Paroda Berlyno menų akademijoje (Akademie der Künste) „Benjaminas ir Brechtas. Mąstymas in extremis“ („Benjamin und Brecht. Denken in Extremen“) veikė nuo spalio iki sausio pabaigos

B. Brechtas ir W. Benjaminas Svendborge (Danija), 1934. Nežinomas fotografas. Bertolt-Brecht-Archives, BBA FA 07/028
 B. Brechtas ir W. Benjaminas Svendborge (Danija), 1934. Nežinomas fotografas. Bertolt-Brecht-Archives, BBA FA 07/028

Visą pirmos salės erdvę užima nuo lubų nuleisti dideli popieriaus lapai su filosofo, kultūros ir meno kritiko Walterio Benjamino ir rašytojo Bertoldo Brechto nuotraukomis bei amžininkų komentarais po jomis. Apšvietimas minkštas, tad balti ir geltoni lakštai ypač išryškėja. Ir žmonės. Matai, kaip štai prie ano lakšto sustoja kojos, apautos patogiais aukštakulniais ir apvilktos storomis pėdkelnėmis, prieina čapliniški rudi batai su kelnėmis, sukištomis į kojines, sustoja. Stovi. Prisigretina blizgantys pusbačiai su kostiuminėmis kelnėmis, čaplinai nueina. Ir taip – nuo lakšto prie lakšto. Kaip šachmatų figūrėlės nematomuose langeliuose.

Nuo lakšto prie lakšto. Epizodai, užuominos: 1924 m. šie galingi XX a. mąstytojai susitiko W. Benjamino iniciatyva. Tai jis paprašė latvės aktorės ir režisierės Asjos Lacis, kad supažindintų su B. Brechtu. Šis nerodė iniciatyvos tęsti bendravimą, tad iš pradžių susitikdavo tik retkarčiais. Pažintis į draugystę peraugo 1933 m., kai iš nacistinės Vokietijos emigravęs B. Brechtas vis pasikviesdavo likimo draugą pagyventi į Daniją. Kai priglaudė šio biblioteką. Draugystės sąvoka parodoje vartojama atsargiai, vis patikslinant, kad ne harmonija, o konfliktas buvo jos varomoji jėga. Kurianti jėga: W. Benjaminas parašė daug kritikos straipsnių, kuriuose analizavo bičiulio kūrybą ar polemizavo su juo, planavo bendrus darbus ‒ leisti žurnalą, kurti detektyvą. Paskutinį kartą jie susitiko 1938 m., o 1940 m. W. Benjaminas nusižudė traukdamasis nuo nacių iš Prancūzijos į Portugaliją.

Ko trūko iš pasiturinčios žydų šeimos kilusiam, filosofo kelią pasirinkusiam W. Benjaminui, kad taip atkakliai siekė bičiulystės su B. Brechtu? Pastarojo anarchizmo, vaikėziškumo? Net nuotraukose jiedu atrodo kaip priešingybės: W. Benjaminas su apvaliais akinukais, baltais marškiniais ir kaklaraiščiu, greta – plikai nusiskutęs jo draugas beformiu darbininkišku švarku. Biurgeris ir proletaras? Nors amžininkai replikavo, kad B. Brechtas vedąs W. Benjaminą iš kelio, šiam tai patiko ir pritiko.
Šiuolaikinių menininkų instaliacijos, užėmusios maždaug trečdalį antrosios salės, skleidžia visokius garsus ir vaizdus, mirga ryškiomis spalvomis, bet ne jos svarbiausios.

Svarbiausia – išrikiuotos baltos sienelės, primenančios biblio­tekų lentynas, ant kurių užrašyta tema ir (dialogo forma) pašnekovų rep­likos, iliustruojančios temą. Užtenka vos keleto frazių savotiškam įtampos laukui, intrigai sukurti. Apačioje, ant stalų, – temos plėtotė, intrigos atomazga: rankraščiai, dienoraščiai, nuotraukos. Pasieniuose gali pasiklausyti autorių kūrybos įrašų. Kad ir šio, iš praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio ‒ „Du politiniai eilėraščiai balsui ir fortepijonui“. Žodžiai B. Brechto, muzika Theodoro Adorno, balsas – N. N.

Apeinam lentynas.

Šachmatai. Jiedu nebuvo puikūs lošėjai, bet susitikę visada sužaisdavo keletą partijų: B. Brechtas – audringai ir chaotiškai, W. Benjaminas – ramiai ir apgalvodamas, nors dažniau pralošdavo būtent jis. Ant stalo padėta B. Brechtui priklausiusi šachmatų lenta – vienas iš dviejų tradicinių „memorialinių“ eksponatų. Šachmatų tema pasitelkiama ir vienoje įdomesnių instaliacijų – šachmatų kompiuteriu lošiama draugų pradėta partija, užfiksuota nuotraukose.

Kriminalinis romanas. Abu mėgo detektyvus. B. Brechtas pirmenybę teikė racionaliajam Arthuro Conano Doyle’io personažui Holmsui, o W. Benjaminas – detektyviniams pasakojimams iš prašmatnaus XIX a. pasaulio. Buvo kilusi idėja kartu sukurti kriminalinį romaną „be nusikaltėlio, kuris visada yra ir auka“. „Mirtis lifto šachtoje“ ‒ taip jis turėjo vadintis. Šiuos planus liudija vos keletas mašinėle spausdintų puslapių.

Karlas Marxas. „Perskaitęs Marxą supratau savo pjeses, ‒ rašė B. Brechtas. ‒ Jis buvo vienintelis mano žiūrovas.“ Smulkiu gražiu braižu „su užmetimais“ savo mažulytėje užrašų knygutėje W. Ben­jaminas buvo susidaręs 1912–1940 m. perskaitytų knygų sąrašą. K. Marxas jame pažymėtas 1650 numeriu.

Butas. W. Benjaminas šlykštisi daiktais apkrautu miesčionišku būstu, kuriame metafora „palikti pėdsakus“, regis, suprantama tiesiogiai: visur prikaišiojama kilimėlių, pagalvėlių ir suvenyrų. Kaip išganymo jis šaukiasi „stiklo architektūros“. B. Brechto ketureilis apie namus, kuriuose per daug butų, todėl juose mirštančiųjų daugiau nei žuvusių nuo patrankų, papildo abiem atgrasų miesčioniškos-miestietiškos buities paveikslą.

Laodzi. Abiejų mėgtas filosofas. B. Brechto bronzinė skulptūrėlė, vaizduojanti Laodzi ant mulo, – antrasis (iš dviejų) „memorialinis“ eksponatas.

Charles’is Baudelaire’as. B. Brechtas: „Jo greitai niekas nebesupras. Jau šiandien neapsieiname be jo poezijos paaiškinimų.“ W. Benjaminas: „Niekas šio autoriaus kūryboje nepaseno.“

Hitleris. Stalinas. Freudas. Kafka. Radijas. Aura...

Paliestos įvairiausios temos, išsaugota diskusijos, pasiryzinimo kibirkštėlė. Pokalbiai buvo detaliai užfiksuoti W. Benjamino dienoraščiuose, abiejų laiškuose. Filosofo ir rašytojo archyvai saugomi čia pat, Berlyno menų akademijoje, – taigi puikus pretekstas stipriai parodai, kurios kuratorius – Erdmutas Wizisla.