J. Gimberio autoportretas
J. Gimberio autoportretas

Jeigu aš turėčiau tokį telefoną... Aš nežinau, jis kainuotų gal tiek, kiek prezidento mėnesinis atlyginimas ar darbinis arklys, nežinau, bet jeigu turėčiau...

Aš paskambinčiau Jam. Alio, – sakyčiau. Su kuo aš čia kalbu? Aš-kalbu-su-kuo?.. Aš čia skambinu! Man reikia paties aukščiausiojo, Jo... Supratau, tvarko popierius, o kalbu su... gerai – bus gerai ir atstovas spaudai... Tinka. Sakau, tinka ir atstovas spaudai, nes nėr kada laukt, nes laikas nelaukia. Žemėje tokia padėtis, kad jau laikas ne laukti, o verkti... tai yra veikti. Nusišluostyt ašaras, snarglius ir daryti tvarką. Pats laikas, nes pasaulis yra siaubingas.

Politika, kultūra, karas, baletas, turgus, reklama, vagystės, apgavystės, sutuoktinių neištikimybė, Sodoma ir Gomora, svaigalai, žmogžudystės, skurdas, bukaprotiškumas ir čia jau drąsiai galime sakyti „ir taip toliau“, nes įmanytum vardyti ir vardyti (pavyzdžiui, „hemorojus“). Paprastai sakome „ir taip toliau“, kai jau neturime ką pasakyti. O dabar sakome: pasaulis yra baisus ir taip toliau.

Tai tu dabar man pasakyk, broli mano, atstove spaudai, jei aš jį tokį (baisų) vaizduoju visomis man prieinamomis priemonėmis (aš menininkas) – aprašau, nupaišau, nutapau, ištašau, parodau scenoje, ekrane ir per televiziją ir taip toliau, – ar galiu aš po visų tų menų sušveisti tris keturis iščirškintus su lašinukais kiaušinius?

Tai yra – ar nepaspringsiu? Pagavai mintį? Iš vienos pusės visos tos baisybės, kurias aš vaizduoju be jokių pagražinimų ir eufemizmų literatūroj, dailėj, teatre, muzikoj, balete, – atrodytų ne kiaušinienė man turėtų rūpėti, o iš kitos – jei prie tos kiaušinienės pridėtum dar raugintą agurkėlį ir „Lietuviškos“, anot Platonovo, „kaip ašara“, šlakelį... Arba, tarkim „Samanės“. Jau kažkur pasiklydau, pasimečiau – kaip sakoma...

Supranti, kas mane kamuoja: kad nepaisant visko, ta kiaušinienė gerklėje nestringa. O juk toks neatitikimas – kiaušinienė su lašinukais ir apokalipsė – turėtų strigti. Aš estetas – man prie apokalipsės labiau tiktų ašutinė, džiovintos šaknelės ir iki kraujo nudaužtos basos pėdos. Ta kiaušinienė tai dar, mat ją biesas, bet brangūs ir patogūs batai – tai jau švarplėtas peilis per esteto dvasią! Batai mus išduoda. Aš galiu gąsdinti artimą kiek tinkamas, galiu jį apgaudinėti ir mėgautis kiaušiniene po antklode, bet kai jis pamato mano batus, kuriuose kiekviena koja jaučiasi tarsi palaimos ertmėje, taigi, kai jis juos pamato, mano menas gali jam atrodyti falšyvas. Gerai, kad kalbos inžinieriai tą žodį uždraudė (nors čia jau atskira šneka, ką daryt, kai žodžio nėra, o reiškinys yra – pavyzdžiui, „pachmielas“). Bet vis dėlto. Žodis uždraustas, tačiau problema lieka. Neturiu per tai ramybės, gerbiamasis atstove spaudai. Dėl tojo kūrybos ir gyvenimo būdo suderinamumo. Gal galima būtų pasikonsultuoti, ta prasme, skambtelti Boschui ar kokiam Breigeliui, arba Andrejui Rubliovui? Kaip manai, gerbiamasis? Alio, atstove! Kaip tai „ne ryšio zonoje“? Telefonas – aš nežinau – kumelės ar prezidento atlyginimo vertės ir už ryšio zonos ribų?

Dievaži, siaubas – ne pasaulis... Palauk, nedėk ragelio! Pasakysiu tau, gerbiamasis atstove spaudai, kas labiausiai man jaukia protą. Nedėk ragelio... Siaubinga yra tai, kad aš įgaliu valgyti tą kiaušinienę su lašinukais už tai, kad parašau, nupaišau, nulipdau, ištašau, pavaizduoju scenoje ir atvirose erdvėse, kaip aš neįgaliu jos valgyti. Nesuprantu, kaip tai suprasti.

Vis dėlto supraskite mane teisingai – honoraro aš noriu iš kur tik įmanoma – iš Jūsų, iš Valstybės – nes man jo reikia, nepaisant visko. Geros Jums dienos. Nors ne, pala – gal taip ir reikia? Gal tik todėl ir sukasi pasaulis ar net pasauliai? Gal tai yra mūsų, kitą kartą net norisi vadinti, vadinamojo gyvenimo varik­lis? Gal tai ir yra didžioji, kaip sakė Vasisualijus Lochankinas, sermėginė tiesa? Tokiu atveju milpardon, tikrai geros Jums dienos. Visiems kitiems – taip pat.