Alberto Manguelis – Argentinos nacionalinės bibliotekos direktorius, rašytojas, skaitymo istorikas. Apie tai, ar skruzdėms reikia bibliotekų, kaip vartotojų visuomenė žudo skaitytoją ir kodėl Kubos tabako fabrikų darbininkai cigarus vadino „Romeo ir Džuljeta“ bei „Grafu Montekristu“, A. Manguelį kalbina Borisas Kuprijanovas

 

Rūtos Kačkutės knygų skirtukas. Elena Ferante. „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos kurie lieka“
Rūtos Kačkutės knygų skirtukas.  Elena Ferante. „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos kurie lieka“

Kaip manote, ar neskaitant knygų įmanoma rasti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus?

Manau, knygos – efektyviausias pažinimo instrumentas. Žmogus nuo žvėries skiriasi tuo, kad turi vaizduotę. Pasitelkę vaizduotės galią įgyjame patirties dar prieš susidurdami su vienokia ar kitokia problema. Vaizduotė lavėja kuriant istorijas. Galima spėlioti, kad pirmąjį apsakymą sukūrė iš mamutų medžioklės grįžęs medžiotojas. Vėliau fizinis pasakotojo dalyvavimas tapo nereikalingas – atsirado raštija. Tačiau mes ir toliau suvokiame pasaulį per literatūroje užfiksuotos vaizduotės prizmę.

Naujos patirties skaitytojui gali suteikti ne tik šiuolaikinė literatūra. Papasakosiu mane ypač sukrėtusį atvejį. Kolumbijoje egzistuoja unikali biblioteka: per džiungles ir kalnynus į atokius kaimus knygas pristato asilai, kurie tiksliai žino tik vieną kelią – iš kaimo į biblioteką ir atgal. Ant jų sukrauna po 10–12 knygų. Juos vadina biblioburros – nuo ispaniško burro, reiškiančio asilas. Knygos visada tvarkingai grįžta nė kiek nenukentėjusios. Kaime yra žmogus, kuris renka ir dalija jas skaitytojams, siunčia užsakymus bibliotekai – juo pasitiki ir bibliotekininkai, ir kaimo gyventojai. Dažniausiai tai praktinė lektūra: kaip naudotis kokiu nors įrankiu, ruošti valgį ir pan., tačiau poezija ir proza taip pat nepamirštamos. Ir štai kartą asilas negrąžina į biblioteką vienos iš siųstų knygų – ispaniško „Iliados“ leidimo. Bibliotekininkas specialiai nuvyksta į kaimą ir klausia: kodėl negrąžinot būtent šitos knygos? Žmogus kaime atsako: todėl, kad ta knyga – apie mūsų istoriją. Mes kariaujame, nors nesuprantame, vardan ko. O į karą mus įtraukia valdžia, nesuvokianti mūsų poreikių ir troškimų. Taip „Iliados“ veikėjai tampa Kolumbijos valstiečių amžininkais, o Homeras – aktualiu rašytoju.

Knygoje „Skaitymo istorija“ labiau, nei įprasta, išplėtėte skaitymo sąvoką. Kaip galima ją interpretuoti?

Kalbu apie skaitymą pačia plačiausia prasme. Nes į šį pasaulį ateiname trokšdami skaityti: negalime stebėti reiškinių jų neinterpretuodami, neskaitydami, nesusimąstydami apie jų prigimtį. Dangus, jūra, peizažas, žmogaus veidas – negalime į juos vien žiūrėti, mes skaitome jų istoriją. Knygos, kitaip nei skaityti neskirti dalykai, turi būti skaitomos. Egzistuoja įdomi nuomonė apie rašytinio teksto skaitymą: raštas buvo išrastas anksčiau, nei atsirado skaitymas, – juk neįmanoma iššifruoti to, kas pirmiau nebuvo užkoduota. Tai suteikia skaitytojams milžiniškų galių. Kai knyga parašyta, išleista, parduodama, galima sakyti, kad ji mirusi. Knyga pradeda gyventi tik tą akimirką, kai kas nors ją atsiverčia ir pradeda skaityti. Skaitytojas ją atgaivina. Kiekvienas rašytojas nori, kad jo knyga taptų klasika, sulauktų pripažinimo ir paveiktų skaitytojus. Mes, skaitytojai, nežinome daugumos autorių, su mumis lieka tik labai nedaug knygų. Apie sroves, grupes, autorius postringaujanti literatūros istorija – melas. Vien skaitytojas nusprendžia, ar Levas Tolstojus išliks, o šimtai jo amžininkų – ne.

Tie, kurie šiais laikais tvirtina, kad būtina išsaugoti atidaus, analitinio skaitymo praktiką, neretai vadinami retrogradais. Tačiau klausant jūsų peršasi visai priešinga išvada, kad mėginame apginti tai, kas sudaro žmogiškosios prigimties pagrindą?

Informacinė visuomenė priklauso nuo knygų – juk taip perduodamos žinios ir atmintis. Rimtas lėtas skaitymas gana pavojingas, nes ne tik atsako į klausimus, bet ir juos kelia. Skaitydamas riterių romaną Don Kichotas suvokia, kad reikia būti teisingam net ir neteisingame pasaulyje. Valdžia, kad ir kokia ji būtų, bijo skaitytojų, bijo žmonių, mokančių skaityti, nes valdantieji nenori, kad jų klausinėtų. Įdomu, kad visas revoliucijas nuo XVI a. pradėdavo skaitytojai, taigi jos prasidėdavo nuo knygų. Spaustuvininkai sukūrė ne tik pirmuosius sindikatus, bet ir kai ką panašaus į pirmąsias profsąjungas, sugalvojo cecho taisykles, kad galėtų ginti darbuotojus.

Dabar populiaru manyti, kad skaitymas – mėginimas pabėgti nuo realaus pasaulio į iliuzinį. Kaip manote, ar teisūs manantieji, kad pagrindinis XXI a. literatūros tikslas – paguoda?

Taip kalba žmonės, norintys, kad neskaitytume išmintingų tekstų. Mes gimstame mąstyti, bet mąstantys žmonės – blogi vartotojai. O vartotojų visuomenei reikalingi idiotai, kadangi mąstantis žmogus nepirks skylėtų džinsų už 500 dolerių. Tam reikia sistemingai ugdyti kvailybę. Todėl viso pasaulio švietimo sistema ne tik neskatina vaizduotės, bet ir tyčia ją riboja: moko, kaip dirbti gamykloje ar biure, tačiau nemoko naudotis savo vaizduote, mąstyti, svajoti. Teiginys, kad skaitymas atitolina nuo visuomenės – šios propagandos dalis.

Girdėjau, kad rašote knygą apie utopiją. Ar ji bus apie svajonę?

Seniai noriu parašyti knygą apie utopiją. Prieš dvejus metus man pasiūlė tapti Argentinos nacionalinės bibliotekos direktoriumi, užėmęs šias pareigas turėjau atsisakyti rašymo. Žmones visada domino klausimas, kaip sukurti laimingesnę, teisingesnę visuomenę. Tokį klausimą kelia Platonas „Valstybėje“. Sokratas svarstė, kokios galėtų būti teisingos valdymo formos, ir nerado atsakymo. Kaskart, kai žmonės bando sukurti geresnę visuomenę, atsiranda tokių, kurie savo interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų – todėl visi panašūs projektai žlunga. Socializmas, demokratija, kilnios Josepho Fourier idėjos baigėsi liūdnai, nes viršų paimdavo tamsioji žmogaus pusė. Kodėl? Tikiuosi, kad prie atsakymo priartėsiu rašydamas šią knygą, o dabar atsakyti negaliu.

Nors šį klausimą jums tikriausiai užduoda pernelyg dažnai, vis dėlto koks likimas laukia bibliotekų?

Nuo Aleksandrijos bibliotekos laikų tai institucija, sauganti visuomenės atmintį, sprendžianti jos identiteto prob­lemas. Nėra nė vienos bibliotekos, kur kaupiamos tik knygos: Aleksandrijos bibliotekoje buvo ir papirusų, ir molio lentelių, ir žemėlapių, ir vaizduojamojo meno kūrinių, kitaip tariant, visko, kas kuriama siekiant perduoti ir puoselėti atmintį. XXI a. bibliotekose turi būti ir skaitmeninių tekstų, kad visi skaitytojai galėtų laisvai naudotis knygomis. Kiekvienai bibliotekai turi būti skirtas jos vertas finansavimas. Taigi atsakydamas į jūsų klausimą galiu patikinti, kad ateityje bibliotekų tikrai bus. Daug svarbesnė kita problema – ar žmonija iš viso turi ateitį? Daugybė mokslininkų mano, kad stovime ant bedugnės krašto, todėl nesu tikras, kad, pavyzdžiui, skruzdėlėms bus įdomios mūsų biblio­tekos.

Ar labai skiriasi popierinės ir elektroninės knygos?

Man tai visiškai skirtingi formatai: vienaip Marcelio Prousto tekstą suvokiame skaitydami rankraštį, kitaip – knygą, kišeninio formato knygelę ar elektroninį variantą. Kontekstas pakeičia tekstą. Spausdinto leidinio paraštės vizualiai tarsi įrėmina puslapį, riboja teksto prasmių lauką. Ekrane nėra paraščių, prasukame tekstą, lyg skaitytume papirusą ar senovinio rankraščio ritinį, be to, patys pasirenkame šriftą, todėl dingsta teksto hierarchija. Jūs valdote tekstą ekrane. Svarbu suvokti, kad laikmena daro įtaką ne tik teksto suvokimui, bet ir pačiam tekstui.

Kaip vertinate knygų piratavimą? Ar idealioje utopinėje bibliotekoje visi tekstai platinami nemokamai?
Viena bibliotekų misijų – teikti skaitytojams knygas nemokamai arba už labai mažą kainą, tačiau žinome, kad kiekvienas tekstas kainuoja. Jei visi tekstai bus nemokami, kaip išsaugosime rašytojus? Visuomenė turi rūpintis rašytojais, dailininkais, muzikantais. Kita vertus, istorija moko: kai valdžia apsiima išlaikyti menininkus, ji imasi ir cenzūros arba net diktuoja jiems, ką ir kaip kurti.

Kaip manote, ar pastaruoju metu skaitymo praktikos keičiasi?

Manyčiau, taip. Pavyzdžiui, graikų ir romėnų kultūrose skaitymas turėjo fizinį dėmenį. Buvo rašoma didžiosiomis raidėmis, nebuvo skyrybos ženklų. Norint suprasti tekstą, reikėjo skaityti balsu. Iki pat IX a. nebuvo įprasta skaityti tyliai. Tačiau įvedus punktuaciją, skaityti pasidarė patogiau, padidėjo skaitymo greitis. Prasidėjus spausdintų knygų erai niekas nebetrukdo skaityti tyliai. Įdomus skaitymo ir kitų kultūrinių praktikų santykis. Tarkim, III a. Bizantijos šventieji vaizduojami laikantys į audinį kaip relikviją įsuptas knygas, nes knygos tais laikais buvo retos ir itin brangios. Šv. Augustinas sakė, kad skaityme dalyvauja visas žmogaus kūnas: akys mato, liežuvis taria žodžius, ausys klauso, visas kūnas siūbuoja skaitymo ritmu, nosis uodžia knygos kvapą.

Suprantama, daug kas priklauso nuo vietos ir kultūros, pavyzdžiui, Anglijoje XIX a. atsirado skaitytojų klubai darbininkams, tačiau lektūrą parinkdavo ir ją cenzūruodavo kitam socialiniam sluoksniui priklausę bibliotekų vadovai. Kubos tabako fabrikuose veikė nepriklausomos profesinės sąjungos, todėl ten jie patys rinkosi kūrinius ir skaitovus, skaitydavusius cigarus vyniojantiems darbininkams. Toks skaitymas buvo nepaprastai populiarus, darbininkai net pradėjo vadinti cigarus jiems patikusių kūrinių pavadinimais. Taip atsirado cigarai „Romeo ir Džuljeta“ bei „Grafas Montekristas“. XIX a. skaitymas siejamas su socialinės nepriklausomybės siekiu, buvo gaji nuostata, kad vergai, darbininkai ir moterys neturėtų skaityti, kadangi pradės kovoti už savo teises. Vergvaldžiai JAV pietuose tai vertino labai rimtai: vergus skaityti mokiusieji buvo baudžiami mirties bausme.

Neretai girdime, kad šiandien žmonės nebeskaito. Ar šie nuogąstavimai teisingi?

Diskutuodami šia tema dažnai pamirštame vartotojų visuomenės kontekstą, kuris skaitymui nepalankus. Tokia visuomenė vertina lengvai ir greit pasiekiamus dalykus, o skaitymas – lėtas ir sudėtingas darbas. Radikalios permainos prasidėjo prieš 60 metų, kai buvau dar vaikas. Dabar kratomasi visko, kas reikalauja bent kiek pastangų. Platonas, F. Dostojevskis ir kiti nustumiami į toliausią kampą: skaitykite tai, kas leng­va, kas jums patiks, bus įdomu. Panašios tendencijos ir politikoje. Tikriausiai girdėjote istoriją apie N. Sarkozy? Tada jis buvo prezidentas ir sužinojęs, kad per egzaminą būsimieji valstybės tarnautojai turi atsakyti į klausimą apie „Princesę de Klev“ (Madame de La Fayette istorinis romanas, paskelbtas 1678 metais, – vert. past.), susierzinęs pareiškė: „Kam šiuolaikiniam valdininkui „Princesė de Klev“?“ Gryniausias antiintelektualizmo pavyzdys. Ir dar René Descartes’o šalyje!

Ar kaip nors galima propaguoti skaitymą?

Bandau įdiegti skaitymo programą Argentinos nacionalinėje bibliotekoje. Populiarūs Argentinos futbolininkai žiniasklaidoje jau seniai siūlo skaityti knygas, bet tai neveikia. Jaunimas tiesiog nemato savo aplinkoje pavyzdžių, kuriais galėtų pasikliauti, kadangi dauguma mokytojų, bibliotekininkų ir dėstytojų patys neskaito. Todėl pirmiausia skatiname skaityti mokytojus ir bibliotekininkus. Net jei tik trečdalis jų susidomės skaitymu, sulauksime didelės sėkmės.

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

gorky.media/context/lyubaya-vlast-boitsya-chitatelej/

Namų biblioteka. manipuliacija.lt nuotrauka
Namų biblioteka. manipuliacija.lt nuotrauka