2017-ųjų lapkritį Kaune vykusioje Algimanto Mackaus ir Liūnės Sutemos sukaktims paminėti skirtoje konferencijoje „Nužemintųjų generacijos kodai“ pristačiau nedaug kam žinomus archyvus – sakytinės istorijos medžiagą „Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, 1965–1977“, saugomą Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV).

12 metų, nuo 1965 m. birželio iki 1977 m. lapkričio, M. ir K. Almenai įrašinėjo pokalbius su žinomesniais JAV lietuviais, dažniausiai DP emigracinės bangos atstovais. Tarp kalbintųjų – Jurgis Blekaitis, Jonas Aistis, Antanas Vaičiulaitis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dalia Juknevičiūtė-Mackuvienė, Kostas ir Danutė Ostrauskai, Vytautas Kavolis ir kiti.

Dukart 1965 m. vasarą, birželio 14-ąją ir liepos 23-iąją, K. Almenas viešėjo Lemonte pas Katiliškius. 1960 m. šiame pietvakariniame Čikagos priemiestyje, M. Katiliškio vadintame kaimeliu, gyveno beveik 3500 gyventojų. Nemaža jų dalis – lietuviai, pradėję čia keltis apie 1953-iuosius. M. Katiliškis mėgdavęs pasigirti, jog jis buvo pirmasis lietuvis, Lemonte įsigijęs žemės ir pradėjęs statytis trobą prerijose. Iš tikrųjų jo būta antrojo – pirmasis Čikagą į Lemontą iškeitė žurnalistas Jonas Paliukaitis. K. Almeno pokalbiai su M. Katiliškiu ir Liūnės Sutemos pseudonimu rašiusia Zinaida Nagyte-Katiliškiene – neformalūs, tai vienas kitą neblogai pažįstančių žmonių pasikalbėjimai rimtomis ir kasdienėmis temomis. Kalbama pernelyg nesilaikant K. Almeno pasiūlytos teminės linijos, vis nuklystant į praeitį Lietuvoje, Vokietijoje ir Amerikoje, dažnai minimi trys neseniai Anapilin išėję rašytojai – Antanas Škėma (1910–1961), Julius Kaupas (1920–1964) ir Algimantas Mackus (1932–1964).

Kalbą ir stilių palikau autentišką vildamasi, kad tai sustiprins čia ir dabar pojūtį, o pašnekovai išliks gyvi.

Dalia Cidzikaitė

 

Antanas Škėma
Antanas Škėma

Moterų numylėtinis

Marius Katiliškis. (...) Antano Škėmos vardą pirmą kartą išgirdau tik Vokietijoj. Tik paskui išgirdau, kad jis buvo parašęs dramą „Julijona“, ką ten, vadinas, taip ir taip, bet aš pirmą kartą išgirdau 45-tais faktinai metais, man iš belaisvės grįžus. Jie atvyko iš to, iš Hanau stovyklos atvyko ką tik įsisteigęs „Atžalynas“, supranti, su Kelečium, nu ten Ivinskaite, su Vilutiene, ir, reiškia, jie pastatė tą „Vieną vakarą“ Škėmos. Tai pirmą kartą tą Škėmą iš viso kaip literatą... Nu ką, aš gyvenau provincijoj gilioj, aš visiškai nežinojau, vadinas, nieko...

Kazys Almenas. Nu jis iš tiesų nebuvo pasireiškęs...

M. K. Kiek žinau aš, jis nebuvo pasireiškęs. Tai tada Škėma vaidino tam „Vienam vakare“, savo tam veikale. Ten vyriausi herojai buvo Vilutienė, reiškia, Eglė Vilutienė, aš nežinau dabar tų personažų vardų, ir Škėma, vadinas, buvo pagrindiniai herojai. Tai Škėma man tokį amantą1, žinai, priminė, koks jis ir buvo. Po to mes išgėrėm. Jis ten juokės, tyčiojos iš mūsų kaimiečių, žinai, mes miške gyvenom. Nu tai vot, tai pirmoji pradžia. Paskui antras buvo 47-tais metais, kaip išėjo „Tremties metai“, o Škėma dalyvavo su savo viena tokia novele. Ir ką tik buvo išėjęs jo rinkinys „Nuodėguliai ir kibirkštys“. (...) Nu tai jis, žinoma, į mus, kaimiečius, žiūrėjo taip jau labai iš aukšto, tyčiojos, juokės. Mes labai nepykom ten, niekur nieko, vadinas, nu ką gi. Dabar Škėmos 47-tų pradžioje išėjo jo tie „Nuodėguliai ir kibirkštys“, tai tada jį ten labai mėgo moterys, okupavo gražios tokios merginos, kurios vėliau pasireiškė, vadinas, individualiai... Žinai, ten mūsų lietuviškam kultūriniame gyvenime...

(...)

Ir tada Škėma buvo, vadinas, pakviestas „Atžalyno“ kaipo režisierius, ir jis ten gyveno kurį laiką. Tai mes susitikdavom gana dažnai, vadinas. Ir išgerdavom, ir pakalbėdavom. Nu bet Škėma visą laiką buvo toks, nu... Ar žinai Aleksandrą Merkelį, Smetonos monografijos autorių? Pas jį dažniausia būdavo tokie subuvimai. Tai žinai, buvo toks kuklus kambarėlis, bet prisikimšdavo, žinai, neįsivaizduoji, kad kambarys, skirtas vienam žmogui, gyvenime talpindavo kokį dvidešimt trisdešimt žmonių. Tegu bala! Tai Škėma visą laiką vaizdavo tokį, žinai, ką čia, spjauti [į] viską, jūs, durniai, taip ir taip... Nu, mes durni ir buvom faktinai2.

 

Taip parašyt galėjo tik Škėma

M. K. (...) Man labai patiko „Žvakidė“, kurią pats Antanas Škėma... Kurios jis, nevat, nevertino, sakė rašęs dėl to, kad laimėt 500 dol. „Darbininko“ tą premiją. Tai gerai. Tegul parašo kas nors taip, kaip jis rašė. Kaip drįso rašyt, vadinas.

K. A. Jo, gerai pastatyta, ta galėtų būt labai efektinga drama.

(...)

K. A. Labai teatriškai paimta ta scena ten prie tos bažnyčios...

M. K. Bažnyčia! Klausyk, Kazy, viskas vyksta, reiškia, bažnyčios zakristijoje ten! Ir tu pagalvok, supranti, kaip tą pastatyt reikėtų, vadinas! Viskas vyksta po bažnyčios sparnu! Po kupolais, reiškia, po navomis, vadinasi... Po velnių, vadinas!.. Tai tik Škėma galėjo, supranti, toks... Tai Škėma romantikas per velnią ir buvo, nes jis galėjo tokius veikalus rašyt!3

 

Trys variacijos apie klitorį

M. K. Vieną rytą Blekaitis ir Radauskas kalbėjo, kad jie praleido savaitgalį Škėmos rūsy. Škėma rūsy turėjo butelį, taip, kaip mes, vadinas. Nu tai Škėma skaitė ką tik parašytą knygą, tą, kuri vėliau išėjo po kelių metų „Šventosios Ingos“ vardu. Bet jis skaitė tik tas apokaliptines variacijas ir tą „Saulėtą rytą“, vadinas. Nu tai ten, žinoma, paskui ir vienas, ir kitas mūsų bičiuliai paskui ten šaipėsi. Nu aš suprantu, kodėl. Ten Škėmos darbas tada buvo grynai tiktai juodraštinis darbas, neapdorotas, neaptvarkytas... Ir, anot Blekaičio, ten buvo jis skirtas nugąsdint liaudį, reiškia – pritrenkt. Jurgis [Blekaitis] tada pavadino tą istoriją taip jau labai žinai... Nu tai apie ką ten? Nu tai Radauskas sako: „A, velnias žino, apie ką jis ten.“ „Nu tai, – sako [Blekaitis], ‒ trys variacijos apie klitorį“, ‒ sako. Tai šitaip Jurgis apibūdino. Bet paskui pasirodo, kad ten nieko baisaus nebuvo4.

 

Nerimti žaidimai

Zinaida Nagytė-Katiliškienė. (...) Algimantas [Mackus] tai man tokia būtinybė buvo, tokia, tikrumoj, kaip kasdienybė tokia. Žinai? Nes visuomet mes išsikalbėdavom telefonu ilgiausiai. Tokius žaidimus buvom sugalvoję...

M. K. Žinai, ką jie darydavo? Svyp­steikus5 norėjo laimėt...

Z. N.-K. Jo, mes tokius žaidimus turėjom: ką mes darytumėm, jeigu mes rastumėm pinigų arba staigiai laimėtume, žinai? Baisiai geras jausmas, kai gali su žmogum ir apie tokius dalykus kalbėt, nors čia ir labai nerimta. Tik­riausiai niekas nepatikėtų, kad Algimantas galėjo tokius dalykus kalbėt... Žinai?6

Algimantas Mackus. Ugnės Žilytės piešiniai
Algimantas Mackus. Ugnės Žilytės piešiniai

 

„Unriniu7 švarku, unriniu kostiumu“

M. K. Pirma mano pažintis su Julium (Julium Kaupu, – red. past.) buvo 47-taisiais metais Augsburge. Antrajam Rašytojų draugijos suvažiavime. Aš nepriklausiau tai draugijai, bet nuvažiavau. Iš amerikiečių zonos. Mes buvom pasiėmę Augsburgo mieste kambarį. Viešbuty tokiam. Ir paskui pasirodo, kad tame viešbuty buvo keliasdešimt lietuvių iš visur, iš britų, iš amerikiečių zonos, pasiėmę, vadinas, kambarius ten. Po kelis, galbūt, aš tai turėjau vienas pasiėmęs. Nu ir dabar, pirma diena ten po posėdžių, po visko, mes jau ten truputį užsivaišinę grįžtam, ir staiga triukšmas kyla toks. Šeimininkė įbėga, sako: „Kažkas daužo langus su akmenim.“ Tai dabar buvo apie antra trečia valanda nakties. Kažkas mat, pasirodo, uždarė vartus, ar šeimininkė, ar šeimininkės bernas, ir dabar įbėga šeimininkė ir sako: „Kažkas daužo langus.“ Išėjom, pasižiūrim, supranti, Julius ilgas, aukštas, plonas, čia šviesa tokia apšviečia, atsistojęs semia ne akmenį, bet, žinai, kelio žvyrą iš pakelės ir žeria, supranti. Ne tai, kad išmušt tuos langus, bet kad atkreipt dėmesį. Nu ir tada įėjo Julius – kiaurom alkūnėm, išsimušusiais keliais, unriniu švarku, unriniu kostiumu. Nu ir tada mes ten susimetėm8.

 

Kaip literatūros brolį gelbėjo

M. K. (...) Tai ateidavo Julius – aukšta kakta, didele nosim, įsikandęs pusiau nukramtytą pypkę, su kuprine... Ir ateidavo dabar, vadinas, į septinto C bloko baraką, numesdavo savo sunkią naštą ir sakydavo: „Nu dabar, kur mes dabar dėsim šitą prekę?“ Ir būdavo šitaip, kad keletą [kartų] su Aloyzu Baronu mes sutvarkėm jo tą visą naštą...

K. A. Tai ką jis atveždavo?

M. K. Jis atveždavo likerių iš prancūzų zonos. Jie ten kažkokiais mainais iš prancūzų diplomatų gaudavo pigia kaina – prancūzų gerų likerių, konjakų, armanjakų9...

Z. N.-G. Tokių baisių, žinai, šaltmėtinių...

M. K. Būdavo ir baisių. Pavyzdžiui, anyžinio tokio likerio. Šaltmėtinio, kurio mes išgėrę sienom pradėdavom lipt, vadinasi! Tas anyžinis likeris, matyt, prancūzai... Ir dabar aš, matai, kartais kai kuriose karčiamose „anisette“ užrašyta, reiškia, yra prancūziškas. Sakau: „Jau gink, Dieve, jau to anyžiaus aš neimsiu į burną!“ Dėl to, kad jeigu vandens užgerdavai, tai tokia reakcija mušdavo, kad tu, atrodo, sieksi ir įsikabinsi į plikas lubas! Mes dusdavom, vadinas! Tai paskui griežtai uždraudėm Juliui. Sakom: „Jeigu tu anyžių tą veši čia!..“ Julius: „Tai velnias žino, aš nežinau, kas tas anyžius...“ Ar čia durnaropės, velnias, ar kas? O gal durnaropės?!.

Z. N.-K. Jis negerdavo pats, reiškia, tuo metu. Jis tuo metu visai negėrė.
(...)

M. K. Dabar, atsimink, Juliaus padėtis buvo tokia: jis turėjo sūnų dviejų metų, jiem labai sunkiai vykosi. Tai, žinai, bet vargšai, Dieve mano! Tie, kurie kuprinėm atveždavo po keliasdešimt bonkelių – ką jie uždirbdavo!? Uždirbdavo tikrai kelionei atgal. (...) Įsivaizduoji, koks vargas, Kazy?! Eit per namus, klebent: „Ar jūs norit pirkt, ar ne?“ Neduok, Dieve! Tai yra baisu, vadinas! Nu, tai mes... (...) Tai mes keletą kartų Juliaus visus tuos transportus, žinai... Kadangi Baronas sakydavo: „Nu, savo literatūros brolį gelbėkim!“10

 

Ten žmonės gyveno!

M. K. Freiburgas mat iš tikrųjų buvo beveik kitas pasaulis! Lyginant jį su šiaure, nekalbant jau apie britų zoną, bet ir su amerikiečių, vadinas!

Z. N.-K. Nes nebuvo lageris, matai!

M. K. Atsidūrus ten, žmonės gyveno. Bet vienas nepatogumas buvo – baisiai išsimėtę. Ir dabar, kai galvoju, ir norint kokią nors žinelę perduoti, reikėjo sėsti į tramvajų ir važiuot! Ir tai trukdavo valandą, dvi valandas, supranti, kol susisiekdavo žmonės!? Jo, ir taip buvo. Nebuvo telefonų. Velnias žino! Dabar, Julius kur gyveno, Beurbarungs Strasse, o, sakysim, kitas punktas, kur gyveno Zina, Henrikas, Morkūnas, reiškia, kaip vadinosi ta vieta? Gatves aš žinau, bet...

Z. N.-K. Mano Johanisbergo buvo.

M. K. ...bet ta vietovė, vadinas...

K. A. Ar jūs, reiškia, gaudavot UNRRA’os?..

Z. N.-K. Kambarius mum paskirdavo, reiškia...

M. K. Apmokėdavo ir... Visi gyveno, vadinas, privačiuose butuose.

Z. N.-K. Ir tikrai, taip laimingai. Pavyzdžiui, tikrai toki be galo puikūs žmonės, kur mes gyvenom! Ir Henrikas [Nagys]... Ypatingai Henrikas kokią turėjo, žinai, šeimininkę? Sakau – fantastiška! Ot tiek, aš tau sakau. Jis pasakė, reiškia, kad jeigu manęs nebus, jeigu ateina sesuo arba ateina „der lange Doctor“11 [Julius Kaupas], reiškia, kaip jinai jį vadindavo, tai, jeigu jis nori, įleiskit, reiškia, ir tegul jis ten daro, ką jis nori! Ir Julius ten sėdėdavo, reiškia... Žinai, kaip ant rašomo stalo ten toks popierius buvo uždėtas, tai jis tenai visokių eilėraščių vokiškai jam surašydavo! Apie tokius „schwarze Vogel“12, žinai, ir vis tokia parodija Henriko eilėraščių! Tai Henrikas grįžta jau ir randa! O Julius jau išėjęs. Baisiai tikrai buvo puiki šeimininkė ta! Mes su Henriku, reiškia, per kiemą susibėgdavom.13

 

Fantastiškas „kavalierius“

Z. N.-K. (...) Pasitaikydavo, kad Julius mane, nu, sakysim, turi palydėt, ne? Nes, nu, ką: aš viena, ir mergaitė. Tai jis mane lydi į namus. Einam ir vėlu. (...) Ir dabar einam pėsti, nes tramvajaus nebėra, sakysim... Dabar einam. Ir apšviestos žydi kokios nors ten gėlės. Ypatingai, sakysim, ten gegužės mėnesį vokiečiai turėjo Freiburge daug tokių anemonių14... Julius sako: „Nu, žinai ką, dabar, ‒ sako, ‒ tai prisiskinsim gėlių, parsineši, – sako, – ir pasimerksi.“ Aš sakau: „Nu, Juliau, negalima. Nu, kaip tu dabar čia... Nu, matai, sakau, šviesa lange, sakau, matai – žmonės vaikšto!“ Tas nieko, reiškia. Julius įeina, tu įsivaizduoji, pro vartelius į tą darželį ir skina tuos... Tai, reiškia, kartais nieko nebūdavo, bet yra, pavyzdžiui, buvę atvejų, kai atidaro duris koks nors, klausia: „Sie Wuennschen?“15 Julius sako: „Nieko, aš tik noriu gėlių čia pasiskint.“ „Wie bitte? Wie!“16, nes vokiečiai nesuprasdavo visiškai. Sako, tai kaip jūs sau galvojat? Skint, reiškia, gėles. Čiagi mūsų yra. „Oo, sako, aš tik porą noriu nusiskint.“ Ir jis ramiausiai sau... Ot, kas man buvo fantastiška pas Julių... Tu įsivaizduoji, juk kitas žmogus, reiškia, jei dėl nuotykio darytų, jis išsigąstų, žinai, ir pabėgtų ar ką nors. Julius, reiškia, skina ir kalbasi su tuo žmogum.17

 

Jei tik būtų radęs tinkamą formą...

M. K. (...) Bet aš buvau tikras, kad Julius vis tiek... jeigu jis būtų paruošęs tą antrąjį savo rinkinį, kurį 56-taisiais metais čia pas mus, čia tam pačiam name, Lemonte, Algimantui, Ostrauskui, Švedui būnant... „Na tai, ‒ sako, ‒ man dar reikia pora parašyt – aš jau turiu!“ Tai baisiai nustebino Algimantą! Sako: „Kad jau atrodo, kad jau viskas tvarkoj, bet dar reikia kai ką parašyt, vadinas!..“ Bet, žinoma, praėjo po to beveik dešimt metų, ir Julius to nepadarė.

Z. N.-K. Tai kaip man... Visai tas pats, reiškia, man. Visiškai tas pats. Aš visiškai kaip Julius elgiuosi...

M. K. Nu ne. Galbūt ne taip. Dėl to, kad tu, matai, tu turi medžiagą. Gal tą medžiagą reik formuluot ar sutvarkyt. Yra baisiai skirtingas reikalas. Jeigu aš turėčiau tokią medžiagą savo rankose, aš galėčiau irgi drąsiai pasakyt, kad aš turiu knygą! Bet, matai, to niekuomet aš nedrįstu, kol neturiu knygos...

Z. N.-K. Na, o aš drįstu... Aš – kaip Julius, reiškia...

M. K. Julius, supranti, 56-tais metais... Ir buvo kalba apie tai, kad bus bandoma surankiot iš neįskaitomų rank­raščių, vadinas. Tai nieko nepadarysi!.. Bet aš manau, kad Julius vis tiek būtų supratęs ir persilaužęs, ir būtų pasirinkęs visai kitą savo formą.

Z. N.-K. Kas man atrodo toks pagrindinis dalykas per paskutiniuosius metus, reiškia, Juliaus... Toks, ką aš visuomet galvodavau, kad būtų galima padaryt, bet visuomet negalėjai įvykdyt... Tai, kad tą savo tokį atitrauktą pasaulį, ir ne tai, kad atitrauktą, bet, reiškia, tuo pačiu mums visiškai artimą pasaulį, bet kuris kažkur stovi truputį atokiau... ot, sakysim, už durų... Ir tik reikia tas duris pravert, ir tu, reiškia, jį matai. Kad jis sugebėjo tas duris taip pravert, kad tu matytum ir vieną pusę, ir kitą pusę... Ot taip, kaip kambario, žinai?..

M. K. Man regis, jis prie to ėjo. Dar jis to nebuvo pasiekęs.

Z. N.-K. Jo, bet jis ėjo prie to.

M. K. Aš neabejoju, kad Julius būtų davęs kai ką. Bet tiktai ne tokia forma, kokią jis kultivavo iki šiol! Dėl to, kad jo tai tokia klasikinė, tokia nusistovėjus, tokia, nu tiesiog pornografiškai nuobodi...

Z. N.-K. Nu kaip tai pornografiškai?!..

M. K. Ne! Aš čia tik dėl įspūdžio paryškinimo, dėl pabrėžimo tą sakau! Dėl to, kad ne taip Juliui reikėjo. Jis ieškojo, aš jaučiau, kad jis ieškojo ko nors. Ir, mano manymu, čia buvo jo tokia stagnacinė padėtis, kur jis taip nebuvo produktyvus. Tik dėl to! Bet kad Julius būtų radęs, tai aš neabejojau, kad jis būtų radęs! Jeigu jis galėjo taip apie pasakas rašyt, tai jis būtų radęs formą...18

 

1 Pranc. l’amant – meilužis.

2 Pokalbis su Zina ir Mariumi Katiliškiais. Lemont, ILL, 1965 m. birželio 4 d. Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, Pasaulio lietuvių archyvas, LTSC, Čikaga, JAV. Mašinraštis, p. 10–11.

3 Ten pat, p. 15.

4 Ten pat, p. 17–18.

5 Angl. sweepstake – loterijos bilietas.

6 Pokalbis su Zina ir Mariumi Katiliškiais, 1965 m. birželio 4 d. p. 57.

7 UNRRA (angl. United Nations Relief and Rehabilitation Authority) – tarptautinė šalpos organizacija, įsteigta rūpintis per karą nukentėjusiais išvietintais asmenimis. Organizacija pabėgėliams dalijo drabužius ir kitokią paramą.

8 Pokalbis su Zina ir Mariumi Katiliškiais, 1965 m. liepos 23 d., p. 2–3.

9 Pranc. armagnac – brendžio rūšis, gaminama pietvakarių Prancūzijoje, Gaskonės regione.

10 Pokalbis su Zina ir Mariumi Katiliškiais, 1965 m. liepos 23 d., p. 3–6.

11 Vok. aukštas gydytojas.

12 Vok. juodas paukštis.

13 Pokalbis su Zina ir Mariumi Katiliškiais, 1965 m. liepos 23 d., p. 11–12.

14 Lot. anemone, liet. plukė.

15 Vok. Ko norite?

16 Vok. Atsiprašau?

17 Pokalbis su Zina ir Mariumi Katiliškiais, 1965 m. liepos 23 d., p. 13–14.

18 Ten pat, p. 26–27.

 

Parengė Dalia Cidzikaitė