Futbolas

Prieš porą savaičių užklydau į vieno prekybcentrio knygyną ir tiesiog stūmiau laiką prie lietuvių literatūros skyriaus. Žvilgsnis atsitiktinai užkliuvo už Donato Petrošiaus pavardės. Kažkur esu ją girdėjęs. Staiga atsiminiau, kad esu aptikęs Petrošių Sekmadienio futbolo lygos tinklalapyje, rodos, komandoje „Pietų IV“. Čia jau rimtas reikalas! Futbolininkas (tas, kuris ne tik spokso per TV, bet ir žaidžia) – sielos brolis! Čiupau knygą, kuri, beje, vadinosi „Kaip nereikia gyventi“, ir nuskubėjau prie kasos. Negaišdamas tame pat prekyb­centryje įgriuvau į minkštasuolį ir įnikau į tekstus. O D. Petrošius – kokia laimė! – be visų kitų įdomių dalykų, užkabina ir futbolą: traumas, heroizmą, žygdarbius!

Iš tikrųjų artėjant prie keturiasdešimties kas antras futbolininkas mėgėjas jau yra patyręs kelio operaciją ar net dvi. Sakykime, aišku kaip dieną, kad sutrupėjo meniskas. Ir kuo toliau, tuo labiau šlubuoji. Galų gale pasiimi nedarbingumo pažymėjimą. Tačiau sekmadienį – rungtynių dieną ‒ persirengęs sportine apranga, keliais metrais elastinio tvarsčio storai apmuturiuotu keliu veržiesi į aikštę svaidydamas žaibus: „Tuoj mes juos sudaužysim!“ Skausmo kaip nebūta! Aišku, grįžus namo, nieko „nesudaužius“ ir nurimus rungtynių aistroms, raitaisi iš skausmo, kone staugi. Heroizmas, pasiaukojimas, ne kitaip.

Kadaise žaidžiau 7 x 7 žiemos turnyre, vykstančiame sekmadieniais „Sportimoje“. Visą turnyrą vilkomės galiorkoje rizikuodami iškristi į žemesnę lygą. Prastai rinkdavosi žaidėjai, o kai kuriuos susirinkusius kamuodavo sekmadieninės pagirios. Turėjome žaisti prieš kažin kurią lyderių trejetuko komandą. Mūsų susirinko vos keturi ar penki, o priešininkų gretose buvo, regis, pats Gražvydas Mikulėnas.

Ką gi – paniekinamai atmetę teisėjo siūlymą tiesiog gauti techninį pralaimėjimą 0:3 ir skirstytis – stojome į kovą! Atsilaikėme garbingai. Pralaimėjome rezultatu 1:32. Taigi didžiąją dalį įvarčių įmušęs G. Mikulėnas tapo absoliučiai rezultatyviausiu mūsų lygos žaidėju. O po rungtynių visi priešininkai, įskaitant ir patį G. Mikulėną, nepatingėjo prieiti ir patapšnoti per petį, padėkoti už žaidimą! Jaučiausi kaip Matrosovas, uždengęs fašistų dzoto ambrazūrą krūtine ir suvarpytas kulkų, – pavargęs, bet išdidus! Tiesa, ne visi mūsų heroizmą įvertino. Vėliau, SFL’o tinklalapyje kitų komandų atstovai už tokį cirką išdėjo mus į šuns dienas.

Taigi perskaičiau D. Petrošiaus tekstų rinktinę su malonumu. Daug sau artimų dalykų radau – ir Vilnių, ir kaimą... nes aprašomi laikai panašūs, daug kas atpažįstama. Ilgas futbolininko kelias į knygą. Tačiau, matyt, būtent ją aš ir turėjau atrasti dabar.

 

Vytauto Bukausko-Matuko nuotrauka
Vytauto Bukausko-Matuko nuotrauka

Gynybos būdai

Vis dėlto knieti paminėti ir garsųjį seksualinį skandalą. Tačiau nesiruošiu jo neigti ar ginčyti, juo labiau advokatauti kuriai nors pusei. Man rūpi tiesiog skandalo, kaip reiškinio, morfologija. Be to, dalis, susijusi su labiausiai išplėtota Jono Gasiūno naratyvine linija. O kalbant dar tiksliau ‒ tiesiog vienas lokalus psichologinis šios naratyvinės linijos aspektas.

Žinoma, mano pamąstymai yra grynai hipotetiniai ir sąlygiški. Tačiau kadangi asmeniškai pažįstu tiek skandalo epicentre atsidūrusį dėstytoją, taip pat daugelį spaudoje prabilusių liudytojų, drįstu teigti, kad mano pamąstymai nėra visiškai laužti iš piršto. Taigi.

1) Skandalą būtų galima apibūdinti kaip tam tikrą visumą, sudarytą iš tam tikro kiekio naracinių vienetų – liudijimų-kaltinimų.

2) Tačiau įdėmiau įsižiūrėjus, aiškėja, kad ši visuma nėra vientisa. Egzistuoja esminiai, pagrindiniai naraciniai vienetai (liudijimai-kaltinimai #akadespaslaptis tink­lalapyje), sudarantys skandalo branduolį.

3) O tą branduolį savo ruožtu spaudoje aplimpa taip pat tariamai kaltinamųjų naracijų spiečius, kurį galima pavadinti parazitiniu. Vienos naracijos parazituoja norėdamos tiesiog pasireklamuoti, kitas pritraukia branduolio stiprus emocinis laukas, trečios akivaizdžiai turi problemų. Būtent pastarosios man ir rūpi, nors, tiesą sakant, visi išvardyti parazitų tipai iš dalies susiję.

4) Iš esmės skiriasi branduolio ir jį parazituojančių naracinių vienetų forma ir turinys.

5) Branduolio liudijimų turinys yra gana konkretus ir adekvatus seksualinio priekabiavimo / išnaudojimo temos ribose. Aišku, reikia atsižvelgti į anonimiškumą, be to, sudabartinamos praeities (atminties) paklaidas. Tačiau jos šiuo atveju galbūt neesminės.

6) Branduolio naracinių vienetų psichologinė forma (emocinė įkrova) taip pat daugiau ar mažiau adekvati turiniui – tiesiog išplaukianti iš pasakojimų logikos.

7) O nemažos dalies parazituojančių liudijimų turinys adekvatumu nepasižymi. Neretai tie liudijimai pradedami frazėmis tai yra žiauri tiesa, aš irgi nebegaliu tylėti, tačiau toliau pasakojamos pusiau buitinių istorijų nuotrupos (kažkas kažkur ėjo, kažkam reikėjo nusimauti kelnes, kad perbristų upę, todėl kažkoks olandas pasijuto nejaukiai ir pan.), arba, priešingai ‒ nukrypstama į epinius apmąstymus, tačiau tiek vienų, tiek kitų liudijimų turinys abstraktokas.

8) Užtat parazitinių liudijimų psichologinė forma (emocinė įkrova), lyginant su turiniu, atrodo gerokai hipertrofuota, besiveržianti per kraštus, pranokstanti netgi branduolio emocinę įkrovą. Čia dominuoja daugiausia siaubingos nuojautos ir subjektyvūs apibendrinimai (atėjus į tapybos studiją pamatydavau verkiančias kursiokes1reiškia, ką tik buvo Gasiūnas arba jo visi bijojo).

9) Pažymėtina, kad liudytoja (-as)-parazitas dažniausiai a) tiesiog jaučia blogojo dėstytojo kėslus (dėstytojas kelis kartus tariamai palinko, ji kažką pajuto, atsitraukė ir pan.); b) ją kažkas įspėja, jai kažkas perpasakoja blogojo dėstytojo kėslus (saugokis, tu esi jo skonio ir pan.); c) blogasis dėstytojas veikia tarsi piktoji dvasia – iš už nugaros šnibžda kažką įžeidžiančio tiesiai liudytojai į pakaušį, tačiau atsisukus – nieko nėra, arba jeigu grupiokės verkia, reiškia, buvo jis; d) dėstytojas gali veikti netgi per atstumą, pats fiziškai nepasirodydamas, taip pat per savo pasiuntinius – menamus klapčiukus ir stukačius.

10) Taigi ryškėja parazitinių liudijimų semantinė struktūra, kai pusiau realias situacijas ar, priešingai, abstrakčius pamąstymus pasakotoja (-as) nuspalvina ryškiomis emocijomis ir subjektyviai interpretuoja, tiesiog skolindamasi (-is) iš branduolio. Todėl emocinio sprogimo fone parazitiniai liudijimai atrodo kaip aiškėjanti vis kraupesnė tiesa, kadangi niekas nebesigilina į keistoką jų turinį2.

11) Liudininkai-parazitai dažniausiai nuo­širdžiai patys tiki tuo, ką pasakoja.

12) Ar vis dėlto yra parazitiniuose liudijimuose kokių nors faktų? Taip, tai liudijimai apie dėstytojo įžeidžias frazes, pašaipias replikas, kritiką (beje, dažniausiai taiklią) ir t. t. Šis lygmuo stipriausiai ir sukimba su branduolio liudijimais, tiksliau, su jo emociniu krūviu. Tačiau ir šiuo atveju užkliūva dėstytojo įžeidžių frazių, pašaipių replikų, kritikos, sakyčiau, kiek perdėtas, ne visai adekvatus poveikis vadinamųjų liudytojų-parazitų likimams, jų gyvenimams (pabrėžiu, aš kalbu ne apie branduolio liudijimus). Tarsi niekas niekada per visą gyvenimą jų nebūtų nei įžeidęs, nei pašiepęs, nei apskritai pakritikavęs. Tarsi liudytų vaikai.

13) Todėl peršasi išvada, kad a) šie parazitiniai liudijimai veikia iš dalies pagal mitologinę ir / ar kliedesio logiką, nes mitologinio ir paranojinio mąstymo logika panaši (tik kliedesio turinys paprastai individualus, o mito ‒ visuotinis); b) liudytojai-parazitai yra infantilūs, taigi c) jiems ir joms būdingas emocinis nestabilumas, šiokie tokie asmenybiniai sutrikimai, d) kuriems ir kurioms gali būti būdingi paranoidinės, histrioninės (isterinės) ar narcistinės neurotinės asmenybės bruožai.

14) Aha, būtent! – suplosite jūs rankomis, – juk tų neurozių priežastis kaip tik ir yra aptariamas dėstytojas! – Taip, – atsakysiu aš, – mielieji ir mielosios jūs mano, tačiau, drįsčiau teigti, tik branduolio liudytojų atveju. O liudytojų-parazitų situacija painesnė. Infantilumas yra liudijimas to, kad psichologinės problemos yra gilesnės, ir, svarbiausia – gerokai ankstesnės, jų šaknų reikėtų ieškoti kūdikystėje, vaikystėje ir šeimose (nepamirškime, kad dėstytojas gali būti ir tėvo projekcija). O šis skandalas su dėstytoju daugeliui liudytojų-parazitų tėra vienas dirgiklių, tas infantilumo problemas suaktyvinančių, iškeliančių į paviršių.

15) Kadangi neurozės įaudrinamos nemalonaus dirgiklio, todėl ir suveikia specifiniai gynybos mechanizmai. Tai išstūmimas, perkėlimas, projekcija ir racionalizacija įvairiomis kombinacijomis. Liudytojų-parazitų atveju į pasąmonę ar gal greičiau priešsąmonę išstumiamos tikrosios psichologinių traumų priežastys, o tada perkeliamos į skandalo epicentre atsidūrusį dėstytoją, nes tam šiokio tokio realaus pagrindo būta – replikų, pašaipių frazių ir pan. Tačiau perkėlimas ir racionalizacija tėra neįsisąmoninta gudrybė, kai impulsas arba jausmas, išstumta gelminė problema, kurios negalima tiesiogiai išreikšti, nukreipiama ne į tą problemą sukėlusią sukėlė (kokius nors įvykius, psichologines traumas vaikystėje, asocialius, ribinius, o gal perdėm kontroliuojančius ar perdėm lepinančius tėvus ir pan.), bet į kitą, dažnai silpnesnį tos problemos pakaitalą.

16) Hipotetiniu paranoidinio asmenybės tipo pavyzdžiu galėtų būti vienas liudytojų spaudoje, tarp keiksmažodžių srauto liudijantis ir kaltinantis, tačiau kartu nesąmoningai projektuojantis savo paties charakterio savybes ir elgesio modelius į blogąjį dėstytoją nesuvokdamas, kad esminis konfliktas yra... su savimi pačiu. Tačiau saugantis autodestrukcijos automatiškai vidinis konfliktas ir skilimas projektuojamas į išorę, į pakaitalą.

17) Čia galima paminėti dar ir apologetinės eksternalizacijos sampratą, vartojamą sociologijoje, kultūrinėje antropologijoje3. Eksternalizacijos mechanizmas panašus į perkėlimą, o vadovaujantis apologetine logika tam, į ką perkeliamas probleminis turinys, dar ir priskiriamos antgamtinės, mistinės galios, kitaip sakant, jis yra demonizuojamas. O antgamtinei galiai nėra jokių būdų pasipriešinti, todėl automatiškai tampama auka ir atsikratoma asmeninės atsakomybės. Kartu vieno asmens demonizavimas ir viso blogio koncentravimas būtent į jį, naudingas ir kitiems panašiems veikėjams, tiek ir pačiai sistemai, besistengiančiai kuo greičiau nusiplauti rankas. Kai sukuriama viso pasaulio blogio ašis, t. y. atpirkimo ožys, niekas aplink daugiau nebėra kaltas ir atsakingas.

18) Sakyčiau, yra ne dvi, o mažiausiai trys skandalo psichologinės prob­lemos: a) dėstytojas-demonas, tikėtina turėjęs / tebeturintis psichologinių prob­lemų; b) liudijimų-kaltinimų branduolys – seksualinio manipuliavimo / išnaudojimo aukos, kurių psichologinės problemos, tikėtina, koncentruojasi būtent į šį išnaudojimą / manipuliavimą; ir c) vadinamieji liudytojai-parazitai, kuriems ir kurioms būdingi asmenybiniai sutrikimai, o skandalas, dėstytojas-demonas ir jo psichologinis smurtas šiuo atveju, tikėtina, tėra tik vienas iš epizodų begalinėje perkėlimų ir racionalizacijų grandinėje.

19) Kadangi asmenybinės patologijos yra įsisenėję, išstumtos, veikiančios latentiškai, vadinamųjų parazitų taip pat nebegaliu tylėti liudijimų proveržius šio skandalo fone reikėtų traktuoti kaip užmaskuotą pagalbos šauksmą. Į tai psichologai ir / ar psichiatrai taip pat turėtų atkreipti dėmesį.

20) Vienas mano geras draugas menininkas džiaugėsi pažintine skandalo verte, nes sužinojo esant daugybę žinomų šalyje tapytojų, apie kurias ir kuriuos nieko niekada nėra girdėjęs.

21) Atslūgus spontaniškų pirmųjų parazitų-liudininkų bangai, tačiau skandalui dar ne visai ataušus, paprastai kyla antroji parazitų banga (tokių kaip aš – visokių menotyrininkų, visokių dailėtyrininkių, rašančių visokius straipsnius, neva apibendrinančių, neva analizuojančių, tariamai palaikančių ar smerkiančių, kartu su aukomis kenčiančių ir t. t.), kurie ir kurios jau sąmoningai, apgalvotai iš skandalo kraunasi ne tik simbolinį, bet ir tiesioginį galios kapitalą.

 

1 Dar vienas (ne)sąmoningo kaltinimų pastiprinimo triukas – grupinis, vos ne ritualinis verkimas, t. y. konkrečios vienaskaitos pakeitimas abstrakčia daugiskaita, konkretų pasakojimą pakeičiant epiniu-mitiniu.

2 Jeigu įdėmiau sektume skandalo eigą, pamatytume, kad ilgainiui branduolys, autentiškiausi liudijimai tampa nelabai ir įdomūs, o labiausiai nukentėjusiomis aukomis, tikrosiomis feisbuko ir spaudos žvaigždėmis, dalijančiomis interviu, tampa kaip tik liudininkai-parazitai. Šalia jų feisbuke atsiranda dar būrys tokių pat parazitų, todėl netikrų aukų skaičius didėja geometrinės progresijos būdu – kuriasi vos ne aukų bendruomenės, palaikymo grupės ir pan. Kiek blogio pridarė vienas dėstytojas! Šiurpas per nugarą laksto!

3 Žr. plačiau: Aleida Assmann. „Shadows of Trauma: Memory and the Politics of Postwar Identity“. – Fordham University Press, 2015.