Donatas Petrošius. Ugnės Žilytės piešinys
Donatas Petrošius. Ugnės Žilytės piešinys

Mėginu įsivaizduoti, kaip po 1918-ųjų vasario 16-osios jautėsi Lietuvos žmonės. Turbūt neblogai, bet neturėjo kada švęsti. Reikėjo kurti valstybės institucijas, tvarkyti ūkį, skubiai eiti savanoriauti į besiburiančią kariuomenę – vyti lauk plėšikaujančius prašalaičius. Kurti švietimo sistemą. Kažkas rašė knygas, leido laikraščius. Iš kokių fondų, kokių mecenatų remiama pakilo tarpukario kultūra?

Dabar gyvenam pertekliaus laikais: per daug kalorijų, per daug pramogų, per daug pigių skrydžių, beprasmių blaškymųsi. Skundų ir aimanų per daug. Visuotinę isteriją gali sukelti nesezoninių daržovių kaina, plikledis, kalno erozija, abejotini valdančiųjų sprendimai, subjektyvios nuomonės. Visiems aplink skauda, apmaudu, bloga.

Kaip man pasisekė, kad aš esu litua­nistas, rašytojas, besisukantis tarp panašių į save – kultūros sferos žmonių. Nes mūsų, kultūros pasaulio padarų, odoje nuoskaudas ir nepatogumus fiksuojantys neuronai atrofavosi kažkada seniai, todėl mums skauda mažiausiai. Mes suaimanuojam paskutiniai, kai niekas negirdi. Mes niekada neįsižeidžiame (nebent labai trumpam), net kai mums užkrauna nepakeliamas užduotis – daryti, kad Lietuvos kultūroje būtų kažkas, o ne niekas. Tiesa, mums niekas to neužkrauna. Mes patys imamės. Vadinasi, patys kalti dėl savo bėdų. Patys lendam savanoriauti. Nesitraukiam iš savo pozicijų, net kai padėtis beviltiška.

Nors ne. Beviltiškų situacijų nebūna. Jei eilėraštis prastas – jį galima perrašyti keturis ar septynis kartus. Arba tiek, kiek reikia, kad nebešlubuotų. Jei trūksta lėšų kilniam tikslui, pavyzdžiui, žurnalo leidybai, galima padaryti rink­liavą, susirasti mecenatų. Arba išlupti redakcijos grindis ir kasti, kol atrasi lobį. „Literatūros ir meno“ steigėjas yra Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS). Ne, LRS nėra pastatas su vaiduokliais ir surūdijusiu kiauru skardiniu stogu strateginėje sostinės vietoje. LRS yra 367 rašytojai, vertėjai, kritikai, literatūros mokslininkai. Jei visi LRS nariai, kurie šiemet pamiršo, suskubtų užsiprenumeruoti „Litmenį“, ko gero, savait­raščio periodiškumas būtų išgelbėtas. Bet taip nebus. Nes LRS, deja, nebėra bendruomenė. Gal aš klystu, bet okupacijos metais, kai narystė buvo būtina sąlyga dalyvauti literatūros procese ir per šią kontorą lėmėjai dalijo butus, kelialapius, pašalpas – rašytojai telkėsi, nes nebuvo kitų alternatyvų. Tie laikai nebegrįš. Telktis dabar įmanoma jaučiant pareigą dalytis, šviesti. Ne gauti, bet teikti naudą savo šaliai. Suprantu, kad skamba naiviai ir utopiškai. Bet būti mecenatais patiems sau (savo periodiniams leidiniams, nekomercinėms knygoms, stogams ir langams) yra paprasčiausias būdas išgyventi. Fondai ne pirmus metus mums leidžia suprasti, kad projektinis finansavimas yra loterija, kurioje laimingų bilietų kasmet mažiau. Šiemet nepalankūs burtai „Literatūrai ir menui“, „Metams“. Kada nors korta neiškris klubui, leidyklai, rūmų šildymui. Metas mokytis gesinti finansinius gaisrus. Ką mes iki šiol esame išbandę – rezoliucijas, peticijas – neveikia. Kasmet valdžios skelbia regionų ir provincijų kultūrinimo vajus. Taip, ten daug tamsos ir atskirties. Jei atsirastų valios ir lėšų kaimų ir mokyklų bibliotekoms užprenumeruoti kultūrinę spaudą – būtų abipusė nauda. Esu prisiekęs regioninių leidinių skaitytojas ir tyrinėtojas. Ne iš nuogirdų žinau, ko regioninei spaudai trūksta – raštingų žmonių. Tokių, kurie rašytų apie kultūrą profesionaliai, paskaitomai, kritiškai. Kas iš to, jei SRTR fondas skyrė 2000 ar 15000 eurų skambiai pavadintam projektui vykdyti, jei tame rajone 30 km spinduliu nerasi raštingo, kultūroje besigaudančio žurnalisto?

Lėšos formaliai įsisavinamos. Tai supranta ir patys projektų rašytojai, ir fondų ekspertai. Tačiau pyrago dalis viena koja mirusiai regioninei spaudai, kabelinėms televizijoms didėja. Raštingųjų sąskaita. Kodėl taip?

Būtų kilnu, jei pagaliau imtume daiktus vadinti savo vardais. Jei Ministras Pirmininkas, finansų ministras, Seimo kultūros komiteto pirmininkas pasikviestų rašytojus, literatūros mokslininkus, kritikus į spaudos konferenciją ir viešai deklaruotų, kad mes, valstybės vardu tęsdami praėjusių vyriausybių įdirbį, po truputį raukiam šitą projektą pavadinimu „Nacionalinė lietuvių literatūra“, o jūs, naivieji tautiečiai, persikvalifikuokit, susiraskit paklausesnį amatą. Arba jei nieko daugiau nemokat ar esat užsispyrę, likit savo pogrindyje, rašykit ezopines pasakėčias, spausdinkit savo popierius Karaliaučiuj, Rygoj ar Suvalkuose ir kooperuokitės su alkoholio gabentojais.

Štai taip šventiškai pasitinkam atkurtosios valstybės šimtmetį. Nekreipdami dėmesio į tuos, kurie nekreipia dėmesio į mus ir mūsų reikalus. Šiaip jie apsimeta, esą mes jiems nereikalingi. Jie akies krašteliu stebi, kaip mums sekasi. Jei mūsų neliktų, dingtų ir jų postai, titulai, kėdės.

Net jei valstybę vairuotų vieni niekdariai – visko sugriauti neįmanoma. Liks plotų, kur bus prasmės savanoriauti. Bandau juokauti, nors kaskart susidūrus su anoniminiu instituciniu bukumu linksmumas stringa gerklėj ir atrodo, tarsi kiekvienu judesiu viską pradėtum nuo nulio. Kaip prieš 100 metų.

Laimei, ilgainiui prašampa ir pačios juodžiausios tamsos.