Roberto Calasso (g. 1941) – italų rašytojas, vertėjas ir leidėjas, vadovaujantis vienai prestižiškiausių Italijos leidyklų „Adelphi“. Išgarsėjo mitologiniais ir biografiniais romanais „Kadmo ir Harmonijos vestuvės“, „Dangiškasis medžiotojas“, „Baudelaire’o beprotybė“, „K.“ (romanas apie F. Kafką), išverstais į daugelį kalbų ir pelniusiais autoriui ne vieną premiją. Spausdinamas R. Calasso tekstas – pranešimas, skaitytas 2001 m. Maskvoje per parodos, skirtos leidyklos „Adelphi“ istorijai, atidarymą.

 

Norėčiau tarti keletą žodžių apie tai, kas paprastai laikoma savaime suprantamu dalyku, nors nėra jau taip akivaizdu – apie knygų leidimo meną. Pirmiausia stabtelėsiu ties pačia leidybos sąvoka, kurią, mano manymu, gaubia daugybė nesusipratimų. Paklausus, kas yra knygų leidyba, paprastas ir logiškas atsakymas nuskamba taip: ant­rinė pramonės šaka, kai siekiama gauti pelno iš knygų spausdinimo. O kokia turėtų būti gera leidykla? Gera leidykla turėtų būti tokia, kuri – dovanokite už tautologiją – leidžia, pagal galimybes, vien geras knygas. Taigi, pasitelkus kiek skubotą apibrėžimą, leidžia knygas, dėl kurių leidėjas ne tik nesigėdija, bet ir gali jomis didžiuotis. Šia prasme gera leidyk­la vargu ar atneš ekonominės naudos. Gerų knygų leidyba dar niekam nesukrovė įspūdingų turtų. Ar bent tokių, kokius įmanoma užsidirbti tiekiant rinkai mineralinį vandenį, kompiuterius ar plastikinius maišelius. Regis, leidybinė įmonė didesnio pelno gali siekti, tačiau privalo atsižvelgti į tai, kad geros knygos panirs tarp begalės kitų gana skirtingos kokybės leidinių. O panirus lengva paskęsti ir visai pranykti.

Pravartu priminti ir tai, jog neretai knygų leidyba pasirodė kaip greitas ir užtikrintas būdas paleisti vėjais solidų palikimą. Būtų netgi galima pridurti, jog greta roulette ir cocottes1 leidyklos steigimas jaunuoliui iš pasiturinčios šeimos ‒ viena efektyviausių veiklų tėvų turtui iššvaistyti. Paklausite, kodėl tada leidėjo amatas šimtmečiais traukė tiek žmonių, o ir šiandien vis dar laikomas patraukliu ir net paslaptingu. Pavyzdžiui, tarp kai kurių pasaulio galingųjų nėra kito taip trokštamo titulo, neretai išsikovojamo sumokėjus (tiesiogine prasme) gana aukštą kainą. Šie žmonės veikiausiai jaustųsi laimingi, jei galėtų paskelbti pasauliui, kad užsiima šaldytų daržovių leidyba, o ne gamyba. Todėl galime daryti išvadą, kad leidyba, nors ir būdama verslo šaka, nuo seno yra prestižinė veikla, nes tai ne tik verslas, bet ir menas. Menas visomis prasmėmis, be to, dar ir pavojingas, nes, norint juo užsiimti, pinigai atlieka lemiamą vaidmenį. Šia prasme galima drąsiai teigti, jog nuo Gutenbergo laikų mažai kas pasikeitė.

Norėdami apžvelgti penkis leidybos šimtmečius ir apmąstyti leidybą kaip meną, susiduriame su įvairiais paradoksais. Pirmasis būtų toks: kokie kriterijai leidžia spręsti apie leidėjo talentą? Kaip sakydavo vienas bičiulis ispanas, šiuo atveju „no hay bibliografía“ – bibliografijos nėra. Galime rasti išties vertingų ir išsamių tam tikrų leidėjų veiklos aprašymų, bet retai aptiksime jų gabumų įvertinimą – jis būdingesnis rašytojams ar dailininkams. Iš ko susideda leidėjo talentas? Pabandysiu į tai atsakyti remdamasis keliais pavyzdžiais. Pirmasis ir turbūt iškalbingiausias pavyzdys sugrąžina mus prie leidybos ištakų. Spaudai nutiko tai, kas vėliau pasikartojo gimus fotografijai. Regis, su šiais išradimais mus supažindino tikri meistrai, iš pat pradžių pasiekę sunkiai įkopiamas meistriškumo aukštumas. Norint perprasti fotografiją, užtenka tyrinėti Nadaro darbus. Norint sužinoti, kaip atrodo puiki leidykla, užtenka žvilgtelti į Aldo Manuzio spausdintas knygas.2 Italas A. Manuzio yra leidybos Nadaras. Jis pirmasis leidyklą suvokė kaip formą. Žodį „forma“ reikėtų suprasti daugiareikšmiškai. Pirmiausia forma lemia knygų pasirinkimą ir spausdinimo seką. Forma taip pat susijusi su knygą lydinčiais tekstais ir tuo, kaip ji pristatoma skaitytojui. Taigi forma – tai viršelis, grafika, maketavimas, šriftas bei popierius. Pats A. Manuzio paprastai laiško ar epistulae forma parengdavo trumpus įžanginius tekstukus, kurie yra ne tik šiuolaikinių įžangų, pratarmių ir baigiamųjų žodžių pirmtakai, bet ir atvartų, knygininkams skirtų pristatomųjų bei reklaminių tekstų pradininkai. Tai buvo pirmoji užuomina, kad visos to paties leidėjo spausdinamos knygos gali būti atpažįstamos kaip vienos bend­ros grandinės dalys, rašto segmentai ar atskiri didelės knygos, sudarytos iš visų leidėjo išspausdintų knygų, fragmentai.

Šis leidėjo užmojis išliko drąsiausias ir ambicingiausias daugiau nei penkis šimtus metų. O manantiems, kad toks siekis neįgyvendinamas, priminsiu, jog neįmanomybės nepuoselėjanti literatūra praranda visus kerus. Manau, kažką panašaus galime pasakyti apie leidybą apskritai bei ypatingą leidėjo būtį, kuri, nors praktikuota ne taip jau dažnai, vis dėlto paliko įsimintinų rezultatų. Tam, kad įsivaizduotume, kas gali gimti iš leidybos kaip meno suvokimo, paminėsiu dvi A. Manuzio išleistas knygas. Pirmoji pasirodė prieš kiek daugiau nei penkis šimtus metų sudėtingu pavadinimu „Hypnerotomachia Poliphili“ („Meilės mūšis sapne“). Kas tai? Knyga, kurią šiandien galėtume vadinti „pirmuoju romanu“. Be to, anoniminio autoriaus (lig šiol neatskleisto) išgalvota kalba (lotyniškų ir itališkų žodžių hib­ridais) parašyta knyga yra savotiška XVI a. „Finegano budynė“. Sakytume, išties rizikingas leidėjo sprendimas. Tačiau kaip ši knyga buvo apipavidalinta? Leidėjas pasirinko in folio formatą ir iliustravo įspūdingais raižiniais, suteikusiais tekstui tobulą vizualinę atsvarą. O tai buvo dar rizikingiau. Bet reikia pridurti štai ką: pasak daugumos bibliofilų, „Hypnerotomachia Poliphili“ yra gražiausia visų laikų spausdintinė knyga. Tuo galima įsitikinti patiems pavarčius minėtojo leidimo egzempliorių ar, blogiausiu atveju, kokybišką faksimilę. Ši knyga buvo tikrų tikriausias genialumo blyksnis, vienintelis ir nepakartojamas. Ir leidėjas atliko lemiamą vaidmenį. Bet nemanykite, jog A. Manuzio buvo didis leidėjas vien dėl to, kad spausdino knyginius lobius būsimiems bibliofilams.

Antrasis su A. Manuzio vardu susijęs pavyzdys nukreipia mus kita linkme: praėjus trejiems metams po „Hypnerotomachia Poliphili“ pasirodymo, 1502 m. A. Manuzio išleido Sofoklio rinktinę, kurios formatą įvardijo kaip parva forma, „mažoji forma“. Štai knygos viršelio ir pirmojo puslapio kopija. Kaip galima matyti, tai pirmasis leidybos istorijoje kišeninis leidinys, pirmasis paperback. Pirmoji knyga, kurią iš tiesų buvo galima įsikišti kišenėn. Šiuo nauju formatu A. Manuzio transformavo skaitymą lydinčius gestus. Dėl to radikaliai pasikeitė pats skaitymo veiksmas. Viršelį puošia elegantiškas graikiško šrifto kursyvas, panaudotas pirmą kartą ir nuo tada tapęs reikšmingu orientyru. Taigi A. Manuziui pavyko realizuoti du priešingus tikslus ir sukurti kone librum unicum archetipą, neprilygstamą lobį, tokį kaip „Hypnerotomachia Poliphili“, ir išrasti absoliučiai kitokią knygą (Sofoklio rinktinę), perkopijuotą tūkstančius kartų ir iki šiol vis dar mėgdžiojamą.

Rūtos Kačkutės knygų skirtukai
Rūtos Kačkutės knygų skirtukai

Šįkart tiek apie A. Manuzio, nes jau matau publikos veiduose kylantį klausimą, kurį galėtume suformuluoti taip: na, gerai, viskas išties nuostabu ir yra šlovingo itališkojo renesanso dalis, bet ką tai turi bendra su dabartimi ir šiandienos leidėjais, užverstais vis didėjančio pastoviosios atminties kompaktinių diskų (CD-ROM), internetinių svetainių, el. knygų ir skaitmeninių diskų (DVD) srauto ir įvairių šio srauto elementų kraujomaišiškų sąjungų? Jei turėsite dar truputį kantrybės, pamėginsiu į šį klausimą atsakyti keliais pavyzdžiais. Taigi, jei kalbėčiau be užuolankų, sakyčiau, jog geras šiandienos leidėjas turėtų daryti tai, ką darė A. Manuzio XVI a. pr. Venecijoje, o jūs veikiausiai pagalvotumėte, kad juokauju, nors kalbu visai rimtai. Todėl paminėsiu XX a. leidėją, kuris pasielgė būtent taip, nors ir visai kitokiame kontekste. Leidėjo vardas Kurtas Wolffas. Tai buvo elegantiškas vokiečių jaunuolis, kilęs iš ne itin pasiturinčios šeimos. Svajojo leisti moderniąją aukštos meninės vertės literatūrą. K. Wolffas susigalvojo gan neįprastos vertikalios formos knygelių seriją, kurią pavadino „Der Jüngste Tag“ („Teismo diena“). Šiandien Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos kontekste šis pavadinimas atrodo išties tinkamas knygų serijai. Vartant plonutes ir asketiškas, mokyklinius sąsiuvinius primenančias, juodais viršeliais su savotiška etikete centre papuoštas vokiečių leidėjo knygas dingteli mintis: kaip tik taip turėtų atrodyti Franzo Kafkos knyga. Iš tiesų šioje K. Wolffo serijoje pasirodė įvairūs Prahos rašytojo apsakymai. Tarp jų ir „Metamorfozė“, išleista 1917 m. su dailia juodomis linijomis įrėminta žydros spalvos etikete. Tuomet F. Kafka buvo jaunas mažai kam žinomas itin uždaro būdo kūrėjas. Bet K. Wolffo laiškuose F. Kafkai justi, jog leidėjas žino, kas yra jo korespondentas ‒ tai išduoda taktas ir subtilus globėjiškas rūpestis.

F. Kafka buvo ne vienintelis K. Wolffo leidykloje publikuotas jaunas rašytojas. Tais pačiais leidybos verslui permainingais 1917-aisiais K. Wolffas almanachui „Vom Jüngsten Tag“ atrinko jaunosios kartos autorius. Štai almanachas ir keli į jį patekę vardai: Franzas Blei, Albertas Ehrensteinas, Georgas Heymas, F. Kafka, Else Lasker-Schüler, Carlas Sternheimas, Georgas Traklis, Robertas Walseris. Visi šie jauni rašytojai susibūrė po tos pačios jaunos leidyklos stogu. Visi šie vardai be išimčių patenka į svarbiausių autorių sąrašą, šiandien privalomą kiek­vienam besigilinančiam į XX a. pr. literatūrą vokiečių kalba.

Dabar manoji tezė turėtų būti ganėtinai aiški. A. Manuzio ir K. Wolffas, nors juos skiria keli šimtmečiai, darė iš esmės tą patį: jie puoselėjo leidybos meną, nors toks menas ir gali lengvai praslysti pro daugelio, net leidėjų akis. Abiem atvejais šis menas gali būti vertinamas pasitelkiant tuos pačius kriterijus, kurių pagrindinis yra forma: gebėjimas knygoms suteikti tokią formą, lyg jos būtų tos pačios knygos skyriai. Ir daryti tai rūpinantis – aistringai, net obsesiškai – knygos rūbu bei tuo, kaip ji pristatoma kitiems. Galiausiai rūpinantis – tai taip pat ne mažiau svarbu, – kaip šią knygą parduoti kuo didesniam skaitytojų skaičiui.

Prieš maždaug keturiasdešimt metų Claude’as Lèvi-Straussas pasiūlė į vieną pagrindinių žmonijos veiklų, t. y. mitų kūrimą, žiūrėti kaip į ypatingą brikoliažo formą. Mitus, anot jo, sudaro elementai, kurių dauguma perimti iš kitų, ankstesniųjų mitų. Nuolankiai siūlyčiau leidybos meną taip pat laikyti brikoliažo forma. Pabandykite įsivaizduoti leidyklą kaip vientisą tekstą, kurį sudaro ne tik bendra išleistų knygų suma, bet visi įmanomi elementai ‒ viršeliai, atvartai, reklama, tiražas, išparduoti egzemplioriai ar skirtingi to paties kūrinio perleidimai. Įsivaizduokite tokią leidyklą ir pateksite į unikalų kraštovaizdį, darinį, kurį galima laikyti atskiru specifinio žanro literatūros kūriniu. Žanro, galinčio pasigirti sava moderniąja klasika: pavyzdžiui, neaprėpiamos „Gallimard“ leidyklos valdos driekiasi nuo gūdžių „Série Noire“ girių ir pelkynų link „Pléiade“ aukštumų, neaplenkdamos ir nuostabių provincijos miestelių ar turistinių vietovių, kartais susišaukiančių su Grigorijaus Potiomkino butaforiniais papjė mašė kaimeliais, tačiau iškeltais ne imperatorienės Jekaterinos akių džiaugsmui, o literatūros premijų sezono pradžiai. Tokio plataus užmojo leidykla, žinoma, gali sau leisti tam tikrą imperatorišką laikyseną. Kaip tik todėl „Gallimard“ vardas aidi net prancūzų kalbos pakraščiuose. Kaimynystėje plyti „Insel Verlag“ žemės. Galima pagalvoti, jog čia ilgai šeimininkavo apsišvietęs dvarininkas, kad galiausiai valdas perleido patikimiausiems ir išbandytiems prievaizdams. Kaip matote, galėtume nubraižyti ne vieną detalų žemėlapį.

Pažvelgus į leidyklų pasaulį iš tokios perspektyvos, paaiškėja vienas paslaptingiausių mūsų amato aspektų – kodėl leidėjas atmeta vieną ar kitą knygą. Nes pastebi, jog išspausdinęs tam tikrą tekstą, jis tarsi įtrauktų į romaną netinkamą personažą, galintį pažeisti ar net iškraipyti visumos darną. Kitas aspektas susijęs su pinigais bei tiražu: į šiuos kriterijus susitelkęs leidėjas bus priverstas vadovautis nuostata, kad gebėjimas įtikinti skaityti ir pirkti tam tikras knygas yra esminis leidyklos kokybės ženklas. Knygų rinka, arba santykis su neaiškia mįslinga būtybe, kurią vadiname publika, – pirmoji leidėjo ordalija viduramžiška šio termino prasme, tai išmėginimas ugnimi, galintis dūmais paleisti reikšmingą biudžeto dalį. Todėl leidybą būtų galima apibūdinti kaip hibridinį daugiaterpį literatūros žanrą. Hibridinė ji be mažiausios abejonės. Susipynimas su kitomis medijomis – taip pat akivaizdus faktas. Leidyba yra žaidimas, tas pats senas žaidimas, kurį puikiai sužaidė A. Manuzio. Kiekvienas naujas šiandienos autorius, skaitytoją pasitinkantis su painoka knyga, mums primins iki šiol neatskleistą „Hypnerotomachia Poliphili“ autorių. Esu tikras, jog kol žaidimas tęsis, visada atsiras aistringai į jį įsitraukiančių. Bet jeigu vieną dieną, kaip kartais mus baugina, taisyklės turės radikaliai pasikeisti, esu ne mažiau tikras, jog mokėsime tapti kitokia veik­la, o gal net susibursime aplink roulotte, écarté ar black jack stalą.

Norėčiau baigti paskutiniu klausimu ir paradoksu. Kokius kraštutinumus gali sau leisti leidybos menas? Ar įmanoma šį meną plėtoti, kai dėl tam tikrų aplinkybių nebelieka esminių jo sąlygų, tokių kaip lėšos ir rinka? Pasirodys keista, bet atsakymas teigiamas. Tai mums liudija vienas rusiškas pavyzdys. Per patį spalio revoliucijos įkarštį, tomis dienomis, kurias Aleksandras Blokas aprašė kaip „nerimo, siaubo, atgailos ir vilties mišinį“, kai spaustuvės buvo uždarytos neribotam laikui, o dėl infliacijos kainos kilo kas valandą, grupelė autorių – tarp jų poetas V. Chodasevičius, filosofas N. Berdiajevas ir rašytojas M. Osorginas, vėliau aprašęs spalio įvykius, – ryžosi iš pažiūros beprotiškam poelgiui ir atidarė Rašytojų knygyną. Šis knygynas sudarė sąlygas knygų, o ypač tam tikrų knygų sklaidai. Gan greit, anot M. Osorgino, jis tapo „vieninteliu knygynu Maskvoje ir visoje Rusijoje, kur galėjai įsigyti knygų be leidimo“.

M. Osorginas ir jo bičiuliai svajojo įkurti nedidelę leidyklėlę, bet to neleido istorinės aplinkybės. Tad Rašytojų knygynu buvo pasinaudota kaip savotišku leidyklos pakaitalu: vieta, kur, užuot leidus naujas knygas, siekta suteikti prieglobstį pačioms įvairiausioms knygoms ir jas platinti. Kartais tai būdavo itin vertingos ir retos, kartais paprastos, dažnai nebūčiai pasmerktos knygos, kurias istorijos potvynis nubloškė prie šio knygyno krantų. Buvo svarbu išsaugoti tam tikrus gestus, santykį su keturkampiais popieriniais objektais ‒ galimybę vartyti jų puslapius, aptarinėti, išdėlioti, skaityti negandų apsuptyje, galiausiai perduoti kitiems. Svarbiausia buvo kurti ir kartu išlaikyti tvarką, formą: pačia bendriausia prasme būtent tai ir yra leidybos meno esmė. Toks menas gyvavo Maskvoje, Rašytojų knygyne, nuo 1918-ųjų iki 1922-ųjų, o kulminaciją pasiekė tada, kai knygyno steigėjai, supratę, jog knygų spausdinti Rusijoje nebeįmanoma, ėmėsi leisti seriją tekstų, kurių vienas vienintelis egzempliorius būdavo perrašomas ranka. Šių unikalių knygų katalogas buvo saugomas M. Osorgino namuose Maskvoje, bet mūsų nepasiekė. Vis dėlto šis pamėkliškas katalogas lieka pavyzdžiu ir Šiaurine žvaigžde visiems, bandantiems imtis leidybos sunkiais laikais. O laikai visada sunkūs.

1 Pranc. azartiniai žaidimai ir aukštesnės klasės prostitutės.

2 Aldo Manuzio (1450–1515) – italų humanistas, leidėjas ir spaustuvininkas, pasižymėjęs didele erudicija. Leido graikų, lotynų ir italų klasikus, 1502 m. įsteigė „Accademia Veneta“, tapusia reikšmingu helenistinės kultūros sklaidos centru.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

„L’impronta dell’editore“. – „Adelphi“, 2013.