Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Šiuo komentaru siekiu suvokti, ar triukšmingai minint Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį ir beveik kiek­viename name keliant trispalvę iš tiesų suprantama, kaip tarpukariu gyveno mūsų valstybė, pirmiausia sieta ne su valdžios institucijomis, bet su piliečiais, jų draugijų gyvenimu, socialiniu audiniu. Rūpi paklausti savęs ir skaitytojų, ar tebėra gyvas mentalinis tiltas tarp anuometės ir mūsų laikų laisvos Lietuvos. Atsakant į šiuos klausimus, derėtų kalbėti apie konkrečius anais laikais gyvenusius žmones, tačiau ne iš istorinės perspektyvos (tokių televizijos laidų, kino filmų, straipsnių bei knygų pastaruoju metu atsirado gana daug), o apie tuos Lietuvos piliečius, kurie gimė ir susiformavo tarpukariu, yra gyvi, aktyvūs visuomenės gyvenime iki šiol. Ne vienas socialinių tinklų komentatorius valstybės jubiliejaus proga prisiminė nuostabų režisieriaus dokumentininko Roberto Verbos filmą „Šimtamečių godos“. Jame kalba tie, kurie nugyveno ilgą amžių ir neprarado sveikos nuovokos iki filmavimo dienos – Lietuvos kaimo žmonės. Suprantama, tokių piliečių, kurie galėtų liudyti apie 1930-ųjų tėvynę, nėra daug, todėl, apibūdindamas juos, remsiuosi konkrečiais žmonėmis, kurių pavardžių skaitytojams nėra reikalo žinoti – taip charakteristika tampa tik platesnė ir lengviau įkontekstinama šiandienos tikrovėje.

Menantieji prezidento Antano Smetonos laikus iki šiol tebegyvena ne abst­rakčioje erdvėje, o konkrečioje vietoje, su kuria save jau gana seniai susieję ir suauginę. Tokie „vietos“ žmonės vis dar mąsto ir elgiasi pagal savo laiko dvasią, kurią britų sociologai apibūdina kaip tradicinę tvarką. Tokie tradicinės tvarkos ir vietos žmonės, užėjus okupacijoms, nesitikėjo nieko gera nei iš nacių, nei iš sovietų – neprarado sveikos nuovokos ir kritinio mąstymo galių sunkiais išbandymų laikais. Kai Lietuva buvo pavergta Sovietų Sąjungos, nepriklausomybę prisimenantys asmenys niekada negalėjo ištarti anekdotinės frazės: „Mano adresas – tai ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga“ (Moj adres – ne dom i ne ulica, moj adres – Sovetskij Sojuz). Kad ir kiek kolektyvizacija ir kitos pseudokultūrinės revoliucijos bandė tokius asmenis išvietinti, jie liko ištikimi tiems daiktams, gamtai ir žmonėms, buvusiems šalia jų. Net jei per karą teko pasitraukti į Vakarus ar patirti sodybų griovimus sovietiniame Lietuvos kaime, išties šviesūs tų laikų žmonės tiesiog pritaikė dar laisvoje tėvynėje įgytą patirtį – atsakomybę už save, artimuosius ir aplinkinę tikrovę.

Tarpukario Lietuvos piliečiai, kitaip nei dažnas gimęs jau sovietinėje Lietuvoje, pirmosios nepriklausomybės laikais, o juolab sovietmečiu neturėjo ir neturi kompleksų dėl savo lietuviškumo, kai atsiduria Vakarų šalyse. Prieškario valstybėje jie tiesiog turėjo daugiau savigarbos ir pasitikėjimo savimi, o ne baimės ir drebėjimo dėl socialinio statuso, ateities ir galimų nesėkmių. Tarpukaris dažnam buvo ir avantiūrų laikas – argi galėjo rastis tiek puikių meno kūrinių nesant kritinės „nesušukuotų“ žmonių masės. Tokie menininkai, mokslininkai ir daugelis mažiau pasiekusiųjų nebuvo susirgę ribotumu ir prietarais, pagal kuriuos kitas visada yra tas, kurį būtų lengva valdyti, parodyti savo galią, sumenkinti ir pasmerkti. Tiesiog būta gerokai daugiau beveik postmoderniojo atvirumo kitoniškai patirčiai, noro mokytis iš labiau išsivysčiusių valstybių ir daug mažiau siauro nacionalizmo, net tuomet, kai šalį valdė autoritarinis diktatorius.

Diskusijos įvairiais aktualiais klausimais ir viešųjų problemų sprendimo būdai taip pat gerokai skyrėsi. Vienas labai aiškiai pastebimas nuomonių sankirtų tarpukariu bruožas – tai pakankamas kiekis žmonių, pasirengusių tarpininkauti abiem konflikto pusėms, kurių vieno ar kito atvejo vertinimai radikaliai skyrėsi. Būta daug mažiau nuostatos, šiandien mums diktuojančios, kad pasipešioti viešumoje verta, nors vis tiek liksime nepakeitę savo nuomonių. Dar svarbiau yra tai, kad anuomet egzistavo viešojo atsiprašymo dėl klaidų tradicija ir žanras.

Tarpukario žmonės nuo jaunesnių Lietuvos piliečių skiriasi ir tuo, kad gali laisvai ir nevaržomai pasakoti visą savo gyvenimą be nutylėjimų, pauzių, gilių atodūsių ir kitų ypatybių, būdingų trauminei tikrovei. Šie žmonės yra išsprendę savo vidinius konfliktus ir dramas, jiems būdingas psichinis vientisumas. Jų akivaizdoje prikišamai akis bado tai, kad daugelio mūsų, vėliau gimusiųjų, protėvių istorijos, poelgiai ir klaidos nutylimos iki tos dienos, kai Anapilin išeina tie, kurie dar galėtų apie tai pasakoti. Žemiškoji tyla virsta amžinąja tyla, todėl daugelis Lietuvos piliečių priversti kankintis dėl nežinios apie savąją praeitį, apimančią ne tik laikotarpį nuo gimimo, bet ir kelias ankstesnes kartas.

Daugeliu atvejų, Lietuvos valstybės šimtmetis lieka neišnaudota proga išgirsti šimtamečius. Vietoje akistatos su praeitimi, valstybinės programos, skirtos jubiliejaus minėjimui, vadovai rūpinasi gražiais atvirukais arba svarbesniu valstybės nepriklausomybę liudijančiu dokumentu, kuris pats savaime atminties juk neturi ir gali tik tapti pretekstu pasidomėti istorija, kurios netrukus negalėsime vadinti gyvąja. Ją išklausę, daugelis iš mūsų turbūt labiau norėtų gyventi tarpukario, o ne šiuolaikinėje Lietuvoje.