Beveik visada rašydama „Knygų presui“ renkuosi tris knygas ir būtinai viena jų – vaikams ar paaugliams. Šį kartą kitaip. Vaikiškų knygų nebus, tačiau apie vaikystę kalbėsiu. Svarbi vieta, kurioje vyksta mano pasirinktų kūrinių veiksmas. Tos vietos savaip šlapios – daug visko nutinka vandenyje ar šalia jo. Tie nutikimai šiek tiek (ar net labai) primena apeigas, tik ne iškilmingas, o kasdienes.

 

Rima Karalienė. „Irklais pro spygliuotą tvorą“. – V.: „Versus aureus“, 2017.

b_300_423_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2018_2018-02-16_nr._3651_irklais.jpg

Su šia knyga mane sieja stiprus asmeninis ryšys. Esu žmogus, uoliai stebintis visas irklavimo regatas. Deja, pastaruoju metu tik per televiziją ar internetu. Gyvenu ežeringame Ignalinos krašte, tačiau sportinių valčių čia niekada neregėjau. Kas kita Trakai, kuriuose rasčiau net ir Irklavimo muziejų. Apie tą muziejų sužinojau tik perskaičiusi „Irklus pro spygliuotą tvorą“, kai nardžiau internete, norėdama apie autorę Rimą Karalienę rasti daugiau žinių, nei knygos aplanke pateikia leidėjai.

Aplankas įdomus. Jo vidinė pusė – nuotraukų koliažas, o jose – ir pagrindinio knygos herojaus Povilo Liutkaičio vaikystė, ir jo irklavimo metų fragmentai, ir šeimos šventės. Taip pat ir pokario bylų faksimilės, ir Liutkaičių giminė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nieko keista, juk knygą rašė ne tik irkluotojų dinastijos atstovė, bet ir rinkodaros specialistė, Irklavimo muziejaus įkūrėja bei puoselėtoja. Tik apmaudu, kad visa tai liko vien aplanke – jie taip greitai susidėvi, plyšta ir dyla.

„Gintare, būk gera, nekalbėkime apie sportą“, – kiek kartų kolegų rate tai esu girdėjusi. Gerokai rečiau skamba kita frazė: „Klausyk, parašyk ką nors apie tą savo irklavimą.“ Mielai. Tačiau ką galėtų rašyti nuo savo akademinės keturvietės tolęs ir visiškai nutolęs žmogus? Užtat jis gali godžiai skaityti dokumentinį irkluotojos romaną nepraleisdamas nei eilutės, nei sakinio, įsijausdamas į kiekvieną vėjo pūstelėjimą, sėkmingą ar nepavykusį yrį, saulės kaitrą ar lietaus gaivą.

Noriu tikėti, romaną godžiai skaitys ne tik irkluotojai. Labiausiai tie, kuriems rūpi pokario istorijos: būtent tada išsisklaidė gausi Liutkaičių šeima. Mama žuvo per stribų ir partizanų susišaudymą, tėvas mirė badu lageryje, vyriausioji sesuo vargingai, bet išgyveno tremtyje. Kiti vaikai išsisklaidė pas gimines. P. Liutkaitis pirmą kartą irklus į vandenį merkė Nemune ties Prienais – valtis ne sportinė, o paprasta, kartais vadinama „šliupke“. Rimtai sportuoti pradėjo studijuodamas Vilniaus universitete finansus. Buvo garsiosios olimpinės akademinės aštuonvietės narys, bet... „nevyjezdnoj“. Kaip patartumėte iš rusų kalbos išversti šį žodį? Asmuo, kuriam į užsienį išvykti neleidžiama. Ir vis tiek tai dviviete, tai keturviete yrėsi aukso link, kol pagaliau, laikotarpiui kiek švelnėjant, išsiyrė į rimtas tarptautines regatas.

Skaitys knygą ir tie, kam svarbus Vilnius: tiksliai ir vaizdžiai papasakota, kaip atrodė Neries pakrantės karo, pokario ir vėlesniais metais, kiek būta čia irklavimo bazių, iš kur atsirado anų laikų valtys ir kas jomis yrėsi. Nustėrau sužinojusi, kad įmanoma aštuonvietę valtį nuplukdyti iš Trakų į Vilnių. Nuo Žydiškių (Skaisčio ežero pakrantė) ji tempiama Tiškevičiaus kanalu, Didžiulio ežeru pasiekiamos Grigiškės. Ten jau reikia kelis kilometrus valtį nešti ant pečių, o irklai ‒ rankose. Tuomet Nerimi prieš srovę.

O kokia gausybė faktų apie tai, kas vyko pasaulyje ir Lietuvoje XX a. 7 dešimtmetyje ir vėliau! Kokius filmus rodė, kokią muziką grojo, kokios mados dvelkė, kokios mintys lankydavo. Kaip vyko vestuvės, kaip laukta laiškų ir kas juose rašyta.

P. Liutkaitis daug fotografavo. Ir ne tik... Rašė dienoraštį, kuriuo remdamasi jo dukra Rima ir sukūrė dokumentinį romaną. Ilgas, stiprus, ritmingas yris, o kartais smagūs pagreitėjimai – taip apibūdinčiau autorės stilių.

Bet apeigos, kur tos įžangoje žadėtos apeigos?

Pats irklavimo ritmas tartum apeiga. Ir ne tik jis. Jei kada stebėjote irk­luotojus, ruošiančius treniruotei ar varžyboms akademinę (ne baidarę, ne kanoją) valtį, suvokėte, kiek laiko, kant­rybės, patirties tam reikia. O labiausiai meilės.

 

Selja Ahava. „Iš dangaus krintantys dalykai“. Iš suomių kalbos vertė Urtė Lieponiūtė. – V.: „Homo liber“, 2017.

b_300_480_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2018_2018-02-16_nr._3651_ahava.jpg

Pagrindiniais šios knygos veikėjais vadinu ne tik žmones, bet ir pastatus. Svarbūs yra du: Perdideliasodis ir Pjuvenų namas. Pirmąjį (tai dvaras) įsigijo teta Anu – kilimų, gobelenų, puodkėlių audėja bei vėlėja, aistringa loterijų lošėja ir... laimėtoja. Antrajame, daug kuk­lesniame, įsikūrė šešiametės Saros šeima. Abu pastatai valdo, įkvepia, slegia, baimina, jaukinasi gyventojus. Niekada nežinai, kas kambaryje subildės, kas nuo lubų nubyrės ar pro langą įskries.

Būtent Sara tampa pirmo bei paskutinio skyriaus pasakotoja. Knygos pabaigoje jai dvylika. Štai kaip atrodo jos gimimo dienai skirta tetos Anu dovana: „Kilime įausti visi seni mano drabužiai. Sudalyti lygiomis skiautėmis ir sumušti staklėmis Drabužiai, su kuriais kadaise įsikrausčiau į Perdideliasodį. Ten buvo ir triko dryžių, ir džinsų draiskanų, ir šventinių raukinių rėžių, net ir du ploni apatinių kelnaičių ruoželiai. Rausva, oranžinė, džinsinė mėlyna ir žalia. Daiktais šmėsčiojo lietpalčio raudona. Tuo metu buvau gana spalvinga mergaitė. Ir gana raukiniuota“ (p. 207).

Tos spalvingos mergaitės gyvenimas persmelktas gėla. Mama Hanelė žūva nuo netikėto daikto, nukritusio iš dangaus: vieną birželį ledo gabalas nukerta jos galvą. Netikėti dalykai – realūs ir išgalvoti – tampa keistokos knygos audiniu.

Kai Saros vaikiškas pasakojimas pirmame skyriuje „Sienoje įmūryta mergelė“ tampa kiek per saldus, kai ima bauginti nuoboduliu – kas nutinka? Ogi skyrius baigiasi. Knygos struktūra ryžtingai lūžta. Grynaveislio (atsiprašau, grynarūšio) žanro gerbėjams tai nepatiks. Man – suprantama ir artima.

Antrame skyriuje „Penki Hamišo Makėjaus žaibai“ atsiduriame Škotijoje, jos išoriniuose Hebriduose, Luiso saloje. Skaitome apie žveją, persekiojamą žaibo ir... tetos Anu laiškų. Ji lyg ir laimingoji. Iki laimėjimo loterijoje lankydavo kirpyklą ir ginekologo kabinetą tik tada, kai gaudavo menininkės stipendiją. O kai laimėjo, įsigijo dvarą ir puikią ganyklą savo avims... Turi erd­vią dirbtuvę, kurioje atlieka savąsias apeigas: „Stalas švarus, ir teta pakloja ant jo raudoną kaip ugnis medžiagą. Tada nusimauna kojines, atsiraitoja klešnes ir pasiima kibirą. Vandenyje tirpdydama ūkišką muilą ir makaluodama ranka, tuo pat metu žiūri į tuščią raudoną audinį. Nuo karštų pamuilių parausta ranka. Vežimėlyje teta jau iš anksto pasiruošusi įvairiaspalvių vilnos ritinių. Ji užsiropščia ant stalo ir ima juos dėlioti ant medžiagos. (...) Teta ropoja po spalvų debesį, pamažu augantį ant stalo paviršiaus, retkarčiais vis atsistodama, kad geriau matytų“ (p. 66).

Hebriduose debesų spalvos kiek rūstesnės nei Anu vėlinio. Dar rūstesni žmonės. Kodėl Anu veržiasi ten? Trečiame skyriuje „Undinėlė pliuškenasi“ tiek ir sužinome: ji išvykusi. Istorijos pasakotoja tampa kūdikio besilaukianti paauglės Saros pamotė, bandanti prisijaukinti ir našlaitę, ir jos tėvą, ir Pjuvenų namą, alsuojantį žuvusios pirmtakės sektomis pasakomis.

„Ir jie ilgai ir laimingai“ – tai knygos finalas, nežadantis nieko nei malonaus, nei siaubingo. „Dalykai vyksta toliau. Vienas per kitą, netinkamu laiku, skirtingu laiku, netinkamose vietose. Angelai nenurodinėja. Nes visada atsiranda koks nors vienas, kuris pamiršta pasiklausyti žinių, kuris atsigręžia, nors nederėtų, ir kuris stovi netinkamose vietose“ (p. 222).

 

Peter May. „Juodasis namas“. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. – V.: „Alma littera“, 2016.

b_300_503_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2018_2018-02-16_nr._3651_juodas.png

Žadėjau sau detektyvų ir trilerių nebeskaityti. Juo labiau apie juos neberašyti. Jų pernelyg daug bibliotekose ir knygynuose, ką jau sakyti apie televizijos kanalus, pertekusius seklių, žudikų ir aukų. Dažnokai girdžiu šiurpią frazę: „Nieko daugiau nebeskaitau, tik detektyvus. Klasikos prisiskaičiau jaunystėje.“ Baugu, kad taip gali nutikti man.

Žadėti galima, bet ir pažadus laužyti leista. „Juodąjį namą“ pasičiupau todėl, kad... kad... Tiesą sakant, priklausomybę ne taip jau lengva įveikti, ypač kai bibliotekininkė nuoširdžiai siūlo: „Čia jums, atidėjau“. Nejau atstumsi.
„Netoli Škotijos krantų esanti Luiso sala yra nepaprastai graži, tačiau atšiauri, niūrių žmonių gyvenama žemė“, – vilioja ketvirtas knygas viršelis.

Ir suvilioja. Juk ką tik skaičiau „Iš dangaus krintančius dalykus“, kuriuose svarbūs Hebridai. Dabar man tiesiai į rankas tegu ne iš dangaus, tegu iš biblio­tekininkės krenta keistoji Luiso sala. Kažin ar ją kada nors regėsiu, nors salos mane visada traukia ir vilioja. Pamenu, kaip Helgolendo saloje Šiaurės jūroje kai kurios jautrios būtybės vaikštinėjo įsikniaubusios į nosines. Kodėl? Salose lemta gyventi paukščiams, o tie paukščiai, kad žinotumėte, uolose kakoja gerokai gausiau nei balandžiai Vilniaus balkonuose.

Ne žmonės, o paukščiai įdomiausi šioje knygoje. Nusikaltimas įvyksta Luiso saloje, bet dar svarbesnė nuošali negyvenama salelė, į kurią kasmet Luiso vyrija per atšiaurias bangas patraukia medžioti gugų (padūkėlių). Tas žiaurokas apeigas leista atlikti tik vyrams. Jaunam vaikinui garbė, jei jis įtraukiamas į rinktinį būrį. Iniciacijos nori beveik visi. Beveik. Knyga pasakoja apie paauglius, kurie neramios kelionės į salelę mielai atsisakytų, jei tik nebijotų prieš visą Luisą pasirodyti menki. Viena svarbesnių knygos temų – vyriškumas. Ar leista vaikui nedalyvauti mokyklos peštynėse? Ar galima paaugliui vengti kaimo bernų naktinių nuotykių? Ar būtina auginti raumenis ir kumščius vien tam, kad bendruomenė pripažintų: taip, tai vyras.

„Juodasis namas“ privertė mane ilgai užsibūti internete. To laiko nesigailiu. Sužinojau, kad paukščiai padūkėliai retsykiais lanko ir Lietuvos krantus. Daug skaičiau ir apie geilus. Jų beveik prarasta kalba dažnai pasigirsta romane, nes tai geilų garbei ir negarbei skirtas pasakojimas.

Liūdna, kad knyga perkrauta detektyvo žanrui būtinų detalių. O juk galėjo būti romanas – tiesiog romanas apie paukščius ir žmones.