kuo giliau nuo savęs ir kitų nuslėpti, toks žmogus jį dangsto visokiais kilniais vardais, laipsniais ir titulais, kuriems pasidaro nepaprastai jautrus. Jis būtinai privalo nuolat sau ir kitiems įrodyti, nuolat pabrėžti, kad nėra prastas, visais įmanomais būdais. Jis būtinai užsikals turto, įsiropš į kokią aukštą kėdę, pasidarys viršininkas ar kitaip „įtakingas“ žmogus, bet kuriuo atveju – „elitas“. Nors jautresniam vis dėlto liks aišku, kad „aukšta socialinė padėtis“ – per prãsta. Turtas ir valdžia padeda kitus nutildyti, bet nuo prastumo jausmo neapgina. Geriau „mokslų daktaras“, „profesorius“, „akademikas“. Dėl to jis pasirengęs dieną naktį dirbti neįdomų, alinantį darbą, įsiteikti „kam reikia“ ir pavizginti uodegą (atkeršys už tai paskui). Nors geriausia, žinoma, be jokių varginančių įsipareigojimų – „intelektualas“.

O, taip, „aš“ – intelektualas! Nes iš esmės tai ir reiškia „ne prastas“, tiesiog pažodžiui. Kaip tik tai, ko reikia!

O kiti kas? O jie – prasčiokai, runkeliai!

 

* * *

Tai ir yra nevisavertiškumas – kai slapta žinaisi esąs prastas, prastesnis už kitus ar bent kai kuriuos kitus, bet nė už ką negali to pripažinti, užtat turi iš paskutiniųjų vaidinti „ne prastą“, o tai padaryti nėra įmanoma kitaip nei save aukštinant kitų sąskaita.

Kas išsigando, atsisakė ir neįgali augti, bet žūtbūt nori atrodyti aukštas, tam nelieka nieko kita, kaip tik žeminti kitus ir taip kaskart patirti savo santykinį „aukštumą“ pažemintųjų atžvilgiu. Taip atsiranda „aukštuomenė“.

Nevisavertiškumas yra šerdinė, branduolinė Lietuvos bėda. Ir ne tik Lietuvos. Pavyzdžiui, rusų. Lietuva ir Rusija serga ta pačia liga, tik dangsto ją skirtingai: rusai vis „įrodinėja save“ smurtu, nieko daugiau taip ir nesugalvodami, o lietuviai iš paskutiniųjų apsimetinėja lenkais. Nes lenkai nuo seno elgiasi taip, tarsi jau būtų „aukštesni“. Tai lenkiškasis būdas pasikelti – „įrodinėti savęs“ čia lyg ir visai nebereikia, „didysis aš“ turi būti iš anksto savaime suprantamas. Lietuviai tuo noriai patikėjo, nes vogčia įžvelgė tokią išeitį ir sau – tapti lenku! Tik lenkų vietą pastaruojų metu užėmė apskritai Vakarai. Todėl tapti „tikru vakariečiu“ ir dargi „intelektualu“ (pageidautina, su lenkišku prieskoniu) – tai rasi aukščiausias įmanomas pasiekimas moderniam lietuviui. Kaip gipsas, šarvai, skafandras – kiautas be menkiausio įtrūkio. Nes jei ką, tai, žiūrėk, jau ir kyšo runkelio ūglys…

Bet apsimetinėjant kitu, nei esi, mėgdžiojant kitą ir iš kailio neriantis, kad po to kito kauke nebesimatytų savęs, irgi tenka žeminti. Tik tada žeminami ne kiti ir kitokie, kaip rusų ir lenkų, o savi, tokie pat kaip aš. Kiti, svetimi, prie kurių „aš“ save taip noriai priskiriu, aukštinami, tuo nejučia stengiantis paaukštinti save, o savi, panašūs į mane ir tuo įkyriai primenantys man, kas iš tikrųjų esu, negailestingai žeminami.

Tai ir yra „patyčių kultūra“ visu gražumu. Nuo jos nėra kito vaisto, tik veidu į srutas. Į savo paties mėšlą. Kad širdis, jei dar gyva, turėtų geros trąšos augti. Lietuvoje jai dirva, regis, jau ganėtinai įtrešta.

Užtat visa viltis – į tuos, kurie dar nėra virtę „intelektualais“, kurie dar neužgniaužė savo sielos „runkelio“, kuriuose jis dar tebėra gyvas. Visa viltis į jį, šitą sielos „runkelį“, nes tai vienintelė šaknis Lelijos žiedui. Ir jei čia dar gali kas pražysti, tai tik jis.

Visa viltis į tave, mano paprastas broli. Nebijok! Nes iš tikrųjų kilnus yra tas, kuris, patyręs esąs prastas, neišsigando, bet sudygo iš savo prastumo kaip Lelija iš dumblo, priėmęs jį, suėmęs savin, išgėręs ligi dugno ir pavertęs Žiedu. Pasirodyti prastas kaip velnias žaibo bijo kaip tik tas, kuris dumblo išsigynė ir taip užgniaužė savo pumpurą, neleidęs jam išsprogti, todėl iš tikrųjų yra prastas. Jis tyčiosis iš tavęs kaip įmanydamas, išduos vos pasitaikius progai, tik užsimirši – durs tau, kur skaudžiausia. Bet tai tik reiškia, kad jame dar tebegyvas „runkelis“. Todėl kova nelygi: jis tave taikosi pribaigti, o tau tenka ir pačiam apsiginti, ir jį saugoti. Šitą pašvinkusį „runkelį“ po geležiniais „intelektualo“ šarvais su svetimais herbais ir niūriu kruvinu kryžiumi.

O mes po šarvais nesislapstome, kaunamės nuogi – laukiame, kada iš skausmo užkaukę virsim vilkais. Kaip kitados.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai