Gintaras Beresnevičius „Vilkų saulutėje“ (2003) svarstė apie manipuliaciją žodžiais ir sąvokomis: viena vertus, sugriuvus tam tikrai politinei santvarkai užmarštin nugarmėjo ir jos specifinis žargonynas (pvz., susigrąžinus nepriklausomybę išnyko makabriškos rusiškos abreviatūros VCSPS, CK, CK VLKSM ir t. t., nukeliančios į ne mažiau makabriškus laikus), kita vertus, uoliai naikinant anos gadynės ling­vistinius reliktus pačios realijos ir reiškiniai, kuriuos tie žodžiai žymėjo, vis dėlto niekur nedingo („blatą“ pakeitė korupcija, apie cenzūrą – įvairiais šiandienos perversiniais pavidalais – kalba būtų išties netrumpa).

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

Anot G. Beresnevičiaus, dingo ar buvo tyčia pradanginti ir tokie žodžiai kaip „kapitalizmas“, įvardijantis visuomeninę santvarką, kurioje mes gyvename ir kuri sudaro mūsų dabartinės Sąjungos ekonominį ir ideologinį pamatą. „Socializmo laikais ant visų sienų kabojo plakatai, šlovinantys socializmą, kad ir koks kvailas ir pakrypęs jis būtų, jis bent jau nesidrovėjo savo vardo. Dabar ar pamatysime kur lozungą: „Šlovė kapitalizmui!“, „Kapitalizmas – šviesi žmonijos ateitis“. Vargu. Kapitalizmo principus propaguojančioje spaudoje vargingai kamuojamasi, kai reikia pasakyti, kokioje visuomeninėje sistemoje gyvename, ir nieku gyvu nepaminėti šio draudžiamo žodžio. Sakoma: tai „Laisvosios rinkos visuomenė“, tai „informacinė visuomenė“, tai „industrinė visuomenė“.1 Greta šių šiandienos vartosenoje taip pat aptiksime „postindustrinė“ ar „skaitmeninė“, o platesne prasme „demokratinė“, „liberali“ ar „egalitarinė“ visuomenė, ir tai iš esmės nekeičia fakto, kad mūsų gyvenimai ir sąlygos, kuriomis dirbame, – pavaldūs kapitalistinės ekonomikos modeliui su visais jo privalumais ir trūkumais.

Mūsuose vengiama dar vieno žodžio, kasdien linksniuojamo Vakaruose ir įvardijančio dabartinių trisdešimt­mečių kartos socialinę ir ekonominę būklę: prekariškumas. Esame prekariato karta, taip ir traukia už liežuvio pasakyti – prarastoji karta. Gyvename ir dirbame neoliberalizmo – nukreipto išimtinai į pelno gavimą, kuo pigesnę darbo jėgą, konsumacijos kultą ir gamtinių išteklių išnaudojimą būsimų kartų sąskaita – rinkos sąlygomis. Laisvoji rinka savo esme priešiška visuomenės egalitarizmo, socialinio solidarumo ir darbo etikos principams (nors ir esame įpratinti tapatinti demokratiją su laisvos rinkos visuomene): kapitalo kaupimo ir aštrios globalios konkurencijos procese tiesiog neįmanoma pasiekti maksimalaus pelno per trumpą laiką mokant gerą atlyginimą, motinystės ir ligos išmokas, integruojant į darbo aplinką neįgalius žmones ir pan. Kapitalizmo logika, anot Naomi Klein, – plėskis arba dvėsk. Diduma tarptautinių korporacijų ir stambių Europos įmonių turbūt ne šiaip sau renkasi perkelti gamybą į Kiniją, Kambodžą ar Pietų Afrikos Respubliką, kur nėra darbuotojų amžiaus ir darbo valandų apribojimų, jokių dirbančiųjų interesus ginančių profsąjungų, socialinių amortizatorių ir panašių socializmo atgyvenų. Tikras verslumo rojus.

Prekariškumas yra tokio požiūrio į darbą ir dirbančiuosius pasekmė. Paimtas iš anglų kalbos žodžio precarious („nesaugus, netikras, nepatikimas“) šis terminas apibūdina darbinę padėtį, kurioje dingsta bet koks patikimumas, garantijos, saugumo jausmas, ir šiandien apima pačias įvairiausias dirbančiųjų kategorijas bei skirtingo išsilavinimo žmones: nuo valytojų iki universiteto dėstytojų. Kalbama ne vien apie neterminuotas sutartis ir garantuotą darbo vietą (tai mano kartai yra gryna utopija), o pirmiausia apie darbdavio galimybę šantažuoti darbuotoją, kurti psichologiškai ir morališkai slegiančią darbo aplinką primetant nepriimtinas sąlygas ir reikalaujant iš jo „lankstumo“ (iš tiesų tai reiškia lankstų išnaudojimą – angl. flexploitation), apie žeminančiai menką atlyginimą ir nepastovias pajamas, todėl darbinis nestabilumas virsta kasdieniu egzistenciniu nestabilumu. Prekarizacija, anot italų filosofo Antonio Negri, yra kapitalizmo reakcija į dirbančiųjų mobilumą ir kovas už socialines garantijas ir dirbančiųjų teises. Tai bandymas atsiimti tai, kas buvo prarasta per 7–8 dešimtmetyje vykusius streikus italų, prancūzų, britų ir kt. fabrikuose bei kasyklose. Drauge tai tam tikros darbo rinkos ideologijos pabaiga, kai, užtikrinant stabilų ekonominį augimą, buvo atsižvelgiama ir į piliečių socialinę gerovę.

Statistiškai šiandien į prekariato spąstus daugiausia pakliūva jaunimas, moterys ir imigrantai, o ekonomistai ir sociologai jau kalba apie prekariatą kaip nuolat gausėjančią visuomenės klasę, galinčią dirbti kvalifikuotus darbus, tačiau neturinčią jokių darbo, socialinės ir sveikatos apsaugos garantijų. „Prekariato negalima priskirti varguomenei, kurią atstovauja visiškai marginalizuoti žmonės be ryšio su visuomene. Tačiau prekariato atstovai turi kur kas didesnes galimybes tapti varguomenės, o ne darbininkijos arba salariato dalimi ir pagal savo supratimą daryti įtaką politiniame lygmenyje.“2 Tai žmonės, kurie nežino, kur gyvens rytoj, kokį atlyginimą ir iki kada gaus. Turbūt akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis sunku kurti ateities planus, svajoti apie šeimą ar ramią senatvę. Demografijos problema taip pat yra prekariškumo problema.

Puikus globalaus kapitalizmo ir kuriamo prekariato pavyzdys yra amerikiečių e. komercijos milžinė „Amazon“. Kaip tik šiomis dienomis mus pasiekia žinia, kad „Amazon“ patentavo elektroninę apyrankę, kurią ketina taikyti savo sandėliuose dirbantiems darbuotojams. Šių apyrankių tikslas – monitoruoti, kaip efektyviai ir sparčiai darbuotojas vykdo jam pavestą užduotį (atrasti sandėlyje e. vartotojo užsakytą prekę, ją supakuoti ir paruošti siųsti), fiksuojant absoliučiai visus darbuoto atliekamus veiksmus (apyrankė veikia ultragarso pagrindu ir perduoda cent­rinei sistemai informaciją kaskart darbuotojui pajudinus ranką). „Amazon“ jau ne kartą sulaukė kritikos dėl vergiškų darbo sąlygų: sekinančios pamainos, kartais trunkančios net 11 valandų, ir „darvinistinė“ darbo koncepcija (išlieka tik ištvermingiausieji, jokiu būdu nevalia susirgti ar turėti asmeninio gyvenimo). Tačiau nepaisydama nieko įmonė toliau sėkmingai žengia link dirbančiųjų robo­tizacijos. Svarbus akcentas šioje istorijoje vis dėlto yra elektroninė apyrankė, įprastai taikoma lygtinai paleistiems kaliniams ir primenanti ne tokį jau tolimą vakarietiškos istorijos puslapį – prekybą grandinėmis sukaustytais vergais.

Ar tokiai ateičiai mus ruošia valstybė, vis mažiau besikišanti į ekonominius ir technologizacijos procesus bei bandanti užkaišyti besiveriančias smegduobes bejėgiškomis reformomis ir trumpalaikėmis strategijomis? Ar naujasis darbo kodeksas apsaugos dirbančiuosius nuo prekarizacijos ir socia­linės katastrofos? Ar socialinė piliečių gerovė apskritai yra mūsų valstybės prioritetas? „Kuo daugiau dingsta laisvės ir nepriklausomybės, tuo daugiau švenčių ir žodžių, vėliavų. Ir atributų (...). Tik kas antros šventės vėliavon įrištas juodas kaspinas man ima reikšti ne praeities tragediją, o dabartį“, – rašė G. Beresnevičius.3

Štai, pavyzdžiui, Italijos vyriausybė pasuko „amazoniškojo“ modelio keliu: 2015 m. įsigalėjo įstatymas (legge 107 Buona scuola – „Gera mokykla“), numatantis privalomą vyresniųjų klasių mokinių stažavimąsi viešose ar privačiose įmonėse. Vyriausybė, savaime supranta, nevadina šio priverstinio 200 valandų nemokamo darbo „stažuote“, bet pasitelkia daug patrauklesnį ir tik­rovę falsifikuojantį apeliatyvą: „edukacinis projektas“. Projekto tikslas, kaip rašoma švietimo ministerijos puslapyje, – parengti moksleivius darbo rinkai, suteikti būtinas bendrąsias kompetencijas, išmokyti problem solving, soft skill, customer care ir kitų abrakadabra. Popieriuje gal ir gražiai skamba, tačiau realybė tokia, kad tūkstančiai italų moksleivių, užuot lankę pamokas ir ramiai ruošęsi brandos egzaminams, – tai, beje, yra jų teisė, garantuojama konstitucijos, – šiandien „McDonald’s“ restoranuose aptarnauja klientus ar „Zaros“ sandėliuose rūšiuoja drabužius. Šis italų vyriausybės itin liaupsinamas „edukacinis projektas“, rašo žurnalistas ir vyresniųjų klasių mokytojas Christianas Raimo, yra ne kas kita kaip konstatavimas, kad jaunajai kartai nelemta transformuoti kapitalizmo ir pagerinti pasaulio, kurį jai paliekame, ir kad didžiausia vertybė, kurią jai perduodame, yra prisitaikymo būtinybė.4

 

1 G. Beresnevičius. „Vilkų saulutė“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 340.

2 A. Guogis, A. D. Rakšnys. „Socialiniai ir ekonominiai prekariato plėtros aspektai“; www.researchgate.net/publication/321588723_Socialiniai_ir_ekonominiai_prekariato_pletros_aspektai

3 G. Beresnevičius, ten pat, p. 344.

4 www.internazionale.it/opinione/christian-raimo/2016/11/16/scuola-lavoro-alternanza-mcdonald