„Lietuviška muzika skinasi kelią į Lietuvos teatrų scenas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras imasi žygdarbio kurti nacionalinį veikalą tokiu sunkiu metu, kai neturi savo įprastos scenos, gyvena ant ratų. Ypač vertinu tai, žinodamas valstybės požiūrį į teatrą“, – sako kompozitorius Giedrius Kuprevičius prieš operos „Prūsai“ premjerą KVMT 2018 m. vasario 17 d.

Giedrius Kuprevičius. Vyginto Skaraičio nuotrauka
Giedrius Kuprevičius. Vyginto Skaraičio nuotrauka

Priminkite, kas inspiravo operos „Prūsai“ atsiradimą?

8 dešimtmečio viduryje rašiau muziką Marijono Giedrio filmui „Herkus Mantas“. Kartą mano bičiulis maestro Stasys Domarkas, kuris tuomet buvo Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, dirigavo herojinės siuitos iš šio filmo koncertiniam variantui ir jam labai patiko muzika. Vėliau, kai jis tapo Klaipėdos muzikinio teatro vadovu, pradėjo galvoti apie nacionalinio veikalo pastatymą, susijusį su Klaipėdos kraštu. Tada prisiminė „Herkų Mantą“ ir pasiūlė man sukurti sceninį veikalą. Gavęs leidimą iš Juozo Grušo paveldėtojų, parašiau operai libretą ir muziką. Opera „Prūsai“ gimė labai greitai, maždaug per pusmetį, 1996 metais. Džiaugiuosi, kad praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams ji vis dar atrodo įdomi.

Kuo jūsų kūrinys skiriasi nuo Juozo Grušo dramos?

Labiau akcentuoju prūsų genties dramą, o ne Herkaus Manto personą. Mano kūrinio preambulė skamba taip: „Išnykusių atminimui, gyvųjų perspėjimui.“ Tai yra savotiškas testamentas išnykusiai tautai. Man atrodo, kad šis akcentas ir lėmė veikalo sugrįžimą. Juk operoje „Prūsai“ parodytas ir Lietuvos likimas.

Operoje išliko ir filmo „Herkus Mantas“ atgarsių. Man patinka ši sąšauka, tačiau yra ir labai daug naujos muzikos. Beje, viena muzikologė liaudies daina pavadino operoje choro atliekamą dainą „Ant kalnelio“, tačiau tai yra mano originali muzika. Tai centrinė keletą kartų pasikartojanti scena. Paskui atsirado didelė Krivio scena, divertismentas vokiečių tvirtovėje, išvystyta Kristinos ir Herkaus Manto meilės linija ir kt.

Herkaus Manto partiją rašėte Virgilijui Noreikai. Solistas sakė, kad šis vaidmuo privertė jį mokytis. Kuo pagrindinio herojaus muzikinė partija sudėtinga?

Herkaus Manto partija sudėtingumu ir muzikiniu svoriu yra lyginama su G. Verdi Otelu. Žinojau, kad šį vaid­menį atliks V. Noreika, todėl ir leidau sau parašyti sunkesnę partiją nei bet kuriam kitam tenorui. Beje, jis pats, išklausęs tai, ką aš parašiau, paprašė dar keleto aukštų natų. Tą ir padariau...

Vėliau Klaipėdos teatre Herkų Mantą dainavo Algirdas Janutas. Jis taip pat labai gerai atliko šį vaidmenį, nors, žinoma, kitaip.

Labai smalsu, kaip dabar Herkų Mantą atgaivins dar jaunesnės kartos solistai Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Labai jais tikiu ir pasitikiu.

Pats nedalyvaujate naujo spektaklio gimime.

Manau, labiau trukdyčiau, nei padėčiau. Dabar „Prūsus“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje kuria naujos kartos žmonės, dvigubai trigubai jaunesni už mane, bet jie yra patyrę, labai rimti kūrėjai, lietuviškos muzikos gerbėjai: operos režisierius Gediminas Šeduikis, dailininkė scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė, dirigentas Tomas Ambrozaitis. Nejaugi dabar aš sėdėsiu salėje ir aiškinsiu: „Čia – greičiau, čia – lėčiau, o čia suknelę pakeiskit.“ Būtų labai keista.

Jeigu kūrėjai kreiptųsi – neatsisakyčiau, tačiau jeigu jiems nekyla problemų dėl muzikos skambesio ir muzika priimtina tokia, kokią aš parašiau, tai kodėl turėčiau trukdyti?

Aš pasitikiu atlikėjais. Profesorius Eduardas Balsys sakė: „Gali niekuo nepasitikėti, bet atlikėjais – privalai, nes jie atlieka tavo kūrinį ir norės pasirodyti kaip galima geriau.“
Žinoma, nervas ima, norisi paskambinti ir paklausti, kaip sekasi, bet valdausi ir laukiu kvietimo į premjerą.

Kaip pats savo kūrinį vertinate iš laiko perspektyvos. Nejaugi nesinori nieko pakeisti, nauja interpretacija juk suteiktų tokią galimybę?

Žinoma, dabar gal ką keisčiau, kitokius sprendimus pasirinkčiau, juk meistrystė dabar kitokia. Vis dėlto manau, kad verčiau naują veikalą sukurti, nei seną perrašinėti. Parašytas kūrinys – kaip vaikas. Jis jau suaugo, jam 20 ar 30 metų. Jau sunku būtų pakeisti jo proporcijas, akių spalvą ar labiau priglausti ausis...

Kas dabar guli ant jūsų darbo stalo?

Prieš Naujuosius nuskambėjo tezių operos „Liuterio durys“ premjera. Kol kas įvyko tik du spektakliai. Labai noriu ir tikiuosi, kad ją pamatys ir Klaipėdos krašto protestantai bei katalikų tikėjimo žmonės.

O dabar esu pamišęs dėl vaikiškos literatūros. Ant mano stalo guli britų rašytojo Terry’o Pratchetto, „Plokščiojo pasaulio istorijų“ autoriaus, kūryba. Jo istorijas lyginčiau su J. Swifto, F. Rabelais, D. Defoe alegoriniais kūriniais. Jie įdomūs ir vaikams, ir suaugusiesiems. Man atrodo, kad T. Pratchetto kūryba padėjo pamatą „Hariui Poteriui“, nes tai fantastiška literatūra su aukščiausio lygio anglišku humoru. Man kilo idėja sukurti plokščiojo pasaulio simfoniją. Tai instrumentinis kūrinys, prie kurio dabar dirbu.

Trečius metus, kiekvieną savaitę rengiu autorinę laidą apie muziką „Audiologai“, ją ketvirtadieniais transliuoja „LRT radijas“. Be to, tvarkau savo archyvą. „Jau ne tie pavasariai“, – kaip sako Maironio personažas operetėje „Kip­ras, Fiodoras ir kiti“, paklaustas, ar dar ką parašys... Laikas tvarkyti tai, kas parašyta. Tėvo Viktoro Kuprevičiaus archyvą jau sutvarkiau ir atidaviau Valstybiniam archyvui. Dabar tvarkau savąjį. Dar visokių darbų yra. Kol yra – tol dirbu.

Esate aktyvus pilietis. Garsiai nuskambėjo jūsų akcija, nukreipta prieš masinį medžių kirtimą ir pareiškimas, kad nutraukiate kultūrinę veiklą Kaune. Kas iš to išėjo?

Taip ir likau su nosimi... Nelabai mes susišnekėjome. Bet akcija buvo stip­ri, daug žmonių joje dalyvavo ir medžių kirtimą pristabdėme.

Neseniai paskelbėte naują idėją – raginate neabejingus miestiečius išpirkti iš valstybės Kauno pašto pastatą.

Mes, kauniečiai, nesuprantame, kas vyksta su šiuo pastatu. Yra labai daug neaiškių dalykų. Todėl iškėliau idėją išpirkti šį objektą visuomenės poreikiams. Jame gali išlikti ir paštas su savo veikla, taip pat veikti muziejus, menininkų dirbtuvės, plėtotis kultūrinė veikla.

Dabar paštas užima tik penktadalį pastato, o visa kita šąla, pūva ir griūva. Girdėjau, kad panaši istorija ir su Klaipėdos, ir su Vilniaus pašto pastatais. Tai rodo, kad mūsų vyriausybė nemoka tvarkytis su kultūros paveldu. Jis virsta biuru, batų parduotuve arba nuperka koks beprotis su pinigais, užkala langus ir laukia, kada galės brangiai parduoti. Toks mano nerimas ir jam pritaria daug žmonių.

Daug metų dirbote pedagoginį darbą, buvote Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Kaip vertinate dabar Lietuvoje vykdomą aukštojo mokslo reformą?

Universitete nedirbu, nes manau, jog sulaukęs tam tikro amžiaus turi užleisti poziciją jaunimui, o ne sėdėti tol, kol studentai namo ves, nes tu pats neatsimeni, kur gyveni.

Aukštojo mokslo reformos nesuprantu ir niekas negali man jos paaiškinti. Galiu tik konstatuoti, kad vyksta nesąmonė ir niekas nedrįsta pasakyti: „Sustokime, pagalvokime, ką čia darome, ir baikime tąsyti antklodę kiekvienas į savo pusę.“ Manau, šis procesas baigsis tuo, kad neliks net tų įtvirtintų pasiekimų. Vadinu tai komjaunuoliškais žygiais, kurių tikslas – kelti sumaištį.

Kalbėjosi Saulė Gruodytė