Sausio horoskopas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Reikia mažiau gerti. Turiu omeny visokius viešus kultūros puoselėtojų susibūrimus – fundamentalių menotyros veikalų aptarimus bei pristatymus, solidžių tapybos parodų atidarymus, kitus dailininkų ir jų kūrybos gerbėjų gausiai lankomus renginius ir pamėgtas vietas. Aišku, tai, ką aš veikiu laisvu nuo savo be proto svarbios misijos metu jaukiame dailėtyrininkių bendrabučio kambarėlyje, yra tik mano ir Verygos reikalas. Tačiau kalbu ne tik apie privačiuosius, bet ir apie viešuosius interesus, kuriuos net man ne visada pavyksta sklandžiai tarpusavy suderinti. Taip nutiko ir šįkart. Šiaip esu rimtas ir solidus žmogus, viešumoje stengiuosi laikytis oriai. Be visų kitų nuopelnų ir pasiekimų, likimas lėmė būti pagrindinio kultūros savaitraščio „Dailė ir konditerija“ vyr. redaktore, pogrindinės šachmatininkių ir filatelisčių teisių ir lygių galimybių asociacijos prezidente, Lietuvos ateities dailėtyros planavimo ir klonavimo centro bei jos žmogiškųjų išteklių kombinato vyriausiąja moksline bendradarbe. Be to, katastrofinio kolorizmo srovės lietuvių tapyboje atradėja, vienintele jos gerbėja ir puoselėtoja. Taigi, atrodo, niekam niekuo nenusikaltau, kaip tik atvirkščiai. Ir štai tau, boba, devintinės, atsitik tu man...

Rodos, ką tik nutaisiusi dvasingą miną, ramsčiau kampus Gintaro Znamierowskio parodos („Dailės kritika ir dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos / asmenys, reiškiniai, objektai“ – JMVMC iki vasario 17 d.) atidaryme su raudonojo vyno taure rankoje ir mįslingu žvilgsniu vėriau iki išprotėjimo rožinį jo diletantiško meno pasaulį... O – bac – staiga pabudau aklinoj tamsoj, kažin kokioj neaiškioj erdvėj, spėju, po kelių ar net keliolikos valandų. Aplink nė gyvos dvasios, o pati, kiek patamsy įžiūriu, kažkodėl patikimai pririšta lenciūgu prie nenusakomo ir nepakeliamo daikto. Iš pradžių kilo visai logiška mintis, kad mane bus pagrobę ateiviai. Juolab kad iš pakampės vis dėlto svilino kažkieno įtarios akutės. Tačiau teko nusivilti, nieko čia mistiško. Tai tik vietinė žiurkė, beje, labai panaši į vieną buvusį mano klasioką. Sviedžiu į ją savo ortopedinį batą, pabandau susirangyti ir nusnūsti.

Švinta. Dar vienas brūkšnelis, įrėžtas kojos nagu aptrupėjusioj sienoj, dar viena visiškos nežinios diena. Neaišku, kokie dar išbandymai manęs laukia ateityje. Pastebiu prietemoje boluojantį elektros mygtuką, įsijungiu šviesą. O Jėzau, nejau čia ta pati galerija, ta pati G. Znamierowskio paroda? Kodėl gi jis taip su manimi? Juk esu vienintelė jo kūrybą adekvačiai suvokianti ir vertinanti lietuvių dailėtyrininkė, pagal išgales užsiimanti jos sklaida įvairiausiuose kokteilių vakarėliuose. Net nepagalvoja žmogelis, kad gal turiu svarbių reikalų, susitikimų su verslininkais, visokių neatidėliotinų furšetų. Parazitai tie menininkai.

Na, bet nebūčiau aš Ožiaragis, jei net sunkiausiomis gyvenimo situacijomis, juodžiausioje tamsoje nesugebėčiau įžvelgti vilties spindulėlio. Niekas man skersai kelio nestos. Aš iš prigimimo be galo drausminga, discip­linuota ir tvirta moteris (taip ir buvęs klasiokas Veryga sako, nepaprastai šaunus žmogus), jokiu būdu ne iš tų, kurias norėtumėte sutikti vidury nakties tamsiame Vilniaus senamiesčio skersgatvyje. Jokios grandinės man ne kliūtis, jokie pančiai. Na, nebent kartais koją kiša šiokios tokios problemos su alkoholiu. Tačiau toks jau mano likimas, iš anksto nužymėtas žvaigždžių. Žmogus, gimęs panašiu metu su Jėzumi Kristumi, turi drąsiai ir kantriai nešti savo gyvenimo kryžių, išlikti stiprus kaip uola. Arba kaip Kęstutis Grigaliūnas (paroda „Tu manai, kad tu manai“ VDA parodų salėse „Titanikas“ ir galerijoje „Kairė–Dešinė“ iki sausio 14 d.), juk jis, nabagėlis, dar labiau kankinasi negu aš sėdėdamas tame narve. Sakyčiau, savotiškame bunkeryje su „Ermitažo“ brūkšniniu kodu. Kantriai kenčia už Lietuvą ir visų mūsų laisvę. Gaila žmogaus ir šiek tiek nejauku, bet jauti savotišką pagarbą. Čia kaip japonų kareivis, – pamenat, laikraščiai rašė, – kurį žmonės užtiko besibastantį girioje kokiais 1985-aisiais, tebekariaujantį Antrąjį pasaulinį karą.

Tačiau ne tai norėjau pasakyti. Nutiko labai keistas dalykas. Užeinu anądien į galeriją – sėdi minėtas autorius narve kaip visad galvą nunarinęs, mąslaus lietuviško rūpintojėlio poza. Nežinau, koks man šišas užėjo. Kitų žiūrovų aplink nesimatė, pabandžiau jį pastumti pirštu. Nebūčiau dailėtyrininkė, iš prigimties smalsus, savo aplinką ir meno pasaulį uoliai tyrinėjantis žmogus. O aš juk moteriškė kaip reikiant, anksčiau jau esu minėjusi. Tai tas Kęstutis kabarkšt ir guli ant šono. Tiek jam, vargšeliui, pasirodo, ir tereikėjo... Pamenu kaip pro rūką, kad dar čiupau nemokamą jo kūrybos albumą (vis į namus, ne iš namų) ir raudodama nėriau laiptais žemyn. Prisipažinsiu, dabar neramu. Girdėjau, Aistė Kirvelytė net vykdo kažkokį tapybinį žmogžudystės tyrimą (paroda „Kūnas“ Vilniaus LDS Pamėnkalnio galerijoje iki sausio 7 d.), todėl dar neaišku, kuo man viskas čia baigsis. Keista tai buvo diena, kupina sukrėtimų, gal todėl ir alkoholis Gintaro parodos atidaryme taip neįprastai paveikė.

Tačiau yra taip, kaip yra, privalau žiūrėti į priekį. Galiausiai juk žadėjau parašyti recenziją apie Gintaro parodą, tai padės nusiraminti. Šiukšlių dėžėje randu suglamžytą popieriaus lapą, kažkokį nukramtytą pieštuką. Pastebiu kampe ir lentynėlę nušiurusių knygų, gal pavyks rasti vertingos profesinės literatūros. Pasirankioti mįslingų citatų, nes koks gi dailėtyros straipsnis be jų. Tiktų nauja Erikos Grigoravičienės knyga, netgi „Maištingos drobės“, deja, jos man nepasiekiamos, grandinė neleidžia tobulėti. Kiek žemiau guli „Kokteiliai“, „Rekviem žudikui“. Pastaroji, matyt, ir yra anos A. Kirvelytės parodos katalogas. Norėčiau pavartyti, pašniukštinėti, ar yra kokių įkalčių, bet pavyksta nugriebti tik pirmąją. Ką gi, ne Deliozas, bet vis citata:

 

Kokteilis „Tau, lietuvaite“:

Džinas                                20
Citrinų sultys                       30
Limonadas „Citrininis“          100
Vyšnia be kauliuko               5
Rūtos šakelė
Ledo gabaliukai                   30

Išeiga                                1851

 

Tiesą sakant, visai neprošal pasišildyti. Manau, kur nors galerijos užkaboriuose dar turi būti nuo atidarymų likusių atsargų. Taip, jau matau: net daugiau, negu reikia. Aišku, rūtos šakelę teks pakeisti kampe besimėtančia nušiurusia varnos plunksna, o vyšnias – nuo šalčio apspangusia vorų šeimynėle. Gaila, taip liūdnai žiūri, bet, Jėzau, kodėl tik mudu su Kęstučiu amžinai turime dėl meno aukotis?

Gintaro Znamierowskio schema
Gintaro Znamierowskio schema

Visai nebloga knyga, pasirodo. Kokteilį „Tau, lietuvaite“ keičia „Gintaras“, paskui „Žynė“, „Sraigtelis“, „Žirmūnų žiburiai“, „Sėjau rūtą“ ir „Mūza“. Neviltį ir rezignaciją kaip ranka nuima, atsiranda sveiko profesinio įkarščio. Pašėlti kartais nėra blogai, net atvirkščiai. Laiku reaguoti, pastebėti visas meno pasaulio blogybes, disciplinuoti ir bausti prasikaltusius meno pasaulio atstovus yra pagrindinė kiekvienos dailėtyrininkės pareiga.

Jau geras pusvalandis, kaip plėšau lapus iš aptartosios monografijos „Kokteiliai“, kurią neatsakingai čia paliko Gintaras. Nes tai aš, apsiskaičiusi ir kultūringa moteris, sugebu vartoti alkoholį saikingai, bet kas bus, kai knyga į rankas paklius kokiam pradedančiam tapytojui? O į galeriją juk gali užsukti ir vaikučių, pastebėjau, kai kuriems mažamečiams nėra net rekomenduojamų 29-erių. Knygos turinys per daug nenukentės, pašalinus visus mano išvardytus trūkumus, dar liks daug įvairių gogelmogelių, bulvių, agurkų bei ropių kokteilių su medumi, o pabaigoje, matau, yra puikus kefyro su kiaušiniu plaktinis.

Kad tave kur, per tą smulkmę vos nepražiopsojau svarbiausio! Juk tikri spąstai dailėtyrininkėms kabo prieš nosį, o aš nematau. Paprastas neišprusęs žiūrovas iškart pastebėtų paveiksle „Gyvenimo gairės“ vaizduojamą kupiną alaus bokalą ir vidury natiurmorto besipuikuojantį butelį martinio. Tačiau mano profesijos atstovės daug subtilesnės, jos pirmiausia pastebi visumą, mato paslėptas paveikslo prasmes ir kodus, kad ir minėto butelio pavadinime autoriaus klastingai išryškintą žodį „art“. Tai tik­rai sumaniai paspęstos pinklės meno žinovėms, siekiant demoralizuoti ne tik nieko nesuvokiančius runkelius, bet ir patį tautos elitą. Iš to įniršio paveikslo centre butelio vietoj išgraužiu apvalią skylę, visuomenės labui net paaukodama dantį. Pro skylę iškišę galvas galės nusifotografuoti sąmoningiausi parodos lankytojai. Pati be dantų fotografuotis nenoriu, be to, dabar ir neturiu laiko. Garsiai kvatodama ir vis į savo kūrybos kokteilį „Postmodernizmo aukoms atminti“ pasimirkydama varnos plunksną, tiesiai ant galerijos sienos kuriu savotišką himną nepakeičiamai savo profesijai. Erotinę baladę apie svajingą šviesiaplaukį dailininką Gintarą ir dvi žavias temperamentingas rimbais apsiginklavusias dailėtyrininkes.

 

*

Iš psichiatro Verygos užrašų: ligoniai Ožiaragiai dažnai būna irzlūs, demonstruoja nepasitenkinimą ir įtarumą. Būna, pacientas, dažnai net sveikas, atrodo liguistai. Tačiau be galo mėgsta tikslumą, negali būti jokių tuščių pokalbių. Ožiaragių globėjas Saturnas reikalauja solidumo ir rimto požiūrio į gyvenimą.

Rekomenduojamas gydymas: 5 g medicininių kanapių, triskart per dieną svilinti padus.

 

Gydymo profilaktika – Pieno ir agurkų kokteilis:

Šviežias agurkas      20
Grietinė                   20
Citrinų sultys            5
Pienas                    100
Druska                    1
Pipirai                     pėdsakai
Cukrus                    4

Išeiga                    1502

 

1 „Kokteiliai“. – V.: „Mintis“, 1973, p. 97 (iš G. Znamierowskio parodos JMVMC).

2 „Kokteiliai“. – V.: „Mintis“, 1973, p. 136 (iš G. Znamierowskio parodos JMVMC).