Paroda „KAMPAS: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“ M. Žilinsko dailės galerijoje veiks iki 2018 m. kovo 8 d.

R. Lukošiūnas, R. Jankauskas-Kampas, V. Balsys, G. Zinkevičius (1974). Nuotrauka iš Antano Obcarsko asmeninio archyvo
R. Lukošiūnas, R. Jankauskas-Kampas, V. Balsys, G. Zinkevičius (1974). Nuotrauka iš Antano Obcarsko asmeninio archyvo

Kampas. Kokia pirma mintis šauna išgirdus šį gana paprastą žodį? Namo kampas. Gatvės kampas. Stalo kampas arba šiuo atveju Rimvidas Jankauskas-Kampas. Pavardė girdėta, bet nežinoma, nors, perskaičius M. Žilinsko dailės galerijoje atidarytos pa­rodos pristatymą, jaučiu, lyg turėčiau apie autorių gerai žinoti. Vis dėlto jo pavardės ir susigalvoto slapyvardžio nesu girdėjus per ilgas paskaitas universitete, jos taip pat nebuvo ir ilguose sąrašuose pavardžių, kurias turėjau išmokti atsiskaitymams per visus menotyros studijų metus. Galiausiai prisimenu seną dėstytojos laišką su rekomendacija aplankyti neseniai atidarytą Kampo parodą – štai kur pavardė girdėta. Smalsumas nugali, kas tas Kampas?

Kampas. Buvo jau gerokai po pietų, kai nuobodžiaujanti kasininkė atspausdino ir padavė bilietą. Pasukusi už vestibiulio kampo patenku į erdvią patalpą, kurioje eksponuojami kūriniai. Ryškūs, energingų potėpių darbai mane šiek tiek pribloškia. O galbūt darbuose esantis chaotiškumas taip šokiruoja, bet kartu ir įtraukia. Galva pradeda veikti kaip senas kompiuteris – tyliai zujančios mintys ieško palyginimų ir panašumų su kitais matytais menininkais, tarp susivėlusių potėpių akimis naršau ieškodama siluetų ir formų. Galbūt pavyks įžvelgti Tritono sūnų ar autoport­reto bruožų nesibaigiančioje spalvų ir linijų maišatyje.

Kampas. Pačiose galerijos patalpose, kur eksponuojami darbai, kampų mažai, jų apstu Rimvido darbuose. Kur pažvelgsi, ten kampas: grėsminguose audros debesyse, deformuotose žmonių veiduose, autoportretuose, upių vingiuose ir santakose. Net sakralioje sinagogos ramybėje randu aštrių kampų, badančių dangišką mėlį. Aštrūs kampai ir storų dažų potėpiai taip pat aštriai bandantys išsiveržti iš paveikslų rėmų. Tai kartu su kakofoniškais spalvų deriniais kuria gyvą pulsavimą.

Kampas. Vaikštinėdama po parodą pajuntu brendanti per tirštų dažų jūrą. Regėjosi, kad ant drobių susikaupęs storas dažų sluoksnis nebeišlaikė gravitacijos iššūkio ir veržėsi iš rėmelių lauk į statišką, baltą galerijos erdvę. Pribridusi dangišką mėlį sustoju. Tarsi realių patalpoje esančių kolonų aidas ant sienos kabo senos sinagogos atvaizdas. Keturios grubios, ryškiai mėlynos kolonos stiebiasi į viršų, į baltą šviesą. Keturios kolonos, keturi tiltai ir 24 metų pertrauka. Skaičiai galvoje sukasi tarsi muzika, jaučiu, kaip pamažu pagauna paveiksluose matomų potėpių energija, išsilieja lenktoje galerijos erd­vėje rūsčiomis bangomis nunešdama mane už dar vieno kampo mažame kampuotame televizoriuje rodomos videomedžiagos.

Kampas. Malonus moteriškas balsas aidi plačioje galerijoje, televizoriuje rodoma trumpametražė dokumentika. Šaltą popietę žiūrovų nedaug, tik keli prisiekę tikintieji, pamaldžiai sėdintys ant galerijos parūpintų kėdžių. Moters balso aidas, menininko laiškų ištraukos ir faktas, kad kažin kada lyg šventasis kankinys R. Jankauskas-Kampas gyveno ir dirbo senoje sinagogoje (kurios pasikartojantis miražas atspaustas daugelyje drobių), manyje taip pat pažadina beveik sakralų pamaldumą. Sinagogos kolonų papėdėje išvystu raudonio užuominą, nedidelę skausmo citatą –­­ užsilikusį sovietmečiu patirtų vargų ženklą. Tas kraujo raudonis, aktyviai pulsuojantis ir tarsi švytintis spalvų maišatyje, nurimsta tik juodos saulės spinduliuose. Šis kruvinas ženklas, atsikartojantis daugelyje eksponuojamų drobių, primena auką dievams, jis išsilieja galingoje Nilo tėkmėje, siaučiančioje audroje ar paslaptingos moters lūpose. Akimirkai sustoju būtent prie moters portreto. Ji. Jos lūpos agresyviai išbučiuotos, viliojančios dar vieno, paskutinio bučinio, o tamsios plaukų sruogos įtrauktos į aktyvų dekonstrukcijos aktą, vykstantį čia pat, už kampo.

Rimvidas Jankauskas-Kampas. „Ji“, 1993. Privati nuosavybė
Rimvidas Jankauskas-Kampas. „Ji“, 1993. Privati nuosavybė

Kampas. Ištrūkusi iš susivijusių, chao­tiškų potėpių verpeto, atsiduriu gretimoje patalpoje ir patenku į kiek kitokią tapytojo viziją. Tai tamsiose valtyse plaukiantys šešėliai, tylūs piligrimai, apgaubti tokios pat tamsios saulės spindulių. Sakralumas neapleidžia ir čia, sudėjusi rankas pakeliu akis į savo naują saulę. Kartu su šešėliais lėtai praslenku sienų paviršiumi ir meldžiu obels išganymo. Ji, plačiai ištiesusi vainiką dėl mūsų nuodėmių, apgaubia žalsvu palaiminimu. Palaiminga žaluma virsta švelniu geltoniu, dar vienu atspindžiu ant sienos.

Kampas. Prasiyrusi nervingų, pulsuojančių potėpių upe pro keturis tiltus, išvydusi keturis sinagogos stulpus, kurių pašonėje radau aistringą vilioklę mūzą, ištvėrusi blogą kompaniją ir keistus portretų žvilgsnius, viską suvedu į dekonstrukciją. Ir į pabaigą. Ji apgaubia nuostabiu, vėsiu mėliu. Kampų čia nebėra, tik tamsūs griežti potėpiai, tarsi galutinis taškas kelionėje. Atklydus nuo Nilo upės iki Ventės rago, pagaliau galiu pailsinti savas mintis.

Kampas. Žvilgteliu į laikrodį. Jau laikas eiti, grįžti į realybę. Laikas brautis pro kampuotas sušalusio miesto gatves, pasiekti šiltus namus ir įsijungti kompiuterį, kuriame galėsiu sudėlioti savo kampus. Išeidama negaliu nepastebėti, kokį kontrastą nepaprastai aktyviems ir ryškiems paveikslams kuria blanki ir šalta galerijos erdvė ir tą šaltį sugėrusios tiek pat pasyvios galerijos prižiūrėtojos. Ši vieta, net architektūriškai primenanti šventyklą, dabar tarnauja kitiems dievams. Galerija, pavirtusi kone sakralia vieta, kurioje kalbama tik pašnibždomis, į kurią užklysta tik tikintys į šventą meno tiesą. Kas žino, galbūt kai kuriems pasiseka iš šių rūmų išsivesti savo mūzą.

Kampas. „Reikia truputį susigrabalioti savy. Tas valgymas blokuoja smegeninę. Baigiasi ketvirta diena, o aš dar nieko nesutvėriau. Kampai! Tu Kampas, ar ne?“*

Kampas. Keturi sinagogos stulpai, šalia keturių namo kampų ir keturių tiltų, einančių per keturių dienų upių vingius. Ir dešimt kampų tik tam, kad suprastume, kas yra R. Jankauskas-Kampas.

* R. Jankausko-Kampo užrašai iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo.

Apleista sinagoga. 1993. Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus nuosavyb. foto Rimant Ropyt
Apleista sinagoga. 1993. Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus nuosavyb. foto Rimant Ropyt

Be pavadinimo. 1992. Privati nuosavybė
Be pavadinimo. 1992. Privati nuosavybė

Be pavadinimo. Galerijos Meno parkas nuosavybė
Be pavadinimo. Galerijos Meno parkas nuosavybė

Diplominis darbas. Mechanizatoriai.1987. Vilniaus dails akademijos muziejaus nuosavybė
Diplominis darbas. Mechanizatoriai.1987. Vilniaus dails akademijos muziejaus nuosavybė

Juoda saulė. 1993. Eugenijaus Milino nuosavybė
Juoda saulė. 1993. Eugenijaus Milino nuosavybė

Kinietikas motyvas. 1987. Privati nuosavybė. foto Rimant Ropyt
Kinietikas motyvas. 1987. Privati nuosavybė. foto Rimant Ropyt

Nukryžiuota obelis. 1993. Privati nuosavyb4. Foto Rimant Ropyt
Nukryžiuota obelis. 1993. Privati nuosavyb4. Foto Rimant Ropyt

Profilis. 1991. Tomo Osencovo nuosavybė
Profilis. 1991. Tomo Osencovo nuosavybė

Ramūs vakarai Ventės rage. 1993. Nacionalinio M. K. iurlionio muziejaus nuosavybė. foto Audrius Kapius
Ramūs vakarai Ventės rage. 1993. Nacionalinio M. K. iurlionio muziejaus nuosavybė. foto Audrius Kapius

Seansas. 1992. Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus nuosavybė. foto Rimant Ropyt
Seansas. 1992. Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus nuosavybė. foto Rimant Ropyt

Vestuvių muzikantas su fleita. 1983 Vilniaus dails akademijos nuosavybė
Vestuvių muzikantas su fleita. 1983 Vilniaus dails akademijos nuosavybė